Naujausios
„Perskaičius tą stendą man buvo gėda už visą Plungę, juk nesam kokie beraščiai... Dar suprasčiau, kad koks vienas kitas kablelis būtų padėtas ne vietoje, o čia net žodžių linksniai nederinami! Tiek daug klaidų dar nesu mačiusi viešoj iškaboj. Negi taip ir stovės tas stendas, o atvykę turistai iš kitų Lietuvos miestų juoksis iš mūsų neraštingumo?“ – klausimus bėrė plungiškė.
Norėdami įsitikinti, ar tiesa, ką išgirdome, visų pirma nuėjom minėtos miesto gėdos pamatyti. Radom naują ir gražų stendą, kuriame po lietuviškai rašytu tekstu – angliškas vertimas. Į jį nekreipėme dėmesio, rūpėjo tik mūsų, gimtąja kalba, rašytas pasakojimas apie tiltą. Reikia pripažint, kad klaidų klaidelių jame – išties apsčiai.
Tekste kableliais neatskirti keletas šalutinių sakinių, yra nesuderintų galūnių, net keistą prasmę kuriančių žodžių derinių. Pavyzdžiui, rašoma: „Šiuo metu tiltas gelžbetonis su puošniais šviestuvais atlieką tą pačią svarbią jungties funkciją.“ Toliau: „per šį tiltą vaikščiojo daugybę žmonių“, „tačiau jei paklaustum plungiškių kur randasi toks tiltas“, „suprasi kodėl parkas vadinamas“, „pagalvok kodėl tiltas vadinamas Žaliuoju?“
Kiekvienas, kažkiek išmanantis lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą (o to buvome mokomi jau nuo pradinių klausių), pasakys, kad klaidos – rimtos. Daugeliui aišku ir tai, kad visos iškabos mieste ir kiti viešieji užrašai turi būti užrašyti taisyklinga lietuvių kalba. Šito reikalauja Valstybinės kalbos įstatymas, bet akivaizdu, kad užsakiusieji stendą ir jį gaminusieji į šį įstatymą numojo ranka.
Bet tada kyla klausimas, kur žiūri kontroliuojančių institucijų atstovų akys? Norėdami šitai sužinoti, pirmiausia susisiekėme su Žemaičių dailės muziejaus direktoriumi Alvidu Bakanausku, kuriam pavesta rūpintis Oginskių rūmais ir parku. Bet direktorius atsakė toje parko dalyje nebuvęs, teksto stende neskaitęs ir nieko apie klaidas nežinantis.
Bekalbant ir bespėliojant kilo mintis, kad gal stendas įrengtas Savivaldybės rūpesčiu.
Susisiekėme su Savivaldybės Strateginio planavimo ir investicijų skyriumi ir netrukus sužinojome, kas sukūrė stende skelbiamą tekstą. Kitą dieną į „Žemaičio“ redakciją paskambinęs Kultūros, turizmo ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas (paveldosaugininkas) Gintaras Ramonas paaiškino, kaip atsitiko, kad tekste privelta šitiek klaidų.
Pasirodo, priežastis labai paprasta – parašęs tilto istoriją G. Ramonas tekstą išsiuntė stendo gamintojams, o suderinti jį su kalbos tvarkytoja pamiršo. Prisiėmęs visą kaltę už klaidas tekste (paveldosaugininkas apie jas išgirdo pirmą kartą), G. Ramonas pažadėjo pasirūpinti, kad jų nebeliktų.
Kitą dieną „Žemaičiui“ buvo pranešta, kad naujo teksto stendui spausdinimas Savivaldybei nekainuos nė cento, tiesa, prieš tai tekstas bus suderintas su kalbos tvarkytoja.
Ką gi, tikėkimės, kad ši pamoka bus išmokta ir kad Savivaldybė, akylai kontroliuojanti, kokias iškabas mieste ir rajone kabina įmonės bei įstaigos, atidžiai perskaitys ir savo pačios iniciatyva gaminamus viešuosius užrašus. Juk dar Jonas Jablonskis yra pasakęs, kad maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti