Naujausios
Nori palikti žinią ateities kartoms
Į Žemaičių Kalvariją susiruošiau praėjusio penktadienio popietę. Vos tik įvažiavusią į išpuoselėtos sodybos kiemą mane pasitiko maloniai besišypsanti Gina – kalvariškio dukra. Jis pats manęs laukė namuose. Šalia sukiojosi „Žemaičiui“ paskambinęs sūnus Rimas.
T. Kerpauskas su žmona Birute sugyveno keturis vaikus. Visi jie puikiai žino savo tėvelio bei jo šeimos praeitį.
„Nuo mažų dienų per įvairias šeimos šventes su pasimėgavimu klausydavomės tėvuko prisiminimų iš vaikystės, kurią paženklino žydų persekiojimo metai ir tremtis. Bet nuo pradžių visos istorijos nesame girdėję. Tėvukas pasakodavo tik tam tikrus, labiausiai įsiminusius momentus. Tad, prisipažinsiu, pačiam labai įdomu išgirsti, kaip tie šešiolika žydų atsirado senelių namuose ir kaip besislapstydami ten gyveno, koks likimas vėliau juos ištiko“, – kalbėjo Rimas.
Jis pakvietė užeiti į svetainę, kur jau laukė vaišėmis nukrautas stalas. Šalia sudėtos senos fotografijos, laikraščių iškarpos bei kita rašytinė medžiaga, sauganti išties neeilinę šios šeimos istoriją.
„Mums labai svarbu, kad ši istorija pasiektų ateities kartas. Juk gyvų liudininkų kasdien – vis mažiau. Noriu, kad iš pirmų lūpų išgirstumėte, kuo beveik prieš aštuonis dešimtmečius gyveno mano tėvai ir kiti tuomet žydams padėję žmonės. Žinoma, aš neperpasakosiu to siaubo, kurį patyrė žydai, kiekvieną vakarą džiaugęsi, kad pavyko išgyventi dar vieną dieną, ar kokį stresą jautė juos globoti nepabijoję mano tėvai. Tada, kai visa tai vyko, aš buvau gal penkerių vaikėzas. Kas man tada rūpėjo“, – ėmė pasakoti pats T. Kerpauskas, giliu rudų akių žvilgsniu žvelgdamas į tolį.
Jis prisipažino pats baimės tada nejautęs, bet matęs, kas vyksta. Galbūt daug detalių iš atminties ištrynė bėgantis laikas, prisiminti nepadeda ir senatvė, bet svarbiausi dalykai išlikę. Juos kalvariškis saugo it didžiausią vertybę. Juk ne kiekvienas tada ryžosi tokiam poelgiui. Ir ne veltui – bijojo būti sušaudytas.
„Visiems žydams bus kaput put put put“
Ši skanduotė dažnai skambėdavo iš tuomet dar vaiko Tomo lūpų. Berniukas ne šiaip sau „giedodavo“ šią giesmelę, o primokytas tėvų. Kerpauskai manė, kad tokius žodžius išgirdusiems uniformuotiesiems dings bet koks įtarimas, kad jų sodyboje slepiami pasmerktieji.
Ir šis apsisaugojimo būdas kurį laiką tikrai veikė. Tačiau vokiečių kareivių vizitai Kerpauskų sodyboje ėmė dažnėti, tad šeimynai teko sugalvoti, kur slėpti iš pradžių namuose, vėliau daržinėje apgyvendintus žmones. Tad šarneliškiai savo globotinius įkurdino miške iškastame bunkeryje, netoli vienkiemio, kuriame patys gyveno.
Taip pasakodamas vyras vis šokinėjo laiku, tarsi bijodamas pamiršti net menkiausią svarbios istorijos detalę.
Bet kaip tie žydai atsirado jų namuose? Šis klausimas kalvariškiui padėjo grįžti į pačią šios istorijos pradžią.
„Viskas per Striaupį Juozą. Jis įkalbėjo tėvą priimti tuos žmones. Pats slėpė visą būrį ir tėvus įkalbino pagelbėti. Tik va pats susivežė suaugusiuosius, o mano tėvams įtaisė pulką vaikų. Tarp šešiolikos globotinių buvo vos du suaugę žmonės. Likusieji – vaikai. Tokiais pasirūpinti žymiai sunkiau. Gerai dar, kad buvo pasamdytas toks žmogus iš Alsėdžių valsčiaus, kuris apie artėjantį pavojų pranešdavo traukdamas visokias dainas ir rėkaudamas. Būdavo joja keliuku ir šūkalioja. Išgirdęs pavojaus signalą tėvas jam atsakydavo ĖJ ĖJ. Tada pranašas ramus nujodavo miško link.“
Slėpė pusketvirtų metų
Žydus Kerpauskas susivežė vienu sykiu poriniu vežimu. Dviem arkliais kinkytas vežimas dardėjo šunkeliais, kad tik niekas jo nepastebėtų. Iš Alsėdžių sugriebtus nelaimėlius tėvas iš pradžių parbogino netoli Padegimės. Paleidęs juos prie šieno stirtos pats išvažiavo. Grįžo jų tik vėlai vakare.
Naujieji gyventojai buvo įkurdinti namo palėpėje. Vėliau slapstėsi ir daržinėje. Iš jos iškeliavo į mišką. Kerpauskai juos slapstė pusketvirtų metų. Daugiausiai laiko – miške, vadinamojoje Kerpauskynėje, iškastame bunkeryje. Čia buvo saugiausia. Sodyboje likti jie nebegalėjo, nes ši dažnai buvo kratoma. It po kaulelį kareiviai išnarstydavo ne tik didžiulį namą, bet ir ūkinius pastatus.
„Įsivaizduok, su iešmais badydavo šieno kupetas, tikėdamiesi jose aptikti žydų. O jei jie ten būtų buvę... Baisu net pagalvoti. Laimei, taip nenutiko. Tėvai pačiu laiku juos paslėpė miške, toli nuo visų akių.
Tėvas, padedamas kitų vyrų, pats ir bunkerį iškasė. Dienomis žydai iš jo išlįsdavo. Juk norėdavosi pasišildyti saulutėje. Nakčiai sulįsdavo atgal. Šaltuoju metų laiku slapčiomis ir į namus pareidavo. Juk kitaip būtų sušalę“, – pasakojo kalvariškis.
Tęsinys – kitame „Žemaičio“ numeryje.
