Naujausios
Buvom okupuoti, būsim parduoti?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kažin, ar Lietuvos žemę parduos su žmonėmis ar be jų? Tokį tragikomišką klausimą iškėlė vienas interneto komentatorių, perskaitęs komentarą „Išdavė žmones, dabar parduos žemę“, išspausdintą spalio 26 dienos „Šiaulių krašte“.
Lietuvos teritorijos pardavimas užsieniečiams, pasirodo, kelia rūpestį ne vien žemdirbiams ir žurnalistams. Internetinio dienraščio skaitytojai rašė komentarus. Redakcijoje netilo žmonių skambučiai.
Į publikaciją atsiliepė ūkininkas Jonas iš Akmenės rajono.
Jis pasakojo aršiai kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę. Pats būręs kaimo vyrus, raginęs ginti parlamentą sausio tryliktąją. Šiandien nepatogiai jaučiasi prieš savo kaimynus. Kovojo ne tam, kad Lietuva taptų kilnojamuoju turtu.
„Mūsų kaime labai daug smulkių ūkininkų. Bet jau penktadalis žemės parduota vokiečiams. Kito kaimo dalis – danams. O kodėl auga piktžolės šalia didžiųjų miestų? Tie plotai – tai įšaldytos lėšos. Jos irgi laukia užsieniečių“,– savo svarstymais dalijosi Jonas.
Mūsų ūkininkai, nusipirkę ar išsinuomavę žemės keliose seniūnijose, o kartais ir keliuose rajonuose, varinėja traktorius po 50 kilometrų iš vieno lauko iki kito. Sunaudoja daugiau dyzelino negu ardami. Ar atsiperka tokia žemdirbystė? Iš Europos sąjungos paramą gauna tik didieji žemvaldžiai. Smulkesni ūkininkai nedalyvauja programose.
Pedagogė Valė iš Šiaulių rajono prisimena, jog buvo gėda kaime nelaikyti karvės. Ir sau pieno užtekdavo, ir į pieninę likusį lašą nunešdavo.
Dabar viskas daroma, kad smulkiųjų ūkininkų neliktų. Jiems ir už pieną moka perpus mažiau negu stambiesiems. Ar tai teisinga?
Ir nėra kam pasiskųsti. Lietuvos valdžia sprendžia globalesnes problemas. Eilinis kaimo žmogus – ir Lietuvai, ir Europai, atrodo tik smulkmė. Beje, niekinga Baltijos smulkme viešojoje erdvėje mus neperseniausiai pavadino ir vienas Rusijos šovinistas.
Antai Anglijos bankai kreditus paėmusiems žmonėms per krizę perpus sumažino įmokas. Darė viską, kad žmonės išlaikytų nekilnojamąjį turtą ir kuo švelniau pajustų krizės pasekmes.
Lietuvoje per krizę į užsienius išbėgo pusė jaunų žmonių, paėmusių paskolas žemei ar būstui. Išsivežė ir mokyklinio amžiaus vaikus. Paskolas bankams atiduos. Bet į Lietuvą kažin ar grįš.
Ir kas dabar pasakys, ar tai tik vietos valdžios nesupratingumas ir bejėgiškumas, ar metodiškas lietuvaičių išvarymas iš savo teritorijos? Kad ji liktų kam nors kitam... Kad atvykėliams nesipainiotume po kojomis. Kad jiems būtų daugiau oro ir daugiau erdvės.
Pardavę žemę užsieniečiams ir savo šalyje tapsime padieniais darbininkais, uždarbiautojais, gyvenančiais tik šia diena, tik šia akimirka. Žmonėmis be ateities.
Ir ar saugos, ar tausos užsienietis svetimos šalies žemę? Juk jau turime danų pavyzdį, kai mūsų dirvą, pievas, upelius be atvangos girdo kiaulių srutomis.
Lietuvos likimu susirūpinę kaimo žmonės sako, jog pačioje Nepriklausomybės pradžioje buvo padaryta klaida. Žemė atskirta nuo gamybos priemonių. Gamybos priemones išsidalijo ūkių vadovai, specialistai. O eilinis, išdirbęs 40 metų, gavo grūdų, vinių, kokį gyvulį... Paskui dar tris hektarus žemės, kurios neturėjo kuo dirbti.
Ir dabar visa kaimo politika kuriama taip, kad kaimo žmogus kratytųsi žemės. Socialinės pašalpos tapo tuo lakmuso popierėliu, kuris parodė ne pačią geriausiąją lietuvių mentaliteto pusę.
Sakoma, jog žmogus – iš prigimties tinginys. Dar sakoma, kad darbas myli durnių, o durnius – darbą.
Taigi, vidaus ir išorės politikai pasistengė, kad tokių durnių būtų kuo mažiau.
Sukūrė socialinių pašalpų sistemą. Nedurniams dalija durnių uždirbtus pinigus. Žemė tapo kliūtimi tuos pinigus gauti. Turi porą hektarų – negausi nei socialinės, nei bedarbio pašalpos. Trihektarininkai ėmė masiškai atsikratyti žemės. Kam rūpintis, jei gali nieko neveikdamas gauti pašalpą?
Šalia jų kaip mat atsirado mitrūs berniukai. Apsukruoliai nebrangiai supirko tuos gabaliukus.
Pakėlė rankas ir daugelis smulkių ūkininkų. Į pagalbą nėra ko pasisamdyti. Darbštesnieji išvažiavo ar savos veiklos prasimanė. Pašalpininkai nenori nė pliauskos nuo žemės pakelti. Berniukai nupirko ir jų laukus. Gal už savo, gal už užsieniečio pinigus.
Kiek tos Lietuvos? Redakcijai skambinęs Jonas sako, beliks laukti valstybės likvidacijos.
Vaikams ir anūkams paliksime tik kapus. O gal ir juos parduosime? Mūsų kapinės reprezentatyviai atrodo...
