Naujausios
POKALBIAI NE IŠ TRIBŪNOS
Senovinė tvirtybė prieš „euroremontą“
Per patį krizės šokinėjimą palikęs darbą valdiškoje įstaigoje ir įkūręs savo įmonę Kelmės rajone, Jautmalkės vienkiemyje, su šeima gyvenantis Laimonas Bartkus prašo nevadinti jo verslininku. „Aš – amatininkas, meistras“, – sako tradicinę lietuviškos sodybos architektūrą puoselėjantis vyras. Jeigu stato naują namą, tai tik tradicinių rąstų, pagal senovines technologijas. Jeigu restauruoja šimtametį statinį, tai tik taip, kad nebūtų nužudyta senovinė dvasia. Pokalbis meistro namuose – apie praėjusius metus ir darbus, darbuotojus ir algą, tautinę savimonę ir „euroremontą“.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Lėpio metai
Laimonas, iki tol dirbęs Kurtuvėnų regioniniame parke, 2008 metais įkūrė UAB „Jautmalkės lėpis“. Kas tas „lėpis"?
„Senovinio žemaitiško namo vienas kampas – lauko veranda, kur nebūdavo sienų. Tokiame kiaurame kampe moteriškės skusdavo bulves“, – pasirinkimą paaiškina meistras.
2008 metai – pati krizės pradžia. Tačiau Laimonas nesijaučia išėjęs į krizę. Tiesiog tuo metu pribrendo noras pačiam dirbti.
„Buvau užaugęs, buvau pritvinkęs visokių tradicinės architektūros žinių. Atėjo mintis, kad man jau gana studijuoti, reikia pradėti daryti“, – prisiminė meistras.
Net ir pradėjęs dirbti per pačią krizę, jos Laimonas nepajuto. O kokie buvo šie, besibaigiantys, metai tradicinės architektūros meistrams?
„Sodybų atkūrimas, senovinės architektūros restauracija tik dabar Lietuvoje įgauna pagreitį. Todėl neįmanoma kristi žemyn, yra tik kilimas į viršų. Atsiranda ir savitas stilius, patirtis“, – pasakojo Laimonas.
Atrasta per šimtmečius
Meistras šiuo metu restauruoja senovinius namus arba stato naujus – senųjų kopijas. Jo visi darbai paremti tradicine meistryste, rankų darbu.
– Mano patirtis rodo, kad kaimas ne nyksta, o žmonės keliasi iš miesto į kaimą. Statosi, atkuria senovines trobas. Žinoma, aš savo klientams „įpučiu“ tos senovinės dvasios, kad taip, o ne kitaip reikia statyti namus ir juose gyventi“, – šypsosi meistras.
– Kokie yra senovinės architektūros privalumai? Ar tai daugiau emocinis privalumas, kad reikia saugoti paveldą, ar vis tik senovinė architektūra, kurta šimtmečius jau viską, kas geriausia išrado?
– Žmonės labai vertina, kad taip išsaugojamas tautos paveldas. Vertina, kad tai – rankų, o ne mašinų darbas. Tiesiog tie žmonės nori būti išskirtiniai dėl daugelio prasmių ir nori turėti gerus namus.
– Ar daug turite konkurentų?
– Nesutinku tokių meistrų, kurie būtent taip dirbtų, kaip aš. Turbūt jų tiesiog nėra.
Kilo atlyginimai
– Ar lengva surasti darbuotojų būtent tokiam darbui?
– Dabar darbuotojų sunkiau susirasti, negu tada, kai pradėjau dirbti. Į užsienius išvykę žmonės, kurie gali, sugeba dirbti tokį darbą.
Pernai vienas mano darbuotojas emigravo, o šiemet grįžo. Dirbo sezoną Švedijos miškuose. Sunkus darbas ir tik sezoninis. Šeima Kurtuvėnuose. Apsisprendė, kad geriau grįš pas mane, nuolatos gaus algą, negu gyvens be šeimos ir dirbs tik sezoninį darbą. Išvažiuoja keliems mėnesiams, grįžta, pinigus išleidžia ir vėl atgal važiuoja gyventi be šeimos.
– Gal būtent dėl atlyginimų sunku surasti darbuotojų?
– Šiemet mokėjau apie 40 procentų didesnius atlyginimus, nei tada, kai pradėjau dirbti.
Euras – ne baubas
– Šiemet apsispręsta, kad nuo ateinančių metų įsivesime eurą. Kaip sutikote tokią žinią?
