Naujausios
KOMENTARAS
Ar tikrai lietuviai neturi ko valgyti?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Šeima gyvena avariniame name. Broliukui miegant nušalo pirštai. Penkerių metukų mergaitė kasdien keliauja penkis kilometrus iki vaikų dienos centro, kad pavalgytų.
Tokius argumentus iš televizijos ekrano dėsto laidų vedėja ir ragina aukoti vargingai šeimai.
Žinoma, reikia pasidalyti duonos kąsniu su skurstančiu, alkanu, nekaltu vaiku.
Bet kodėl Lietuvoje staiga radosi tiek šeimų, kurios neturi ko valgyti? Juk čia ne kokia akmeninė sala. Ir karo nebuvo jau 68 metus. Ir žemės apstu. Tik sodink, augink ir valgyk pilna burna. Ir obuoliai išmirusiose, niekam nereikalingose sodybose ant žemės voliojasi.
O mokyklos paverstos valgyklomis. Čia nemokamai maitinasi pusė vaikų. Kitas į mokyklą ir ateina ne mokytis, o tik pavalgyti. Ypač daug nemokamai maitinamų kaimuose. Verslininkai prekybos centruose perka pačių pigiausių, bet vistiek brangių produktų. Iš jų verda valgį. Termosuose veža vaikams „popierinių“ dešrelių, blyneliių. Prie jų prideda „pastovėjusių“ daržovių mišrainių.
Ar tų vaikų mamos tikrai nesugeba iškepti savo atžalai blynų, išvirti gabalo mėsos ar sutaisyti burokėlių salotų? Ir kainuotų tai žymiai pigiau. Be jokių PVM. Ir sveikiau būtų, nes tikras kaimiškas produktas be jokių E.
Suprantama, dabar beveik pusė vaikų vežiojami į mokyklas. Sunku būtų iškęsti šešias septynias pamokas nevalgius. Bet juk mamos galėtų įdėti vaikui sumuštinį ar pačių iškeptą bandelę, o auklėtoja pasirūpintų, kad išsivirtų arbatos. Arbatai ir cukrui klasė susimestų po litą.
Grįžę iš mokyklos namuose pasrėbtų sriubos, sukirstų kotletą ar blyną. Juk taip augo ištisos lietuvių kartos.
Sakysite, kaime nėra darbo. Tai netiesa. Kaime darbų per akis. Tik reikia norėti dirbti. Tiesa, nedaug darboviečių, kur svetimiems lenktum nugarą. Bet gali dirbti sau. Beveik prie kiekvienos sodybos yra ūkinis pastatas ir žemės gabalas. Sveikų, jaunų bedarbių šeima ir kastuvu galėtų susikasti lysves. Laikyti paukščių ir gyvulių. Dešimt kiaušinių kainuoja penki litai. O kaime tik vienas kitas laiko vištų.
Darbštesni miesto žmonės ankštuose kolektyviniuose soduose laiko po kelis paukščius savo poreikiams ir iš šešių arų sklypelio prisideda pilnus rūsius šviežių ir konservuotų daržovių.
Apsukresni iš hektaro žemės išspaudžia keliasdešimt tūkstančių litų naudą, augindami braškių, česnakų, vaistažoliū, priekoninių daržovių.
Kita kalba, žinoma, apie varguolių apsukrumą ir darbštumą. Ar negalėtų jų darbiniu auklėjimu pasirūpinti socialinės darbuotojos ar kaimo bendruomenė, parašiusi kokį projektą?
Antai tėvas Stanislovas darbo terapija nuo blogų minčių ir darbų išgelbėjo ne vieną buvusį kalinį. Senieji gyventojai pasakoja, jog prieškarinėje Lietuvoje Kelmės pušyne nebūtum radęs jokio sausuolio ir jokio kankorėžio. Žmonės viską „iššluodavo“, kad pasišildytų savo trobas.
Už tuos pinigus, kuriuos valstybė išleidžia socialiai remtiniems, o kartais ir nelabai remtiniems vaikams maitinti, geriau išlaikytų kad ir mažesnes kaimo mokyklas.
Dabar uždaro, kad sutaupytų lėšų. Bet ar sutaupo? Po Lietuvą vieškeliais zuja tūkstančiai geltonųjų autobusiukų, mokyklinių autobusų. Dėl vieno vaiko kartais suka į šoną dešimt kilometrų. O benzino litras – beveik penki, kartais visi penki litai. Sąskaitas už vaikų keliones į mokyklą savivaldybėms dar pateikia ir autobusų parkai. Nes dalis mokinių važiuoja maršrutiniais autobusais.
Viską suskaičiavus, ko gero, pigiau būtų mokyklas išlaikyti vietoje. Juk tai ir kultūros židinys, ir darbo vietos. O nuo darbo vietų dar ir mokesčiai valstybei.
Ir dauguma tėvų tikriausiai sutiktų patys maitinti savo vaikus, kad tik mokykla būtų pašonėje. Jeigu aukščiausiuose valdžios sluoksniuose matytų tikro pilietiško taupumo pavyzdį, miško turintys dar ir malkų mokyklai padovanotų.
Deja, mūsų valstybėje kai kurie sprendimai primena ėjimą pirmyn atbulomis. Socialinės problemos dažniausia sprendžiamos taip, kad jų nesumažėtų, o dar padaugėtų.
Europos ponams pataikaujanti partinė nomenklatūra kalba, kad jau laikas pradėti pardavinėti Lietuvos žemę užsieniečiams. Esą stodami į Europos Sąjungą taip įsipareigojome.
Parašus dėl referendumo renkantys tautininkai ir kiti patriotiškai nusiteikę lietuviai sako, jog kalbos apie įsipareigojimus parduoti žemelę maitintoją – tik melagystė, naudinga vietos spekuliantams ir lobistams.
Mes esame įsipareigoję leisti tik laisvą kapitalo judėjimą. O kapitalas – tai daiktai, kurių reikia gamybos procesuose, pinigai ir visi kiti gamyboje vartojami materialiniai ištekliai, išskyrus žemę ir darbą.
Referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams jokių sutarčių su ES nepažeis. O Lietuvos žmonės tikriausiai neleis švaistytis žeme lyg kokiu bešeimininkiu turtu.
Vienas garbaus amžiaus kaimo ūkininkas, dirbantis keliolika hektarų žemės, ūkiškai įvardijo ketinimus parduoti niekuomet nepasibaigiantį turtą – pačią Lietuvos teritoriją: „Užpakalį parduot, o nugarkauliu kakot“.
Iš tiesų, jeigu išparduosime savo žemę, kaip kursime šeimos ūkelius. Juk į juos jau dabar orientuoja ir Europa, ir vis daugėjančių socialinių problemų pabudinta Lietuvos valdžia. Didžiąją dalį plotų jau išpirko stambieji ūkininkai. Jeigu dar su savo chemija, technika ir kita amunicija ateis užsieniečiai, varguoliams neliks nė penkiolikos arų apie namus.
O jų vaikai nė už penkių kilometrų nuėję negaus pavalgyti. Turės trenktis į Europą.