Naujausios
Išdavę žmones, parduos ir žemę
Regina MUSNECKIENĖ
„K nam edit revizor"(pas mus atvažiuoja revizorius). Ši prieš 177 metus N.Gogolio komedijos herojaus ištarta frazė spurdėjo galvoje, kai revizoriai iš Maskvos atvažiavo į Lietuvą. Patikrins, kaip dirba pieno perdirbimo įmonės ir kaip jas kontroliuoja Maisto ir veterinarijos tarnyba.
Lietuvą revizuoja, kritikuoja ir ignoruoja kas tik netingi – ir Europos Sąjunga, ir Rusija. Ir kaimynai latviai ant savo žemės neleidžia statyti paminklo, primenančio pergalę Salaspilio mūšyje. Gal kad nenustelbtų ten jau pastatytų Lenkijos ir Švedijos monumentų?
Kas padėjo lietuviams nusipelnyti kaimynų nemeilės, partnerių nepasitikėjimo, Europos nepagarbos? Kodėl esame laikomi bestuburiais tarpininkais tarp Rytų ir Vakarų, siundomais šuniukais, lojančiais ant Rytų ir laižančiais kojas Vakarams?
Ar dėl pieno blokados tikrai kaltas pieno perdirbėjas? Ar kaltas sunkiai plušantis Lietuvos žemdirbys? Gal kaltas vartotojas, kad dėl blokados jam grasinama pakelti pieno produktų kainas?
Verslininkai tikina, jog kalta valdžios politika. Ne nešvarūs produktai, o gal net specialiai provokuojantys aukščiausių šalies vadovų žodžiai prišaukė revizorius.
Užuot dėję pastangas sutaikyti partnerius, kad verslininkai, o tuo pačiu ir valstybė kasdien neprarastų milijonų, valstybės vardu veikiantys asmenys ragino lyg mažiems vaikams paverkti į mamos skraitą – skųstis Europos komisijai ir dar labiau aštrinti santykius.
Ar spės Europa mus ginti dėl kiekvieno kaimyno stumtelėjimo? Ar norės? Ir ar privers Rusiją pirkti mūsų produktus, kai vadų ir vadukų balsais ištisai ant jos lojame? Juk patys Europos senbūviai taip nesielgia. Jie leidžia sau išlikti kultūringais ir pagarbiais.
Diskutuojama dėl artėjančio žemės pardavimo užsieniečiams. Žemdirbiai priešinasi. Bet ar rinkų užblokavimas nėra pats geriausias būdas palaužti jų pasipriešinimą?
Juolab, kad blokuojamos pačios didžiausios rinkos. Nebus rinkos - žlugs žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės. Žemdirbiai pakels rankas. Neapsimokės ūkininkauti. Kur dėsis? Perleis žemę užsieniečiams. Verks, bet parduos.
Juk ir tai, kad Europa moka už ankstyvą pasitraukimą iš prekinės žemės ūkio gamybos, ir tai, kad Lietuvos žemdirbiams moka gerokai mažesnes tiesiogines išmokas, gali būti būtent tokio scenarijaus dalis.
Juolab kad ir šešėlinių patarėjų, kaip apmulkinti tautiečius, Lietuvoje netrūksta. Jie užima svarbius postus, bet, atrodo, jog dirba ne Lietuvai.
Jie privatizavo mūsų laisvę. Įregistravo Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu ir vėl uždarė. Pasiliko tik sau... Lyg patogią meilužę kūno geiduliams tenkinti. Pasikinkė lyg aitvarą, kad turtus neštų tik jiems.
Pirmiausia jie išdavė tuos, kurie stovėjo Baltijos kelyje susikibę rankomis. Tuos, kurie šalo prie parlamento sausio tryliktąją. Tuos, kurie vežė duoną, kumpius ir lašinius parlamento gynėjams.
Kai kovos baigėsi, niekas nepasakė lietuviams:"Dabar kursime tikrą nepriklausomą Lietuvą. Likime Tėvynėje. Lipdykime naują tvarką. Kurkime valstybės gerovę. Baltijos kelyje susikibusios jūsų rankos dabar turi susikibti darbui.“
Pirmasis darbas buvo griovimas ir ardymas. Žmonės tikėjo ardantys senąjį pasaulį. Tačiau, kai atėjo laikas kurti naują, kūrybinis darbas patikėtas kitiems. Išrinktiesiems. Jie dedasi kuriantys Lietuvą pagal Europos paveikslą. O iš tiesų kuria gerovę sau. Ir dar algas už tai gauna.
Visiems kitiems atidarė vartus ir davė suprasti: „ Nereikalingi. Eikite sau. Tai ir yra jūsų laisvė.“
Pamatę, jog iš rankų jiems išmuštas darbas, demokratijos neragavę lietuvaičiai lyg naminiai gyvūnai, išleisti iš gardo, lėkė kas Anglijon, kas Airijon, kas Ispanijon. Ten išėjo gyvenimo demokratinėje visuomenėje universitetus. Kai kurie laipteliu kitu pakilo svetimos visuomenės hierarchijoje. Bet retas savo patirtį parvežė į Lietuvą.
„Iššukavo mūsų vaikus iš Lietuvos kaip kokias utėles iš galvos, ištraukė kaip šluotražius, kad po vieną būtų lengviau sulaužyti, atitolino nuo tėvų ir tėvynės, persmelkė svetimais papročiais, apvyniojo liežuvius svetimais žodžiais,“ – godoja senas tėvas, susirūpinęs, ar spės tolimų šalių fabrikuose plušantys dukros ir sūnūs parskristi į jo laidotuves. Juk būna, kad darbdavys į laidotuves nė neišleidžia.
Sudarę visas sąlygas iš Lietuvos pabėgti energingai jaunystei, stipriausiam protui, būsimam valstybės stuburui, jie pardavė valstybės ekonomikos kraują dar varinėjusius strateginius objektus.
Uždarė atominę elektrinę. Supjaustė laivus. Užsieniečių rankose atsidūrė ryšių bendrovės. Pinigus skaičiuoja vokiški ir švediški bankai.
Beliko iš po kojų išmušti žemę, kuria vaikštome, nukrapštyti nuo jos paviršiaus ūkininkus, kurie dar laikosi įsikibę į Lietuvą. Ir būsime paimti. Be mūšio.