„Esu sena ir įskaudinta“

Kant­rybė baigė­si

„Kai sta­tant tu­nelį už­darė Da­riaus ir Girė­no gatvė, o vi­sas eis­mas bu­vo nu­kreip­tas šia (Vy­tau­to – aut.) gat­ve – kentė­jau, nors ma­ši­nos lėkė vie­na po ki­tos, tarp jų – ir sun­kias­vorės. Kentė­jau ir ne­si­skund­žiau, nes su­pra­tau, jog taip rei­kia. Bet kai kai­my­nai su­si­metę at­bo­gi­no du sunk­ve­ži­mius skal­dos ir iš­pylė ke­lelį man po lan­gais,kant­rybė trūko“, – dėstė E. To­ka­re­va.

87-us me­tus ei­nan­ti plun­giškė šia­me is­to­ri­nia­me na­me, sta­ty­ta­me 1956 me­tais, gy­ve­na jau 60 metų. Vy­ras bu­vo ka­ri­nin­kas, tad ga­vo pa­sky­rimą bu­tui šia­me na­me. Šei­ma bu­vo di­delė, au­go trys vai­kai, tad ir bu­tas pa­skir­tas ne­ma­žas – 3-jų kam­ba­rių.

Da­bar Eu­ge­ni­ja šiuo­se kam­ba­riuo­se šei­mi­nin­kau­ja vie­na. Vyrą jau se­niai pa­lai­do­jo. Dėl sun­kios li­gos ne­te­ko ir vie­no sūnaus. Likę sūnus ir duk­ra iš­sik­raustė į did­mies­čius – ret­kar­čiais mamą ap­lan­ko, kai rei­kia, pas gy­dy­to­jus nu­ve­ža. Plun­giš­kei tal­ki­na du kar­tus per sa­vaitę ją ap­lan­kan­ti so­cia­linė dar­buo­to­ja. Malkų pri­ne­ša jos pa­čios sam­do­mas žmo­gus.

Kiemą oku­pa­vo ma­ši­nos

Kol bu­vo stip­resnė, mo­te­ris vis­kuo pa­ti pa­si­rūpin­da­vo, o da­bar sa­ko į kiemą re­tai bei­šei­nan­ti. Norėtų, bet brau­tis per kiemą oku­pa­vu­sius kai­mynų au­to­mo­bi­lius jėgų ne­be­tu­rin­ti. „Ži­nau, kad ki­toj laip­tinėj gy­ve­nan­tie­ji vie­noj šei­moj ir po 2–3 ma­ši­nas tu­ri, nors už žemės nuo­mą mo­ka ge­ro­kai ma­žiau, nes jų bu­tai ma­žes­ni. O aš mo­ku daug, tik tos žemės vi­sai ne­tu­riu. Per tas jų ma­ši­nas nė ta­ke­lio praei­ti iki mal­kinės ne­be­lie­ka“, – guodė­si mo­te­ris.

Ji sakė dėl šios pro­ble­mos ir pas merą bu­vu­si, pra­šiu­si įves­ti tvarką jos kie­me. Šis lyg pa­skyręs kaž­ko­kią tar­nau­toją viską iš­siaiš­kin­ti, tik ar bus ko­kios nau­dos iš to – ne­ži­nia. O ar ne­band­žiu­si su pa­čiais kai­my­nais kalbė­tis dėl ma­šinų sta­ty­mo tvar­kos kie­me?

„Aš jų ne­pažįs­tu. Anoj laip­tinėj daug nau­ja­ku­rių, jaunų žmo­nių. Sykį man ei­nant per kiemą trys mer­gi­nos, rūky­da­mos prie laip­tinės, gar­siai iš­si­šaipė iš manęs. Kad jau se­na esu ir vos ju­du, va­di­na­si, ga­li­ma ši­taip? Ir ką su to­kiom kalbė­si?“

Ki­ta bėda – ke­liu­kas po lan­gais

Bet la­biau­siai Eu­ge­ni­jai širdį skau­da dėl kai­mynų spren­di­mo iš­pil­ti skal­da ke­liuką, esantį vi­sai po jos lan­gais. Esą se­niau įva­žos į kiemą bu­vo dvi: vie­na nuo cent­ro pusės, ki­ta – nuo baž­ny­čios. Bet kaž­kodėl kai­my­nai sumąstė pa­ge­rin­ti pa­starąją, tad da­bar dau­gu­ma tik ja ir va­žiuo­ja, trik­dy­da­mi se­nolės ra­mybę.

