Rojus miške, kur daug šviesos

Rojų su­kūrė per­ėju­si pra­garą
Skam­ba kaip gra­ži vers­lo sėkmės is­to­ri­ja. Bet taip nėra. Reikė­jo daug ašarų iš­verk­ti, daug naktų ne­mie­go­ti, de­vy­nis pra­ga­ro ra­tus pe­rei­ti, kol išau­šo švie­si die­na.
Mat In­ga šio vers­lo ėmėsi užspęs­ta į kampą: šeimą pa­li­kus vy­rui, jau­na mo­te­ris at­si­dūrė ak­la­vietė­je. Be ma­ši­nos, be pi­nigų, tik su sko­lo­mis ir išd­ras­ky­ta šir­di­mi. O juk reikė­jo pa­si­rūpin­ti ne tik sa­vi­mi, bet ir dviem ma­ža­metė­mis duk­relė­mis. Jos tuo sun­kiu lai­ko­tar­piu bu­vo ir yra mo­ters akių švie­sa.
„Vi­so­mis pra­smėmis bu­vau juo­doj duobėj. Gy­ve­ni­mas ma­ne tėškė vei­du į purvą. Ne­galė­jau at­si­gau­ti me­tus dve­jus. Per tą laiką bu­vo vi­so­kių ban­dymų ka­bin­tis į gy­ve­nimą, už­si­dirb­ti“, – pri­si­me­na da­bar jau sėkmin­ga vers­li­ninkė. Ir sa­ko, jog vie­nas tų ban­dymų ir bu­vo miš­ko poil­sia­vietės kūri­mas.

At­va­žiuo­da­vo ne pa­si­mėgau­ti, o dirb­ti
Tai net ne­buvęs pa­čios In­gos su­ma­ny­mas, o ša­lia at­si­ra­du­sio drau­go. „Pa­ro­dyk tą na­melį miš­ke, kur vi­si va­žiuo­ja“, – kartą pa­prašė jis, mat jau bu­vo girdėjęs apie ne tik pa­čios Jo­cių šei­mos, bet ir ar­timųjų bei draugų pamėgtą pa­slap­tingą vietą.
Virš van­dens ant liep­te­lio įreng­tu na­me­liu, at­si­spin­din­čiu van­de­ny­je ir pri­me­nan­čiu tro­belę iš pa­sa­kos, ra­miu miš­ko al­sa­vi­mu jis li­ko su­žavė­tas. Tad ir pa­si­ūlęs In­gai apie jį pa­skelb­ti pla­čiau. Žiūrėk – kas nors su­si­domės ir norės ap­si­sto­ti.
In­ga šyp­so­si, kad ši min­tis iš pra­džių jai at­rodė keis­ta. Na­melį jos tėtis nau­do­jo vien tik įran­kiams lai­ky­ti, o pa­sku­ti­niu me­tu šei­ma čia at­va­žiuo­da­vo tik žolę nu­pjau­ti, žu­vy­čių pa­mai­tin­ti, iš­va­duo­ti poil­sia­vietę nuo ru­denį pri­kri­tu­sių lapų ar nu­rink­ti vėjo nu­dras­kytų šakų.
Ne­gi im­si nuo­mo­ti sa­vo kiemą – vis svarstė mo­te­ris. Bet pa­bandė. Pri­tarė ir tėvai. Pa­sis­ko­li­no pi­nigų pra­džiai, su kai­my­nu su­konst­ra­vo lovą, pa­si­rūpi­no spin­telė­mis, sta­liu­kais, kėdutė­mis.
In­ga – in­ter­je­ro di­zai­nerė, tad sa­vo ma­tymą, kaip vis­kas turėtų at­ro­dy­ti, kaip su­kur­ti jau­kumą, turė­jo. Na­me­ly­je vie­tos ne­daug, todėl su­manė, kad ir lo­va, ir sta­las ga­li būti pri­konst­ruo­ti prie sie­nos, o pri­rei­kus tai nu­leid­žia­mi, tai vėl už­len­kia­mi.
Dar­buo­jan­tis te­ko ne tik daug rankų pri­dėti, bet ir įdėti šir­dies. Pas­tan­gos at­si­pir­ko. Pa­ma­žu čia ėmė va­žiuo­ti draugų drau­gai, pa­skui – pa­žįstamų pa­žįsta­mi, o da­bar pa­tek­ti į pa­sa­kišką na­melį miš­ke no­ri žmonės ir iš vi­sos Lie­tu­vos, ir iš to­li­mo­jo už­sie­nio.
„Šią va­sarą jau ne­la­bai turė­jo­me laisvų vietų“, – pri­si­minė In­ga. Ir ne tik va­sarą na­me­lis užim­tas – ru­duo ar žie­ma, lai­ku ne­suk­lusęs, laisvą vietą, o ypač sa­vait­galį, čia ga­li ras­ti jau tik po mėne­sio ki­to.
Nuos­ta­bio­je vie­to­je miš­ke jau spėjo ap­si­lan­ky­ti to­kie ži­no­mi žmonės kaip sti­listė Agnė Je­ge­la­vi­čiūtė, at­likė­ja Ie­va Za­si­maus­kaitė, nuo­monės for­muo­to­ja In­ga Žuo­lytė, ak­to­rius Vy­tau­tas Rum­šas jau­nes­ny­sis. Žur­na­lis­tas Ori­jus Ga­sa­no­vas apie ją net su­su­ko laidą, ku­rią per te­le­vi­ziją bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti pra­ėju­sią sa­vaitę.

