Naujausios
Iš kartos į kartą
Spėjama, kad šiam ąžuolui galiūnui gali būti apie 600–700 metų ir pavadintas jis kadaise šalia gyvenusių žmonių pavarde – Mingėlai.
Iki šių dienų yra išlikę pasakojimų, jog krikštijant žemaičius, būdavo išniekinamos ir jų šventovės, o panašūs šventmedžiai tiesiog iškertami. Šiam medžiui taip pat buvo nukirsta viršūnė, į kurią vėliau buvo įkelta krikščioniška koplytėlė.
Koplytėlė seniai sudūlėjo, o ąžuolas išleido naujas atžalas, užsiaugino stiprias šakas, sutvirtėjo ir toliau žaliuoja. Tačiau sendamas medis galėjo ir savaime prarasti viršutinę stiebo dalį ir šakas.
Pasak šalia ąžuolo gyvenančio Stasio Mingėlos, „anam kuniga viršūnė nurentė... O mona buočius išiemė anam šėrdi... Nu tuo medžiou pasidarė geriau...“. Vyriškis pasakojo, kad čia jo tėviškė ir šiuo galingo stoto medžiu rūpinasi jau penktoji Mingėlų karta.
2010-aisiais metais, specialistams apžiūrėjus Mingėlos ąžuolą, buvo nutarta, kad yra būtina pašalinti jo kamieną bjaurojančias ir mažai naudos teturinčias betonines plombas bei geležinius žiedus, kuriais kadaise, norint jį išsaugoti, buvo suveržtas kamienas.
Ąžuolas buvo sutvarkytas, apgenėtas, aptvertas tvorele, o šalia jo įrengtas stendas su informacija lankytojams. Surinktos ir ąžuolo gilės – būsima pamaina šiam galiūnui.
Legenda byloja
Iki šiol sklinda legenda, kad senovėje tose vietose gyvenęs išmintingas senolis. Vieną kartą jam pasidarė silpna ir anūkėlis, nenorėjęs, kad senelis numirtų, sugalvojo nueiti į mišką, atnešti gilių ir išvirti arbatos, kad senelis sustiprėtų.
Jam beeinant užėjo gūdi naktis ir berniuką užpuolė vilkai. Rytą žmonės rado sudraskytą berniuką, kuris saujoje sugniaužęs laikė vieną ąžuolo gilę. Ją žmonės užkasė toje vietoje ir iš jos išaugo didžiulis ąžuolas.
Anot vienos legendos, ąžuolas taip keistai nupjautas kovų prieš pagonybę laikotarpiu, o kita legenda byloja, kad šiam ąžuolui viršūnė buvo nukirsta po žemaičių krikšto 1413-ais metais, kada buvo naikinami šventieji ąžuolai.
Pasakojama, kad jau žemaičių krikšto metu šis medis buvo senas ir laikomas šventu. Tuo metu neatsirado nė vieno narsuolio, kuris būtų išdrįsęs ąžuolą nukirsti, ir tik kai už šį darbą buvo pažadėta 10 metrų audeklo ir muškieta, vietinis gyventojas Mingėla nedvejojęs sutiko. Bet ir tai ne visą medį kirto, o tik jo viršūnę, tačiau vis tiek vėliau pats kirtėjas buvo už tai nubaustas – paskandintas Minijoje.
Patvirtinta istorikų
Mingėlos ąžuolas – botaninis gamtos paminklas, vienas iš kelių išskirtinių ąžuolų visoje Lietuvoje ir turintis 8 m 10 cm apimties kamieną, o aukštis siekia net 13 metrų.1960-aisiais šis medis buvo paskelbtas saugojamu, o botaniniu gamtos paminklu paskelbtas 2000-aisiais metais.
Minėtus pasakojimus iš dalies patvirtina ir istorikai, esą šventų ąžuolų kirtimą aprašė kronininkas Janas Duglošas, teigęs, kad didysis kunigaikštis naikinęs senąsias kulto vietas.
Ąžuolo viršūnę galėjo nupjauti žemės savininkai Mingėlos ir ten aukštai, tarp medžio šakų suformuotoje aikštelėje, pastatyti nedidelę koplytėlę. Tačiau kalbama ne apie XV a. pradžią, o veikiausiai apie kelių paskutinių šimtmečių laikotarpį.
Gali būti, kad Mingėlos ąžuolo pašventinimas buvo susijęs su Jėzuitų ordino įsikūrimu netoli esančiame Kulių miestelyje XVIII a. arba su siekiu prie svarbaus kelio paženklinti vieną iš Kulių parapijos ribų – šioje vietoje Minija skiria Kulius nuo Plungės. Yra pagrindo manyti, kad tai galėjo būti padaryta kovojant su senosios religijos apraiškomis po krikščionybės įvedimo.