„Ma­ši­nos tik le­kia ir le­kia... Ne­ga­liu net langų at­si­da­ry­ti, nes ta­da vi­si kam­ba­riai pa­smirs­ta iš­me­ta­mo­sio­mis du­jo­mis. Tai ir sėdžiu čia už­da­ry­ta lyg kalė­ji­me. Oro trūksta. Anks­čiau dar stip­resnė bu­vau, o da­bar dėl to vi­sai pa­si­li­go­jau“, – at­si­du­so mo­te­ris.

Se­nolė pri­si­minė, kad kai­mynė rin­ko po 35 eu­rus. Sakė, ne­va kie­mui re­mon­tuo­ti. Bet ji ne­pri­sidė­ju­si. Ne­norė­ju­si, jog kie­mas būtų iš­pil­tas žvy­ru, nes ta­da šio pil­na laip­tinė pri­si­mi­na. O iš tikrųjų su­rink­to­mis lėšo­mis ne kie­mas bu­vo tvar­ko­mas, bet ke­liu­kas po jos lan­gais. Ir da­bar, mo­ters žod­žiais, kai­my­nai tik tuo ke­liu­ku ir te­va­žiuo­ja. O ki­ta­me na­mo ga­le esan­ti įva­ža li­ko re­tai be­nau­do­ja­ma.

„Aš nie­ko ne­sa­ky­čiau, jei tie ke­liu­kai, kaip ir anks­čiau, būtų du. Ta­da pro vieną įva­žia­vai, pro kitą iš­va­žia­vai. Bet da­bar vi­si tik pro ma­no pusę bil­da. Kie­me ap­si­su­ka – ir at­gal. Triukš­mas neiš­pa­sa­ky­tas. O ir dulkės, smarvė. Vis­kas man į kam­ba­rius ky­la“, – guodė­si mo­te­ris.

„Kai ma­tai, jog ki­tiems to ne­rei­kia, ran­kos svy­ra“

Kodėl na­mo gy­ven­to­jai nu­sprendė at­nau­jin­ti po gar­baus am­žiaus su­lau­ku­sios gy­ven­to­jos lan­gais esan­čią įvažą, „Že­mai­tis“ tei­ra­vo­si ki­toj laip­tinėj gy­ve­nan­čios mo­ters. Būtent ji rin­ko lėšas ke­liu­ko re­mon­tui, ta­čiau žur­na­listų pra­šė laik­raš­ty­je ne­minė­ti jos var­do ir pa­vardės.

„Ke­liu­kas ši­toj na­mo pusėj iš tikrųjų pri­klau­so ne mūsų dau­gia­bu­čiui, bet gre­ti­mai esan­čiam na­mui. Siūlė­me jo gy­ven­to­jams su­si­dėti ir kar­tu re­mon­tuo­ti jį, tik jie ne­su­ti­ko. Todėl ir bu­vo nu­spręsta re­mon­tuo­ti tą ant­rąjį, ku­ris baž­ny­čios pusėj“, – pa­sa­ko­jo ji.

Iš­gir­du­si, kad dėl to­kio spren­di­mo skund­žia­ma­si, mo­te­ris traukė pe­čiais ir sakė ne­ži­nan­ti, ką at­sa­ky­ti. Esą to­ji įva­ža yra pri­skir­ta jų na­mui ir vi­sa­da būda­vo nau­do­ja­ma, tad neaiš­ku, kodėl kaž­kam užk­liu­vo tik da­bar.

