Šiukšles – į „točkę“ ir iki plento

Ne­no­ri vež­ti ir spau­dos

Anot į „Že­maitį“ be­si­krei­pu­sių be­re­niš­kių, Bar­bun­go se­niūnė Rūta Jo­nu­šienė jų pra­šy­mams – ak­la ir kur­čia.
„Prieš kiek lai­ko kreipėmės, tai la­bai ne­pa­ten­kin­ta pa­li­ko, nie­ko ne­pa­žadė­jo. O kai nu­grei­de­riuo­ja, tai tik dalį, sa­ko, jog pro kiek­vieną kiemą ne­prag­rei­de­riuos.  Anks­tesnė se­niūnė dar žvy­ro pa­ber­da­vo, o da­bar – nie­ko“, – pik­ti­na­si il­ga­me­čiai be­re­niš­kiai ir ti­ki­na, kad pra­dėjus lie­tui pliaup­ti iki jų ir did­žiau­sią ryžtą turė­da­mas ne­pri­va­žiuo­si.
Tie­sa, ne­se­niai šia­me ke­ly­je grei­de­ris lankė­si ir ke­lią pra­braukė, bet ne be šių dviejų be­re­niš­kių įsi­ki­ši­mo. Mat jų pro­ble­ma bu­vo pa­gar­sin­ta vie­tinė­je ra­di­jo sto­ty­je tuo lai­ku, kai jo­je lankė­si me­ras Aud­rius Kli­šo­nis. Po to­kio vie­šo pa­gar­si­ni­mo su­rea­guo­ta bu­vo ope­ra­ty­viai, bet tai – išs­kir­ti­nis at­ve­jis.
Be­re­niš­kiai sa­ko, jog būtų pa­ten­kin­ti, jei šiukš­lia­ve­žis bent iki pu­siau­kelės at­va­žiuotų – vis ar­čiau vež­ti. Kaž­ka­da tuo klau­si­mu kreipė­si į pa­čius vežė­jus, bet bu­vo pa­sa­ky­ta, jog nėra kur ap­si­suk­ti.
Tai­gi lai­kas bėga, me­tai ei­na, o si­tua­ci­ja ne­si­kei­čia. Prob­le­ma ne­tgi gilė­ja. Žmonės žur­na­lis­tams pa­pa­sa­ko­jo si­tua­ciją, iš ku­rios – nei juok­tis, nei verk­ti. Esą būda­mi tar­si at­skir­ti nuo pa­sau­lio, ne­ga­li gau­ti ne tik šiukš­lių iš­ve­ži­mo pa­slau­gos, bet ir laik­raš­čių už­si­sa­ky­ti.
„Nie­kas ne­no­ri vež­ti. Tie­siog laiš­ki­ninkė ne­ga­li pri­va­žiuo­ti. Tai mo­te­ris gra­žiai pra­šė, kad per žiemą neuž­si­sa­ky­tu­me. Ma­ši­na ke­ly­je už­buk­suo­ja, tektų jai pėsčio­mis bris­ti“, – pa­sa­ko­ja pen­si­nio am­žiaus po­ra.
Ji nuo­gąstau­ja, kad ne­lai­mei iš­ti­kus ir grei­to­ji ke­lio ga­lo ne­pa­siektų, o abu yra ne­be jau­ni, svei­ka­tos pro­blemų tu­ri.
Mes pa­tys į be­re­niš­kių so­dybą at­va­žia­vo­me jau grei­de­rio nu­ly­gin­tu ke­liu. Bet vis tiek va­žia­vo­me siū­buo­da­mi, vos judė­da­mi, nes ir da­bar, ro­dos, ke­lio būklę pa­ge­ri­nus, ji tik­rai ne­pa­vydė­ti­na. Tad ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kas čia de­da­si pra­si­dėjus lie­tui – nei ma­ši­na va­žiuo­ti, nei su ka­ru­čiu po tokį ke­lią mal­tis.


