Naujausios
Pirmasis posėdis gyvai
Tądien į rūmus atvykęs komiteto pirmininkas, Seimo narys Viktoras Pranckietis atskleidė, kad tai pirmas komiteto posėdis šią kadenciją, surengtas gyvai. „Džiaugiuosi, kad čia jūs esat ir jaunesni, ir lieknesni, nei žiūrint per kompiuterio ekraną“, – šmaikštavo politikas, kreipdamasis į kitus komiteto narius.
O gausų būrį svečių sveikinęs Plungės rajono meras Audrius Klišonis pastebėjo, esą simboliška, jog posėdis vyksta toje vietoje, kur kunigaikščiai Oginskiai rengdavo žemės ūkio parodas, kur rūpinosi žemaitukų veislės išsaugojimu.
Bet prieš sugužėdami į kunigaikštiškos didybės laikus dar menančius rūmus, Seimo nariai kartu su žemės ūkio ministru turėjo ne vieną ūkį aplankyti ir ne vieną tvartą apžiūrėti. Savo kelionę Žemaitijos link jie pradėjo iš pat ankstaus ryto. Iki posėdžio Oginskių rūmuose spėta apsilankyti Dionizo Poškos muziejuje, dviejuose ūkiuose – Valento Grybo ir Petro Skrodenio – Šilalės rajone, užsukta pas Rietavo savivaldybės pakraštyje ūkininkaujantį Stanislovą Jurkų, o galiausiai stabtelėta Plungės rajone, Prūsaliuose, pas nedidelį ūkį valdančius Rūtą ir Vaclovą Galdikus.
Neramina kylančios kainos
Gausų būrį politikų pasitikę Galdikai pasakojo, kad čia prieš kelis dešimtmečius įsikūrė ne atsitiktinai. Jų ūkiui pradžią davė naikinant Socialistinio kelio kolūkį Rūtos tėvų gautos 12–13 karvių. „Nuo to ir prasidėjo viskas. Susigrąžinom bočių žemę. Čia buvo plynas laukas, grūdus nupjovėm ir pradėjom statybas. Kiek vargom, kol elektrą atsivedėm. Viską savo pinigais...“ – nelengvą pradžią prisiminė R. Galdikienė.
Dabar Galdikų valdose ganosi 40-ies karvių banda. Sutuoktiniai pasakojo valdantys 39 hektarus žemės, panašiai antra tiek dar yra išsinuomoję, taigi ūkis – ne labai didelis, bet šeimai pragyventi užtenka.
Paklausti, ar neplanuoja plėstis, Galdikai sakė apie tai galintys tik pasvajoti, nes paprasčiausiai nėra galimybės įsigyti daugiau žemės. Kaip pasakojo R. Galdikienė, aplinkui – net keli stambūs ūkininkai, tad šeimai yra sunku konkuruoti dėl žemės kainos.
Išgirdę siūlymą pagalvoti apie galimybę ne tik gaminti pieną, bet ir jį perdirbti, spausti sūrius ar rauginti jogurtą, sutuoktiniai tik ranka numojo. „Kada tuo užsiimt reikėtų? Nebelieka laiko, nes turi dirbti žemę, pašarais rūpintis. Žmogui reikia ir pailsėti, kitaip galą gausi. Jau ir taip rytą vakarą dirbam, ir šeštadieniais, ir sekmadieniais, be atostogų. Įdarbinti žmonių neišeina – neišlaikytume, nes vien mokesčiams kiek atseikėti reikėtų“, – kalbėjo ūkio šeimininkė.
Dabar savo ūkyje Galdikai sukasi kartu su sūnumi Artūru, reikalui esant, padeda ir kitas sūnus, gyvenantis Raseiniuose. Sutuoktiniai sakė skųstis kaip ir neturį kuo, neramina tik vis kylančios elektros, pašarų kainos, o už pieną niekas mokėti daugiau nežada.
Kasmet pieno ūkių mažėja
Pieno kainų tema sukosi ir Kaimo reikalų komiteto posėdžio Oginskių rūmuose metu, juolab kad ir tvirtinant darbotvarkę buvo numatyta aptarti vienintelį klausimą – situaciją Lietuvos pienininkystės sektoriuje. O ta situacija, kaip buvo galima suprasti iš kalbėjusiųjų, išties ne kokia.
Šitą pirmasis tiesiai šviesiai rėžė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis.
„Kokia situacija pieno ūkiuos dabar? Kas dirbat, tas žinot, kad viskas brangsta kone kasdien: tiek soja, tiek rapsas, tiek kuras, tiek elektros energija. O liepos mėnesį už toną natūralaus pieno mokėtas tik 291 euras, už bazinį – 252 eurai, kai Europoje vidutinė kaina yra 357, o kai kuriose šalyse – ir 380, 390 eurų. Šiandien su savo kaina atsidūrėm paskutinėj vietoj. Verta visiems pagalvot, ką tai reiškia“, – ragino J. Vilionis.