Vi­siš­kas pri­va­tu­mas
Kas čia ši­taip trau­kia žmo­nes? Už­bu­rian­ti gam­tos ma­gi­ja ir vi­siš­kas 
pri­va­tu­mas.
Su­si­domė­ji­mui ėmus aug­ti šei­mi­nin­kams bu­vo min­čių ap­link pa­sta­ty­ti ir dau­giau na­mukų. Poil­sia­vietė – di­delė, tad ma­žes­ni ar di­des­ni na­me­liai ap­link tven­kinį galėtų dyg­ti it gry­bai po lie­taus. Ta­čiau iš čia at­va­žiuo­jan­čiųjų iš­gir­do, kad ta vie­nu­ma, ži­no­ji­mas, kad čia esi tik tu ir gam­ta, kad ga­li jaus­tis lais­vai, la­biau­siai ir trau­kia. Todėl anks­tes­nių planų at­si­sakė.
Kaip ir va­žiuo­jant sto­vyk­lau­ti, taip ir čia di­de­lių pa­to­gumų tikė­tis ne­reikėtų. Na­me­ly­je ant van­dens ne­tvies­kia ga­lin­gi švies­tu­vai, nėra du­šo ir tua­le­to. Ta­čiau vis­kuo pa­si­rūpin­ta – tua­letą ir dušą ra­si­te lau­ke, tam­so­je gelbės šei­mi­ninkų par­ūpin­ti įkrau­na­mi švies­tu­vai. Pri­rei­kus, bus ga­li­ma pa­si­krau­ti te­le­foną ar kitą ma­žai elekt­ros nau­do­jantį prie­taisą. Bet tik tiek.
„Tai nėra na­mai ar vieš­bu­tis. To ir ne­sie­kia­me. No­ri­me, kad čia būtų ki­taip, – pa­brėžia In­ga. – Kad žmonės eitų pa­si­vaikš­čio­ti miš­ko ta­ke­liais, kad nuo vis­ko ati­trūktų.“