– Lito man yra gaila. Per istorijos pamokas išmokė, kas yra sudedamosios valstybės dalys...
Tačiau, antra vertus, atsiranda vis daugiau klientų, kurie nori mokėti eurais – ne tik užsieniečių, bet ir lietuvių, kurie turi verslą užsienyje. Ir pernai, ir šiemet jau buvo tokių. Kadangi aš savo pinigus leidžiu Lietuvoje, reikėdavo juos keisti ir tai papildomos išlaidos. Šimtas – kitas, bet tai vis tiek nuostolis.
– Ar įvedus eurą vėl nesumenks atlyginimai, statybos kainos, nenukentės paties verslas?
– Nesibaiminu. Aš ne prekybininkas. Viskas priklauso nuo mano darbo. Darbuotojai irgi nebijo euro.
Sezoniškumas, žinoma, mano darbe yra. Bet vasarą daugiau statome naujų namų pagal senovinį pavyzdį, žiemą užsiimame vidaus restauracija.
O kai mane vadina verslininku, aš visada sakau, kad esu ne verslininkas. Esu amatininkas, meistras. O UAB įkurta, nes reikėjo darbo formos ir tiek. Verslininkai sėdi ofisuose ir telefonais skambina brigadoms. Aš pats dirbu, bet vienas tokių sunkių darbų nepadaryčiau, privalau turėti pameistrių.
Nuo Kurtuvėnų iki Dzūkijos
– Ar daugiau užsakymų turite savo krašte, ar tenka dirbti ir kitose Lietuvos vietose?
– Dirbam visoje Lietuvoje, nors norėtųsi dirbti prie namų. Tačiau mūsų krašte žmonės nenori restauruoti senovinių sodybų. Mūsų krašte stato naujus namus pagal senovinį stilių. O kitoje Lietuvos pusėje yra atvirkščiai. Šiemet vasarą praleidau Dzūkijoje ir kitiems metams užsakymų ten turiu.
– Su kuo susiję tokie skirtumai?
– Priklauso nuo požiūrio, intelekto. Dzūkijoje yra daugiau išlikusių senų kaimukų, ten labiau žmonės vertina, supranta, kad reikia išlaikyti senovinius namus, kad reikia išlaikyti tai, ką turi. O mūsų kraštuose nevertina seno.
– Kokio amžiaus senovinius rąstinius namus dar įmanoma restauruoti?
– Aš daugiausia dirbu su šimtamečiais – dvidešimtojo amžiaus pradžios dar Pirmosios Respublikos namais.
Neprižiūrėtas medis greitai suyra. Žemaitijos pusėje, kur mediena buvo silpnesnė dėl augimviečių, ne tokia sakinga, žymiai mažiau išlikusių senų sodybų. Žemaitijoje mediena tikrai silpnesnė, nei Dzūkijoje, kur sausa, smėlėta. Pušys, augdamos vargsta smėlynuose, todėl sukaupia daug sakų, medienos tankumas žymiai didesnis, todėl ten sodybos mažiau suirusios, jų daugiau išlikę.
– Vietiniai žmonės ten atkūrinėja sodybas?
– Vilniečiai. Kaimo žmonės nelabai ir ten restauruoja namus, nelabai supranta.
Norisi dirbti savo krašte
– Ar dideli kainų skirtumai? Už kiek gali nusipirkti šimtametę sodybą Dzūkijoje ir mūsų kraštuose?
– Su Kurtuvėnais lyginant – tokios pat. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Kurtuvėnuose pirko sodybą, kurią aš renovavau, maždaug už 100 tūkstančių litų. Šiemet Dzūkijoje dirbome sodyboje, kuri taip pat apie 100 tūkstančių litų kainavo. Žinoma, Kurtuvėnai ir apylinkės yra brangi vieta, regioninis parkas. Kur toliau pavažiavus sodybėlę galima ir už 40 tūkstančių litų nusipirkti.
Man, žinoma, norisi dirbti savo krašte. Ką tik baigėme Kurtuvėnų piliakalnio laiptus, kiek anksčiau – nuo Talkšos ežero įrengėme Baltų kultūros pažintinį taką, kuris eina į Salduvės piliakalnį. Kad pinigai ir nedideli iš valstybinių užsakymų, bet aš čia gyvenu, čia mano aplinka. Paskaičiavau, kad Kurtuvėnų apylinkėse per 800 objektų pagaminome su savo darbuotojais.
