Naujausios
Pinigai pūva ir bjauriai dvokia
Rita ŽADEIKYTĖ
Žmogelis buvo taupus. Ir taupyti iš ko turėjo. Turėjo ir kam. Į panas ėjo trys dukros. Reikės visoms pasogos, buto, gal net žiguliuko. Dėjo rublį prie rublio, neleisdamas sau smagesnio gyvenimo. Vis dėlto neišleisi dukrų plikų basų už vyrų. Juk augo be motinos.
O dukros jau tekėt susiruošusios. Tik tėvukas per patį nepriklausomybės skelbimą pasimirė.
Dukroms jau vaikučiai pabiro. Jau litas Lietuvai sugrąžintas.
Už kooperatinius butus tik sukis, kad sumokėtumei. Sukosi dukros su šeimomis, kaip galėjo, kaip buvo išmokytos. Taupiai, bet nesiskųsdamos gyveno.
Kartą sutarė iškuopti tėvuko namo palėpę – kiek čia augins pelių vaikus. Tvarkėsi, rinko nereikalingus daiktus, mėtė lauk. Kol po senų knygų krūva neatrado trijų stiklainiukų.
„Rupūže, rubliai!“, – sušuko vyriausioji. Kitos dvi atitarė vyriausiajai tuo pačiu ir atatupstos susėdo ant palėpės lentų.
Rusvos šimtinės, žalios penkiasdešimtrublės. Ir po butą butų išėję kiekvienai, ir po automobilį! Et! Pasijuokė, pagailėjo, kad tėvukas mirė taip staiga – ant kojų būtų greičiau atsistojusios.
Ką beveiksi su tais rubliais 1998 metais?... Atidavė vaikams žaisti.
Dar po kokių penkerių metų viena dukrų nutarė apsigyventi tėvo sodyboje. Savas namas, sava žemė. Talkon suėjo visų trijų dukrų šeimos. Iš šiltnamio tik tiek žymu, kad jis ten kažkada buvęs. Kad jau kaime gyvens, kaip be šiltnamio?... Ėmėsi statyti naują toje pačioje vietoje – juk pamatas yra. Vyrai ėmėsi sukasti žemę, moterys purens ir jau sodins pomidorus.
Et! Jeigu ne tas kastuvo barkštelėjimas į kažką stiklinio!.. Pilnas trilitrinis dolerių! Pačiame šiltnamio kampe, prie pat pamato!
„Tėvai, tėvai!“, – sukliko dukros.
Praturtėjo? Sužinojo, kad ir doleriai pūva ir labai bjauriai dvokia! Banke iškeitė vos kelis popieriukus, kuriuose dar matėsi pinigų numeriai.
Padėkojo dukros dausomis keliaujančiam tėvui už pamoką ir pasikėlė balių!
***
Žvitrus diedukas, pasimirus žmonai, susirado jaunesnę. Ta netruko apžergti jo turto.
Tėvukas pasimirė, o ta, jaunoji, dieduko vaikams tik špygą parodė dėl namo mieste. Gerai, kad buvo likusi dieduko tėviškė – namelis su ūkiniais pastatais kaime.
Vaikai sumanė atkurti bent dieduko tėviškę. Tvarkė namą, dengė stogą – bus kur atostogauti plačiai giminei.
Eilė priėjo tvarkyti svirną. Diedukas buvo stalius, tad rakandų, senų įrankių – pilni pakraščiai. Ką metė, ką pasiliko, kaip muziejinę vertybę. Tik tas staliaus darbastalis kažkoks keistas – klijuote užklotas ir vinutėmis iš visų pusių tvarkingai apkaltas.
Jau norėjo tą stalą – į malkas. Tik kažkam panižo nagai tą klijuotę nuplėšti...
Dieve, švenčiausias! Po klijuote trimis sluoksniais – rubliai! Šimtinės, penkiasdešimtinės. Niekam nebereikalingos ir jau ničnieko nevertos.
„Tfu! Ir be pinigų likom, ir dar ant kirvio atsisėdau!“, – nugriuvusi ant kaladės juokdamasi sušuko viena dukrų. Kitiems vaikams nebuvo taip juokinga. Rubliai tuo laiku betiko prakuroms.
***
Į ligoninę atvežė senutę. Nesiorientuojanti. Utėlėmis apėjusi. Murzina. Vieniša. Medikams tikrinant sveikatą, iš senutės suspausto kumščiuko iškrito gerokai papelijusi piniginė. Matyt, buvusi užkasta žemėje.
Praveria smirdinčią piniginę, o ten – litų, kaip utėlių senutės kūne. Suskaičiavo – daugiau, nei aštuoni tūkstančiai.
Dėjo antspaudus, parašus, saugojo seife.
Senutę iš ligoninės paleido kiek sustiprėjusią. Įdėjo jai tą smirdančią piniginę su tūkstančiais litų į kišenę ir liepė nepamesti. Senutė tik pasižiūrėjo mažai ką suprantančiomis akimis ir išėjo namo suspaudusi savo piniginę. Kaip susitvarkys ji tuos savo tūkstančius?
Iki lito laidotuvių liko vos daugiau negu mėnuo.