Stalgėnai sulaukė savojo paminklo

Lie­tu­vos is­to­ri­ja – tai nuo­la­ti­nė ko­va dėl vals­ty­bės var­do iš­sau­go­ji­mo pa­sau­lio že­mė­la­py­je. O Lie­tu­vos par­ti­za­nų ko­va už Lie­tu­vos lais­vę bu­vo iš­skir­ti­nis reiš­ki­nys. Par­ti­za­nai ne­sie­kė kaip nors įam­žin­ti sa­vo bū­vi­mo. Jiems svar­biau bu­vo įam­žin­ti ko­vos drau­gų žū­čių vie­tas. Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­das Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas sa­vo die­no­raš­ty­je ra­šė apie bend­rą par­ti­za­nų no­rą, kad Lie­tu­vai at­ga­vus lais­vę, kiek­vie­na­me mies­te­ly­je, vi­so­se par­ti­za­nų žū­ties vie­to­se sto­vė­tų jiems atim­ti skir­ti kry­žiai ar pa­mink­lai.

Pir­mie­ji šio dar­bo ėmė­si gy­vi li­kę tų bai­sių die­nų liu­di­nin­kai. Po to ini­cia­ty­vą pe­rė­mė šau­liai.

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, sie­kiant įam­žin­ti neei­li­nį mū­sų is­to­ri­jos lai­ko­tar­pį, Plun­gės ra­jo­ne taip pat pra­dė­ta sta­ty­ti pa­mink­lus. Plun­gė­je vei­kian­ti Že­mai­ti­jos šau­lių 8-osios rink­ti­nės 802 kuo­pa šie­met mū­sų ra­jo­ne pa­sta­tė ir pa­šven­ti­no net 9 pa­mink­lus. Ak­ty­via veik­la įam­ži­nant re­zis­ten­ci­nes ko­vas Plun­gė­je pa­si­žy­mė­jo šau­lys Sta­nis­lo­vas Jun­du­las. Šią va­sa­rą už šią veik­lą jam skir­tas ap­do­va­no­ji­mas „Vil­ties žvaigž­dė“.

Pa­sak S. Jun­du­lo, kad bū­tų pa­sta­ty­tas pa­mink­las Stal­gė­nuo­se, di­džiu­lį dar­bą at­li­ko jau­nas plun­giš­kis, da­bar Vil­niu­je gy­ve­nan­tis Ro­lan­das Pet­kus. 2014 me­tais „Že­mai­tis“ spaus­di­no jo mo­čiu­tės Sta­sės Raz­gai­ty­tė-Bie­liaus­kie­nės (Luk­nė­nų par­ti­za­nų ry­ši­nin­kės) pri­si­mi­ni­mus. Jis, ve­da­mas pa­trio­tiš­ku­mo, sa­vo ini­cia­ty­va už­ra­šė sa­vo mo­čiu­tės pri­si­mi­ni­mus. Daug lai­ko pra­lei­do ar­chy­vuo­se, kal­bė­jo­si su to me­to liu­di­nin­kais, su­kau­pė daug ver­tin­gos in­for­ma­ci­jos apie Stal­gė­nų ir Plun­gės apy­lin­kių par­ti­za­nus.

„Pas­ta­čius pa­mink­lą, pa­si­girs­ta žmo­nių abe­jo­nių, kam rei­kė­jo to­kio bran­gaus. Bet juk pa­var­džių daug, vi­sus no­rė­jo­me su­ra­šy­ti. To­dėl ir pa­mink­lo rei­kė­jo di­de­lio. Pa­lik­ta ja­me ir lais­vos vie­tos, jei at­si­ras­tų dar neįam­žin­tų“, – pa­sa­ko­jo šau­lys.

Žmo­nėms vi­sa­da smal­su su­ži­no­ti, kie­no lė­šo­mis pa­sta­ty­tas pa­mink­las. „Tai Plun­gės ra­jo­no žmo­nių suau­ko­ti pi­ni­gai“, – sa­kė S. Jun­du­las.

Kaip pa­mi­nė­jo šau­lys, dau­ge­lį pa­var­džių su­rin­ko R. Pet­kus, ke­le­tą jų ra­do ir jis pa­ts. Bet vi­sos tik­rin­tos ir per­tik­rin­tos Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­re. To­dėl abe­jo­ti, ar ver­tos jos įam­ži­ni­mo, tik­rai ne­rei­kia.

Pa­mink­lu par­ti­za­nams pa­si­džiau­gė ir Stal­gė­nų se­niū­nas Arū­nas Jur­kus. „Nors stal­gė­niš­kiai ir dvip­ras­miš­kai rea­ga­vo į šio pa­mink­lo at­si­ra­di­mą, bet at­min­tį įtvir­tin­ti ak­me­ny­je la­bai svar­bu. Bus kur nuei­ti per vals­ty­bi­nes šven­tes, su­gie­do­ti him­ną, ati­duo­ti pa­gar­bą, už­deg­ti žva­ke­lę“, – kal­bė­jo se­niū­nas.

Ir dėl pa­mink­lo vie­tos pa­rin­ki­mo bu­vo daug svars­ty­mų, nes pa­mink­las tu­ri sto­vė­ti ant vals­ty­bi­nės že­mės. Daž­niau­siai pa­mink­lus šau­liai sta­to prie miš­ko ar par­ti­za­nų žu­vi­mo vie­to­se. Šį­kart pa­si­rink­ta ge­rai ma­to­ma ir pa­sie­kia­ma vie­ta ša­lia kai­mo par­duo­tu­vės. Bū­tent prie šios par­duo­tu­vės 1948 me­tų bir­že­lio 2-ąją par­ti­za­nų bū­rys iš Luk­nė­nų su­si­rė­mė su oku­pan­tais.

Kal­bė­da­mas apie par­ti­za­nų įam­ži­ni­mą, S. Jun­du­las ne­slė­pė nu­si­vy­li­mo. „Žmo­nės la­bai su­ma­te­ria­lė­jo, pa­si­sta­tė di­džiu­lius na­mus, jų kie­muo­se sto­vi pra­ban­gūs au­to­mo­bi­lių. Kie­no dė­ka jie taip gy­ve­na? Juk vi­sų lai­kų Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jai su­kū­rė jiems tą pa­grin­dą, iš­ko­vo­jo lais­vę“, – kal­bė­jo šau­lys.

Pa­sak jo, nau­ja­sis pa­mink­las Stal­gė­nuo­se – pui­ki vie­ta stab­te­lė­ti, su­si­mąs­ty­ti ir pa­dė­ko­ti tiems jau­niems žmo­nėms, ku­rie taip pat tu­rė­jo pla­nų, sva­jo­nių, bet žu­vo dėl mū­sų.