Esame padarę ir įdomesnių objektų savo kraštui, pavyzdžiui, – tabalus. Tai lyg koks kaimo aliarmas, pavyzdžiui, pašaukti pietų. Nuo garso žmonės suprasdavo, ar šiandien išvirta bulvienės, ar kopūstienės, ar svečių atvažiavo, ar namas dega.
Negali žudyti senovės
– Restauruojate sodybas senoviniu būdu. O „euroremontą“ padaryti galėtumėte?
– Nenoriu to daryti. Išsiskiriu su žmonėmis, kuriems jis patinka.
Visai neseniai pakvietė apžiūrėti prie Neries labai gražios, išlaikytos sodybos, su išlikusiomis didžiulėmis krosnimis. Žmogus nori namą renovuoti, ir sako man: „Pečius išgriauti, langines išmesti, langus didelius išpjauti“.
Kaip ir restauracija... bet man ranka nekyla, aš negaliu savo rankomis naikinti paveldo. Atsisveikinome su tuo savininku.
Žmogui reikia jaukumo
– Su šeima – žmona Jurgita ir trimis vaikais – gyvenate atokaus kaimo vienkiemyje. Sudėtinga gyventi atokiai nuo miesto?
– Kol vaikų nebuvo – buvo labai smagu dviese. Kol maži vaikai – gąsdindavo, kad per toli daktarai, bet viskas mums išsisprendė. Dabar, kai vaikus reikia vienus paleisti į mokyklą, į miestą, jau vėl kitaip. Atstumas vaikams su dviračiais iki miesto per tolimas.
Jaunylis pradėjo šiemet eiti į pirmą klasę Kurtuvėnuose su sese. Jovilas mokosi Bazilionų mokykloje.
– Kaip būtų, jeigu Bazilionuose nebeliktų vidurinio lavinimo? Kur jūsų trys vaikai mokytųsi?
– Turbūt Kelmėje.
– Bet iki Kelmės reikėtų kasdien jūsų vaikams važinėti po 20 kilometrų pirmyn ir atgal.
– Yra autobusai, o du kilometrus iki plento gali ir pėsčiomis arba dviračiu. Prie medžio dviratį prisirakini, grįžti – pasiimi ir mini.
– Ko linkėtumėte savo vaikams ateityje – gyventi mieste ar kaime?
– Kaime. Čia yra erdvės, nesi suspaustas. Važiavau per Šiaulių Medelyną. Paklausiau savęs, ar norėčiau čia gyventi? Mėnesį pagyvenčiau ir tikrai norėčiau atgal į vienkiemį. Kartais pagalvoju, gal keltis gyventi į Kurtuvėnus – senatvėje bus patogiau į parduotuvę nueiti... Bet grįžti į vienkiemį ir pasijunti, kaip savo respublikoje.
Esmės
– Kokie įvykiai šiemet jums buvo įsimintiniausi?
– Politikoje – Krymo įvykiai, nors jie manęs niekaip nepalietė, bet palietė mano užsakovus. Dzūkijoje, kur šiemet restauravau namą, šeimininkas – vilnietiško universiteto dėstytojas, kurio moksliniai darbai driekiasi arba į Kanados šiaurę arba į Sibirą. Jam reikėjo į Sibirą važiuoti, kilo didžiulis nerimas dėl to, kad Rusija sugalvojo gaudyti tuos, kurie netarnavo sovietinėje armijoje, o jis kaip tik buvo netarnavęs. Neaišku, kaip ten kam susišvies.
Kultūroje man gal labiausiai įsimintinas Kurtuvėnų kiemturgis. Įdomus šou, dalyvavau su savo gaminiais. Smagu prisidėti prie tikrojo kiemturgio įprasminimo, kai pats pagamini, pats parduodi.
– Ko laukiate, tikitės, norite iš ateinančių metų?
– Stabilumo. Kad Rusija kokių nors mums juokų neiškrėstų. Norisi mokesnių klientų, kad darbuotojams galėčiau mokėti gerus atlyginimus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NAMAI: Namus, kuriuose Laimonas Bartkus gyvena su šeima, taip pat pasistatė pats. Ir vartus įrėmino savo drožtais paukščiais.
TRADICIJA: Meistras Laimonas Bartkus vertina tradicinę architektūrą, atkuria senovines sodybas.