„Mes to­kių pi­nigų ne­sam matę“

Ta­čiau se­niū­nei R. Jo­nu­šie­nei jos se­niū­ni­jos gy­ven­tojų pro­ble­ma ne­pa­si­rodė to­kia di­delė.
„Ar dėl vie­nos šiukš­linės aš turė­siu plentą pil­ti? – iš­syk į gy­ny­binę po­zi­ciją sto­jo se­niūnė. – Ten ko­kie 200–300 metrų, kas čia to­kio 2–3 kar­tus per mėnesį šiukš­les nu­vež­ti? Kodėl ki­ta­me ga­le gy­ve­nan­ti mo­te­ris ne­si­skund­žia? O kiek Bab­rungėnų miš­kuo­se yra žmo­nių, prie ku­rių ne­pri­va­žiuo­ja... Jie ir­gi de­da į mai­šus ir nu­ve­ža į su­rin­ki­mo vietą iki pri­va­žiuo­ja­mo ke­lio. Aš ir pa­ti šiukš­les 100 metrų ve­žu“.
Tei­sybės dėlei reikėtų pa­sa­ky­ti, kad nuo pa­sku­tinės Be­re­nių kai­mo so­dy­bos be­veik iki plen­to, iki kur, kaip mums pa­sa­ko­jo po­ra, jie tu­ri su šiukšlė­mis pil­nu ka­ru­čiu dardė­ti, yra bent dvi­gu­bai di­des­nis nei 300 m at­stu­mas. Ir tokį ke­lią įveik­ti pa­si­li­go­ju­siam žmo­gui – tik­rai ne „kas čia to­kio“.
Bet se­niūnė aiš­ki­no, jog tas ke­lias iki pat ga­lo grei­de­riu ne­ly­gi­na­mas ir žvy­ru neuž­pi­la­mas ne todėl, kad se­niū­ni­ja tam dėme­sio ne­norėtų skir­ti. Tie­siog nėra iš ko. Be to, jį žiūrė­ti se­niū­ni­jai ir ne­prik­lau­so.
„Iki at­si­ša­ko­ji­mo, kur yra bend­ro nau­do­ji­mo ke­lias, iki ten ir grei­de­riuo­jam, ir sniegą va­lom, o ten ki­tur jau pri­va­žia­vi­mas į tų žmo­nių so­dybą. Mums jis ne­prik­lau­so. Kol kai­mynė ma­žus vai­kus turė­jo, jie į mo­kyklą bris­da­vo, tai va­ly­da­vom ir jų tą ke­liuką, o da­bar tik iki at­si­ša­ko­ji­mo“, – aiš­ki­no R. Jo­nu­šienė.


Žvyrą pi­la ten, kur di­des­nis judė­ji­mas

Ir žvy­ro už­pil­ti, anot se­niūnės, ve­ža­ma tik ten, kur dau­giau gy­ven­tojų, kur di­des­nis judė­ji­mas, mat se­niū­ni­jai pri­klau­so pri­žiūrė­ti 140 ki­lo­metrų žvy­ruotų gat­vių – vi­soms neuž­ten­ka.
„Jei vi­sur vež­ti ir, kaip pri­klau­so, de­šimt cen­ti­metrų už­pil­ti, tai mums būtų kos­mo­sas, mes to­kių pi­nigų ne­sam matę. Jei turė­čiau, ar man gai­la būtų. Tik­rai žmonėms išb­liz­gin­tu­me. O da­bar kiek ga­lim, tiek pa­de­dam. Per visą se­niū­niją žiū­rint, ten tik­rai nėra did­žiau­sia pro­ble­ma, yra kitų gat­vių, kur dau­giau dėme­sio rei­kia “, – aiš­ki­no R. Jo­nu­šienė.
Se­niū­ni­jos va­dovė at­skleidė, jog šie­met ke­liams tvar­ky­ti Bab­run­go se­niū­ni­jai skir­ta 47 tūkst. eurų. Ir kaip tik šiuo me­tu skirs­to­ma, ko­kiems dar­bams kiek teks. Esą se­niū­ni­jo­je rei­ka­lin­ga pa­keis­ti bent ke­tu­rias pra­lai­das, o jų vie­na jau ke­lis tūkstan­čius kai­nuo­ja. Be to, se­niūnė minė­jo, kad yra po žie­mos išp­lautų sku­biai tvar­ky­tinų ke­lių, tad ge­res­nio ke­lio minė­tiems be­re­niš­kiams ji ne­žadė­jo.
O Tel­šių re­gio­no at­liekų tvar­ky­mo cent­ro di­rek­to­rius Vi­di­man­tas Do­mar­kas, pa­klaus­tas, ar šiukš­lių vežė­jai tu­ri pro­blemų dėl pri­va­žia­vi­mo Be­re­nių kai­me, pa­tvir­ti­no, kad jų tik­rai ky­la. Esą yra vietų, kur pri­va­žiuo­ti sun­kiau, ypač kai lie­tus ly­ja, šla­pia būna. Tad sun­kiau pri­va­žiuo­jamų so­dybų gy­ven­to­jai ap­tar­nau­ja­mi ne iš­tuš­ti­nant kon­tei­ne­rius, o iš­da­li­nus mai­šus, ku­riuos pri­pildę šiukš­lių, kaip ir pa­sa­ko­jo mūsų pa­šne­ko­vai, pa­tys at­ga­be­na iki pri­va­žiuo­ja­mos vie­tos.
„O jau dėl ke­lių mes nei ką pa­ska­tin­sim, nei pa­dėsim“, – sakė di­rek­to­rius.