Sau­go nuo sve­timų akių
Va­ka­rie­nei už­kietėję žve­jai tven­ki­ny po na­me­liu tik­rai su­si­žve­jos žuvį ir ją sma­giai pa­čirš­kins ant lau­žo. Ir su­val­gys ją, pa­vyzd­žiui, ro­man­tiš­ko­je te­ra­so­je ant van­dens. Vi­sas vaiz­das čia –  it iš nos­tal­giš­ko at­vi­ru­ko, tad nuo­dėmė iš­vyk­ti ne­pa­si­da­rius gra­žių nuo­traukų.
Nors na­mu­kas la­bai pa­pras­tas, bet čia at­vyks­tan­čiųjų pa­to­gu­mui lau­ke yra vir­tuvė­lė su šal­tu van­de­niu, ne­tgi tech­ni­kos nau­jo­vių – du­jo­mis mai­ti­na­mas šal­dy­tu­vas.
Vi­sai ša­lia me­di­nu­ko sto­vi ir ki­tas na­me­lis su ku­bi­lu gre­ta, bet abu jie vie­nu sy­kiu ga­li būti iš­nuo­mo­ja­mi tik tai pa­čiai šei­mai – kad ap­si­sto­ju­sie­ji būtų vi­siš­kai vie­ni.
Ši vie­ta at­ro­do ne­že­miš­ka ne vien dėl sa­vo vaiz­do. Nie­kas neiš­girs­ta kai­mo, ku­ria­me poil­sia­vietė yra, pa­va­di­ni­mo. Su­ži­no tik tai, kad ji yra ne­to­li Rie­ta­vo. O re­zer­va­vu­sie­ji vietą nu­ro­dy­mus, kur va­žiuo­ti, gau­na tik at­vy­ki­mo dieną.
Tai la­bai int­ri­guo­ja. Bet ne būti išt­rin­ti iš žemė­la­pio šei­mi­nin­kai sie­kia, o ši­taip sau­go sa­vo sve­čius nuo sve­timų akių. Mat at­si­ran­da smal­su­čių, ku­rie ga­li drums­ti pri­va­čia­me miš­ke įsikū­ru­sių poil­siau­tojų ra­mybę.

Nu­tarė – rei­kia dar vie­no
Pa­tikėję „Miš­ko ro­jaus“ sėkme In­ga su drau­gu Mar­ty­nu nu­sprendė, jog verslą rei­kia plėsti. Ir ki­ta­me miš­ko kam­pe prie­š mėnesį ati­darė dar vieną poil­sia­vietę su na­me­liu ir ku­bi­lu ant sto­go. Statė abu su Mar­ty­nu, pa­dėjo daug draugų, In­gos tėvai. Viską už­baigę pa­va­di­no „Miš­ko ro­jus – švie­sa“.
Na­me­lis tokį vardą ga­vo dėl di­de­lių langų ir stog­lan­gių, pro ku­riuos vi­dun pa­ten­ka daug švie­sos. Ir tai ne vie­nin­te­lis da­ly­kas, kodėl pa­va­di­ni­mas toks. Ant na­me­lio sto­go su­konst­ruo­ta saulės pa­nelė, ma­žytė saulės elekt­rinė, tai­gi na­me­ly­je, prie­šin­gai nei pir­muo­se dvie­juo­se, yra švie­sos ins­ta­lia­ci­ja.
„Čia miš­kas, nėra prie ko pri­si­jung­ti. O na­me­lis tie­siog at­neš­tas ir pa­dėtas“, – juo­kia­si šei­mi­ninkė.

Po dan­gu­mi ir žvaigždė­mis
Tai­gi – jo­kio in­ter­ne­to, jo­kio te­le­vi­zo­riaus ar elekt­ri­nio vir­du­lio, džio­vin­tu­vo. Du­šui nau­do­ja­mas iš­filt­ruo­tas lie­taus van­duo ar­ba par­si­neš­tas iš šu­li­nio. O pa­ts du­šas įkrau­na­mas it koks te­le­fo­nas! In­ga juo­kia­si jį at­si­siun­tu­si iš Ki­ni­jos. Sa­ko, pa­ti dar at­si­stebė­ti ne­ga­lin­ti, kad toks daik­tas eg­zis­tuo­ja.
Vi­du­je na­me­lio yra mal­kinė kros­nelė. Ta­čiau šei­mi­nin­kai la­bai ti­ki­si, jog at­va­žia­vu­sie­ji mėsą ar žuvį keps, ar­batą ar sriubą virs lau­ke, lau­ža­vietė­je. Ti­ki­si, kad žvaigždėtą naktį ir už­merk­ti akių ne­skubės – ant­ra­­me aukš­te, mie­ga­ma­ja­me, pro stog­lan­gius žvaigž­dy­nas at­si­vers it ko­kio­je ob­ser­va­to­ri­jo­je.

