Viena gatvelė – net kelios problemos

Pri­min­si­me, kad minė­ta­me straips­ny­je  „Ar lauk­sim ne­laimės?“ da­li­nomės ki­tos plun­giškės Onos pa­svars­ty­mais, kad Bi­rutės skers­gat­vy­je reikėtų užd­raus­ti au­to­mo­bi­lių eismą, mat da­bar ma­ši­nos juo le­kia di­de­liu grei­čiu, eis­mas – tiek pėsčiųjų, tik va­žiuo­jan­čiųjų – itin di­de­lis. Į šią siaurą, vin­giuotą ir šlai­tu be­si­leid­žian­čią gat­velę, mo­ters žod­žiais, ne­ven­gia su­kti ir sun­kias­vo­ris trans­por­tas, tad pėstie­siems ne­re­tai ky­la pa­vo­jus.

„Ten bai­su, koks ke­lias, – siau­ras, iš­muš­tas, o kai di­delės ma­ši­nos ta gat­ve va­žiuo­ja, žmonėms ne­be­lie­ka, kur trauk­tis. Vald­žia turėtų da­ry­ti ką nors, ar lauk­sim, kol įvyks ne­laimė?“ – tąsyk re­to­riš­kai klausė Ona.

Būtent pa­sta­rie­ji žod­žiai at­kreipė ki­tos mūsų skai­ty­to­jos, gy­ve­nan­čios minė­ta­me skers­gat­vy­je, dėmesį. Užė­ju­si į re­dak­ciją R. Mo­tiejū­nienė sakė no­rin­ti rea­guo­ti į straipsnį ir pa­pa­sa­ko­ti, kad to­kia ne­laimė jau įvy­ko, ir vi­sai ne­se­niai – šven­tinės ge­gužės 1-osios naktį, tuoj po vi­dur­nak­čio.

Mo­te­ris pri­si­minė tąnakt pa­bu­du­si nuo did­žiu­lio trenks­mo. „Pir­ma min­tis bu­vo, kad pra­si­dėjo ka­ras. Tokį išgąstį pa­ty­riau, lyg būtų kaž­kas sprogę“, – pri­si­mi­nu­si krau­pio­sios nak­ties įvy­kius pa­sa­ko­jo plun­giškė. Žvilg­telė­ju­si pro langą mo­te­ris iš­vy­do į jos kie­mo var­tus įpuo­lusį au­to­mo­bilį.

Kaip paaiškė­jo, ne­blai­vus vai­ruo­to­jas lei­do­si Bi­rutės skers­gat­viu, ne­pas­tebėjęs ke­lio vin­gio di­de­liu grei­čiu nulėkė tie­siai žvy­ruo­tu ke­liu­ku į gre­ti­mus kie­mus ir ga­liau­siai trenkė­si į mūsų skai­ty­to­jos kie­mo var­tus.

Tuoj po šio įvy­kio vai­ruo­to­jas pa­si­ša­li­no iš įvy­kio vie­tos, bet dar tą pa­čią naktį bu­vo su­ras­tas. O R. Mo­tiejū­nienė iki šiol mi­na po­li­ci­jos ir drau­di­mo įmonės slenks­čius, siek­da­ma, kad jai būtų at­ly­gin­ta pa­da­ry­ta ža­la.

„Kai dar vy­ras am­žiną atilsį bu­vo gy­vas, ke­lis kar­tus mums bu­vo įva­žiavę į var­tus iš Paprūd­žio gatvės pusės. Bet su­re­mon­tavę tą gatvę, ačiū Die­vui, pa­darė vien­pusį eismą, tai da­bar ra­miau iš tos pusės. O šįkart įpuolė iš Bi­rutės skers­gat­vio. Ir dar su to­kiu trenks­mu“, – vis ra­mybės ne­tu­rin­ti pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ji svarstė, kad ne­laimės gal būtų buvę iš­veng­ta, jei Bi­rutės skers­gat­vio pra­džio­je būtų ke­lio ženk­las, įspėjan­tis, kad gat­velė ne tie­si, bet už ke­lias­de­šim­ties metrų stai­giu vin­giu su­ka į kairę.
Ir iš­ties, dar kartą pa­si­vaikš­čioję Bi­rutės skers­gat­viu sa­vo aki­mis įsi­ti­ki­no­me, kad ne­pa­si­rin­kus sau­gaus grei­čio ir ypač tam­siuo­ju pa­ros me­tu be di­de­lio var­go ga­li at­si­dur­ti mūsų skai­ty­to­jos kie­me – že­myn be­si­leid­žian­čio­je gat­velė­je stai­gus vin­gis nėra ge­rai ma­to­mas.

Pa­tarė­me R. Mo­tiejū­nie­nei, kaip ir anks­čiau į „Že­maitį“ skam­bi­nu­siai Onai, kreip­tis į Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės Sau­gaus eis­mo or­ga­ni­za­vi­mo ko­mi­siją ir raš­tu išdės­ty­ti pra­šymą Bi­rutės skers­gat­vio pra­džio­je įreng­ti ženklą, įspėjantį apie ke­lio vingį į kairę. Mo­te­ris sakė taip ir pa­da­ry­sian­ti, tad be­lie­ka tikė­tis, kad ko­mi­si­ja įsi­gi­lins į si­tua­ciją ir ras šiuo at­ve­ju tin­ka­miau­sią spren­dimą.