O ir dėl kie­me kai­mynų sta­tomų au­to­mo­bi­lių ji sakė pro­ble­mos ne­įžvel­gian­ti. Esą di­desnė bėda būna ta­da, kai ke­liuką į kiemą ir pa­tį kiemą užs­ta­to į Mi­šias su­va­žiuo­jan­tys pa­ša­li­niai žmonės. Ta­da ne vie­nas šio na­mo gy­ven­to­jas pyks­ta ir tų ma­šinų vai­ruo­to­jus kei­kia. Tik to­kia ap­gul­tis trun­kan­ti neil­gai – vos po­rą va­landų per sa­vaitę, daž­niau­siai sek­ma­die­niais ar re­li­gi­nių šven­čių me­tu.

„Ži­no­ma, norėtų­si, kad tas mūsų kie­mas būtų gra­žes­nis. Kai pa­tys čia at­si­kėlėm, bandėm tvar­ky­tis. Va, pa­vėsinę pa­statėm. Bet kai ma­tai, jog ki­tiems to ne­rei­kia, ran­kos svy­ra“, – kalbė­jo gy­ven­to­ja.

Pir­ma – dau­gia­bu­čio na­mo re­no­va­ci­ja

Apie Vy­tau­to gatvės 22-ojo dau­gia­bu­čio na­mo pro­ble­mas „Že­mai­tis“ kalbė­jo­si ir su na­mo ad­mi­nist­ra­to­re, „Plungės būsto“ dar­buo­to­ja Dai­va Ber­ta­šie­ne. Pa­sak jos, šį namą ruo­šia­ma­si re­no­vuo­ti. Tam jau gau­ti gy­ven­tojų su­ti­ki­mai. Tik nie­kaip ne­pa­vyks­ta nu­si­pirk­ti na­mo at­nau­ji­ni­mo tech­ni­nio dar­bo pro­jek­to pa­ren­gi­mo pa­slau­gos. Jau skelb­ti trys pir­ki­mai, bet no­rin­čiųjų ne­su­lauk­ta.

Esą da­bar ža­da­ma im­tis ki­tos stra­te­gi­jos – bus sie­kia­ma su­da­ry­ti ga­li­my­bes kon­kur­se da­ly­vau­ti ir ma­žesnėms įmonėms. Gal taip pa­vyks iš­judė­ti.

„Tad pir­moj eilėj da­bar – na­mo re­no­va­ci­ja. Kai bus baig­tas re­mon­tuo­ti na­mas, gal gy­ven­to­jai su­krus ir dėl kie­mo pro­blemų. Tie­sa, pir­ma reikės at­lik­ti dau­gia­bu­čio skly­po ka­dast­ri­nius ma­ta­vi­mus“, – sakė ad­mi­nist­ra­torė. Pa­sak jos, tą būtų ga­li­ma pa­da­ry­ti iš gy­ven­tojų su­kauptų lėšų, tik kad to­kio no­ro nie­kas iš gy­ven­tojų iki šiol dar ne­pa­reiškė.

Su­for­ma­vus sklypą būtų ga­li­ma kalbė­ti ir apie kie­mo tvar­kymą, galbūt – aikš­telės au­to­mo­bi­liams as­fal­ta­vimą. Jo­je būtų ga­li­ma su­žymė­ti vie­tas au­to­mo­bi­liams, įreng­ti taką san­dėliukų ir mal­ki­nių link.

O kol kas, kol vi­si šie dar­bai – tik atei­ties pla­nuo­se, lie­ka tikė­tis pa­čių gy­ven­tojų su­pra­tin­gu­mo bei no­ro su­gy­ven­ti tai­kiai, neužk­liū­vant vie­nas ki­to ir neuž­gau­nant se­no žmo­gaus šir­dies. Juk vi­si anks­čiau ar vėliau su­lauk­si­me to­kio am­žiaus, kai net ke­li met­rai per kiemą taps sun­kiai įvei­kia­mi, o už lan­go dieną naktį ūžian­tys au­to­mo­bi­liai drums ra­mybę bei poil­sio va­lan­das. Ta­da be­liks kliau­tis ap­lin­ki­nių su­pra­tin­gu­mu. Tik ar jo su­lauk­si­me, pa­tys neiš­mokę gerb­ti se­natvės?