Šia­me mie­ga­ma­ja­me pil­na len­ty­na mo­ty­vuo­jan­čių ir sa­viug­dos knygų. „Kad žmonės iš čia iš­vyktų švie­ses­ni“, – aiš­ki­na In­ga. Ir pri­du­ria pa­stebė­ju­si, kad  jų poil­sia­vietė ir taip trau­kia šil­tus, švie­sius žmo­nes.
At­vyks­tan­tiems poil­siau­to­jams šei­mi­nin­kai ga­li pa­si­ūly­ti ir ma­sažų, gur­ma­nams – vie­ti­nių ga­mi­nių de­gus­ta­ciją ar fo­to­se­siją gam­to­je.  Bend­ra­dar­biau­ja ir no­ri megz­ti ry­šius su ki­tais vers­li­nin­kais, or­ga­ni­za­ci­jo­mis, nes ma­no, jog bend­rystė – sma­gesnė nei kon­ku­ren­ci­ja. Dėl to vi­siems at­vyks­tan­tiems re­ko­men­duo­ja pa­jo­dinė­ti ne­to­lie­se esan­čia­me Rie­ta­vo žir­gy­ne. „Kai ky­la vie­nas, kar­tu ga­li kil­ti ir ki­tas“, – įsi­ti­ki­nu­si vers­li mo­te­ris.

Gy­vybės slėnis
Tar­pu­kelė­je nuo vie­nos poil­sia­vietės prie ki­tos su In­ga stab­te­li­me miš­ko pro­sky­no­je prie upės. „Tai – gy­vybės slėnis“, – pri­sta­to mo­te­ris ir įspėja, kad kalbė­da­ma apie šią vietą ji ga­li grau­din­tis. Nors esą da­bar jau gniu­tu­lo gerklė­je ne­be­jau­čia – prie­š dve­jus me­tus skrand­žio vėžiu su­si­rgu­si jos ma­ma pa­svei­ko.
„Mes abi ži­nom, ką reiš­kia to­kia diag­nozė. Ką reiš­kia ją iš­girs­ti, su­vok­ti, neig­ti, pyk­ti, ig­no­ruo­ti ir ga­liau­siai su­si­tai­ky­ti“, – at­vi­rau­ja jau­na mo­te­ris, ku­rią li­ki­mas talžė ne­gailė­da­mas. Juk dar ne­bu­vo at­si­ga­vu­si po sky­rybų, kai su­ži­no­jo apie ma­mos ligą.
Ta­čiau jos is­to­ri­ja – lai­min­ga. At­si­tie­su­si po su­krėtimų In­ga nu­sprendė, kad ge­ro­mis is­to­ri­jo­mis rei­kia da­lin­tis su ki­tais on­ko­lo­gi­niais li­go­niais. Kad rei­kia su­kur­ti tokį kam­pelį vėžiu ser­gan­tiems žmonėms, kur jie galėtų at­va­žiuo­ti pa­būti, pa­si­vaikš­čio­ti, at­si­rėmę į medį ir žvelg­da­mi į te­kan­čią upę pamąs­ty­ti, galbūt iš­si­verk­ti. Kad vi­du­je at­lėgtų.

Lau­kia „pil­ko­sio­mis die­no­mis“
„Aš pa­ti tą iš­gy­ve­nau – per sky­ry­bas ir ma­mytės ligą. Bu­vo toks dug­nas – su nie­kuo ne­norė­jau kalbė­tis, ma­ty­tis, slėpiau­si nuo žmo­nių... O iš­si­kaps­čiu­si iš ši­to pa­gal­vo­jau: jei­gu jau man, to­kiai at­vi­ruo­lei, to­kiai ple­pu­tei, bu­vo ši­taip blo­gai, kaip ta­da tu­ri jaus­tis žmo­gus, ku­riam sun­ku at­vi­rau­ti, sun­ku pra­kalbė­ti?“
Vietą „Gy­vybės slėniui“ mo­te­ris iš­rin­ko kar­tu su ma­ma. Vieną dieną miš­ku abi ėjo tol, kol ma­ma pa­sakė: „Man ge­riau­sia čia“. Vi­siš­ka ra­mybė, ty­la, te­ka upė, pa­va­sarį gra­žiai čiur­le­na šal­ti­nis, daug jau­nuo­ly­no ir mažų ūgliukų.
Virš upės In­ga kar­tu su Mar­ty­nu su­gal­vo­jo pa­ka­bin­ti su­py­nes, dėlio­ja min­čių ra­to kontū­rus. Atei­ty čia turėtų girdė­tis me­di­ta­cinė mu­zi­ka, o me­di­tuo­ti nie­ka­da su tuo ne­su­sidū­ru­siems žmonėms turėtų pa­dėti me­di­ta­ci­jos au­dio­ved­lys.
Pabū­ti ra­mu­mo­je jau da­bar čia kas ant­rą ant­ra­dienį vi­siš­kai neat­ly­gin­ti­nai ga­li at­vyk­ti ne­gai­les­tin­gos li­gos pri­spaus­ti žmonės. Ta die­na „Miš­ko ro­jaus“ ka­len­do­riu­je pa­žymė­ta pil­kai, o tai reiš­kia, kad kitų lan­ky­tojų šei­mi­nin­kai ne­prii­ma. Lau­kia ser­gan­čiųjų.
Garsą apie „Gy­vybės slėnį“ In­ga no­ri skleis­ti pla­čiai. Tam čia bu­vo pa­si­kvie­tu­si ir Ievą 
Za­si­maus­kaitę, su ku­ria tu­ri nu­veik­ti pra­smingų darbų. „Rei­kia, kad tie ant­ra­die­niai už­si­pil­dytų“, – vi­lia­si.

Pa­gal­ba po­roms
Už­sis­py­ru­si že­maitė sie­kia, kad „Miš­ko ro­jus“ taptų jau­kiu kam­pe­liu ne tik links­mai nu­si­tei­ku­siems poil­siau­to­jams. Jau or­ga­ni­zuo­ja čia kur­sus po­roms. In­di­vi­dua­lius, tik su tant­ros mo­ky­to­ju.
Sky­rybų skausmą iš­gy­ve­nu­siai In­gai įvai­rios te­ra­pi­jos bu­vo vie­nas iš būdų at­si­ties­ti. Net­gi ma­no: jei tuo me­tu abu su vy­ru apie san­ty­kius būtų turėję dau­giau ži­nių ir no­ro, šei­ma galbūt nė ne­būtų iši­ru­si.
„Žmonės par­tne­rius kei­čia kaip ba­tus. O tai siau­bin­gai skau­dus da­ly­kas. Pa­lie­ka­me vai­kus, ne­sup­ra­tu­sius, kas įvy­ko, drau­gus, ne­ži­nan­čius, su ku­riuo da­bar bend­rau­ti, – išd­ras­kytą ap­linką. Mums trūksta pa­pras­čiau­sių ži­nių“, – įsi­ti­ki­nu­si In­ga.
Jai pa­čiai įvai­rios pra­kti­kos pa­dėjo ne tik už­baig­ti se­nus san­ty­kius, bet ir sėkmin­gai kur­ti nau­jus. To lin­ki ir ki­tiems.
Su In­ga at­si­svei­ki­no­me be­veik po dviejų va­landų bend­ra­vi­mo. Ir tą laiką ji dau­giau­siai kalbė­jo ne apie „Miš­ko ro­jaus“ kūrimą, o būtent apie „Gy­vybės slėnį“ ir gy­dan­čias te­ra­pi­jas žmonėms. Galbūt dėl to, kad „Miš­ko ro­jus“, kaip ma­giš­ka poil­sia­vietė, Lie­tu­vo­je jau ga­na pla­čiai ži­no­mas. Da­bar mo­te­ris jį no­ri gar­sin­ti kaip gy­dan­čią vietą, ku­rio­je su­pran­ta­mas ta­vo skaus­mas, kur esi lau­kia­mas su vi­som emo­ci­jo­m, kur tau no­ri pa­dėti.