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad kasmet pieno ūkių nenumaldomai mažėja. 2001 metais jų būta 257 tūkstančiai, o dabar beliko 15 tūkstančių. „Ūkininkai sako: kam man vargt su tom karvėm, geriau suariau žemę, pasėjau, penkis mėnesius padirbau ir likusius esu laisvas“, – pranešėjas įvardino priežastį, kodėl atsisakoma pienininkystės. Ir perspėjo Seimo narius bei ministrą, kad jei valdžia nesusirūpins, bus neišvengta dar vienos, šįkart – ūkininkų, protesto akcijos.
„Kito kelio nematau. Praėjusią kadenciją į gatves išvažiavo 5 tūkst. traktorių, dabar reikės važiuoti jau 10 tūkstančių. Visi tik laukia signalo“, – įspėjo J. Vilionis.
„Leiskim jiems dirbt“
Komentuodamas šį gana aštrų svečio pasisakymą komiteto pirmininkas V. Pranckietis kalbėjo, kad smulkiųjų ūkių mažėja visame pasaulyje. Šios tendencijos neišvengė ir Lietuva, nes jau seniai žinoma – kuo ūkis mažesnis, tuo jis neefektyvesnis.
Su tuo nenorėjo sutikti posėdyje dalyvavusi Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos pirmininkė Regina Bernatonienė. Ji piktinosi nuolat girdimomis kalbomis, kad reikia stambinti ūkius, efektyvinti. Pasak jos, ir maži ūkiai, tokie kaip prūsališkių Galdikų, jei tik save išsilaiko, turi teisę gyvuoti, tereikia palengvinti jų dalią, mokant tokią pačią kainą už pieną kaip ir stambiesiems. Tada ir smulkieji bei vidutiniai ūkininkai esą galėtų skirti lėšų ūkio mechanizavimui, kas suteiktų jiems daugiau laisvo laiko.
„Sakot, Lietuvoj per maži ūkiai, kad čia vidurkis – 7 karvės. Bet aš skaičiau, kad Europos Sąjungoje vidurkis – 12 karvių. Ar mes labai atsiliekam? Ar negalim sau leist turėti tokių ūkių? Jeigu žmonėms pakanka jų uždarbio, leiskim jiems dirbt, tik pasirūpinkim, kad būtų mokama vienoda kaina už pieną. Kam remti tuos, kurie ir taip yra ekonomiškai efektyvūs? Ir kam skriausti mažuosius? Pasakykit kitą Europos šalį, kur pieno supirkimo kaina, mokama stambiesiems ir smulkiesiems, taip skirtųsi?“ – klausė R. Bernatonienė, tačiau atsakymo nesulaukė.
Kooperatyvas ar pelno siekiantis UAB-as?
Posėdžio metu buvo paliestas ir pieno ūkių kooperacijos klausimas. Tomas Raudonius, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas, atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje kooperuotai parduodamas pienas sudaro tik 20 proc. viso pieno kiekio. Lenkijoje esą šis rodiklis dvigubai didesnis, o Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Airijoje siekia net 70 proc. ir daugiau.
Žemės ūkio bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas apgailestavo, kad prie mažo kooperacijų populiarumo mūsų šalyje prisideda ir tai, jog iki šios dienos nėra apibrėžta, kas yra tas kooperatyvas. „Todėl ir turime UAB-ų, kurie sugeba sau į kišenę įsidėti milžiniškus pelnus. Prisidengę kooperatyvų vardais jie diskredituoja mus ir tas yra be galo skaudu“, – prasta įstatymine baze piktinosi J. Kuzminskas.
Linkėjo daugiau optimizmo
Apibendrindami tos dienos diskusiją Seimo nariai laikėsi savo – kad reguliuoti pieno supirkimo kainų jie neturi galių, tad neišvengiamai teks susitaikyti, jog smulkiųjų ir vidutinių ūkių ir toliau mažės, o stambieji plėsis ir didins pelnus.
„5 ar 10 karvių gali būti tik hobis, bet ne ūkis, valstybei nešantis kažkokią naudą“, – ironizavo jauniausias Kaimo reikalų komiteto narys Andrius Vyšniauskas. Ir apgailestavo, kad ūkininkams senstant tokios diskusijos kaip ši, ką tik nuskambėjusi po Oginskių rūmų skliautais, jaunimą tik atbaido nuo kaimo.
Seimo nariai į rūmus gausiai susirinkusiems ir posėdį stebėjusiems ūkininkams linkėjo daugiau optimizmo. Na, o prieš išlydėdamas Seimo narius atgal į sostinę, naudodamasis proga, meras A. Klišonis jiems įteikė kreipimąsi ir prašymą kitame posėdyje apsvarstyti ne vienam kaimui svarbų kitą klausimą – jau atgyvenusių užtvankų remonto finansavimą.