Naujausios
– Ar medikui sirgti tokia liga lengviau? Kai žinai, kas vyksta su tavo organizmu ir kodėl tai vyksta, galbūt ir nerimo mažiau?
– Sakyčiau – priešingai. Kai sergi kokia įprasta liga, kuriai taikomas patogeninis gydymas, žinai, kad viskas išsprendžiama. O koronavirusas – vien tik likimo, imuniteto ir laimės klausimas. Nes specifinio gydymo nėra, kovojam tik su komplikacijomis. Ar jos atsiras, priklauso nuo mūsų organizmo imuninio atsako. O jis gali būti trejopas.
Kai užkratui patekus į organizmą šis ima tinkamai reaguoti, kaip dažniausiai pasitaiko jauniems sveikiems žmonėms, per dvi tris paras infekcija sudorojama nosiaryklėje ir neišplinta į kitus audinius. Štai kodėl 10-ą dieną po susirgimo žmogus, kuriam nebėra jokių ligos simptomų, jau laikomas pasveikusiu ir gali grįžti į visuomenę.
Antroji grupė žmonių – kurių organizmas nesureaguoja tinkamai į šią infekciją ir leidžia jai išplisti į kitus organus. Po užsikrėtimo praėjus 3–5 dienoms infekcija nusileidžia į apatinius kvėpavimo takus, sukelia pneumoniją. Pacientas pradeda karščiuoti, sutrinka kvėpavimas, reikalingas papildomas deguonis ir antibiotikai.
Bet yra ir trečia grupė sergančiųjų koronavirusu, kuriai pasisekė mažiausiai. Taip būna, kai organizmas perdėtai reaguoja į šį virusą, imuninė sistema ginasi pernelyg stipriai, dėl to išsivysto daugybinis organų nepakankamumas. Kyla vadinamosios citokinų audros, kurios yra baisiausia rykštė. Tokia ligos eiga būdinga jaunesnio amžiaus pacientams ir su ja susidoroti sunkiausia.
Aš buvau tarp tų laimingųjų pirmojoj kategorijoj. Bet kai esi medikas ir žinai, kurią dieną, tikėtina, atsiras komplikacijų, su nerimu jų lauki. Kuris nežino tų procesų, dažnai lengviau atsidūsta jau 5-ąją dieną. Retas kuris žino, kad lemiamos dienos – 7–9-a.
Tai pastebim ir ligoninėj. Dauguma COVID-19 ligonių į ją papuola 10-ą dieną po užsikrėtimo.
– Ar jums pačiam pavyko atsekti, kada ir kaip galėjote užsikrėsti?
– Tiksliai nustatyti sunku, nes kontaktų su sergančiaisiais buvo, ir ne vienas. Buvo kelios ekstremalios situacijos darbe, kuomet nepavyko laikytis visų būtinų apsaugos reikalavimų.
Keturios dienos prieš susergant Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje teko dviem pacientams stabdyti kraujavimą iš kvėpavimo takų. Nedėvėjau apsauginio skydo ir ant akių pateko kraujo. Vienam iš jų vėliau buvo patvirtintas koronavirusas.
– Porą pastarųjų savaičių Plungės ligoninė įvardinama kaip vienas iš viruso židinių. Tuo pačiu metu, kaip ir jūs, dėl ligos izoliavosi ir šiuo metu izoliuojasi kelios dešimtys medikų bei slaugytojų.
– Išties protrūkis ligoninėje buvo ir tebėra nemažas. Bent jau praėjusios savaitės duomenimis, užsikrėtė 7 gydytojai iš 70-ies. Vadinasi, 10 procentų. Be to, susirgo dvi ar trys dešimtys slaugytojų, antra tiek pagalbinio personalo.
Liūdniausia situacija dėl gydytojų, nes vienam susirgus jį pakeisti dažniausiai nėra kam. Ir mano atveju nebeliko budinčio gydytojo, kuris galėtų sustabdyti kraujavimą iš nosies, kraujavimą po tonzilektomijos operacijos ar atverti kaklo pūlinį. Tačiau dėl to dar nebuvo didelės bėdos – pacientai nukreipti į trečio lygio gydymo įstaigas. Bet prireikus kažkam skubiai atverti kvėpavimo takus nebūtų buvę kam.
O susirgus anesteziologui reanimatologui situacija gerokai komplikuojasi, nes jie yra labai svarbūs užtikrinant planinę ir skubią pagalbą. Šiuo metu jau turim du sergančius tokius specialistus ir ta problema ligoninėje yra labai opi.
Slaugos skyriuose skyles dar galima kažkaip kamšyti, pasitelkiant personalą iš kitų skyrių.
– Tačiau per vieną iš pasitarimų kalbėta, jog kitų skyrių slaugytojos atsisako dirbti su COVID-19 pacientais.
– Manau, čia susikalbėjimo klausimas. Žinoma, svarbu tokiomis aplinkybėmis dirbantiems asmenims užtikrinti reikiamas sąlygas, trumpas pamainas, suteikti visas būtinas apsaugos priemones. Tokiu atveju infekcijos plitimo rizika galima tik per asmenines klaidas.
Bet jei pamaina trunka 24-ias valandas, negali tikėtis, kad žmonės dirbs nevalgę, negėrę, nesišlapinę bei nesituštinę. Arba turi užtikrinti pertraukėles su visa būtina dezinfekcija ir persirengimais, arba belieka naiviai tikėtis, kad nesusirgs. Bet realybė rodo, jog nebegalime būti tokie naivūs, nes tik praeina savaitė – ir vėl nauji susirgimai.
– Pastaruoju metu fiksuoti protrūkiai ne tik Plungės ligoninėje ir Stonaičių pensionate, bet ir švietimo bei kultūros įstaigose, privačiose įmonėse.
– Iki protrūkio Senamiesčio mokykloje ir „Technoexport Storage“ ta antroji banga vis dar atrodė kaip tolimas košmaras. Bet per savaitę situacija kardinaliai pasikeitė, pasipylė nauji susirgimai. Ir tie pacientai, kurie karščiavo, ėjo pas savo šeimos gydytojus, laukė plaučių rentgeno tyrimo ligoninėje kartu su atvykusiaisiais persišviesti lūžusios kojos ar rankos. Visi vienoj krūvoj, ant vieno suoliuko.
Arba moksleiviai siųsti pas nosies ir ausų gydytoją su šeimos gydytojo įrašyta nazofaringito diagnoze ir prierašu siuntime, kad vaiko klasėje yra nustatyta „kovido“ susirgimų.
Tada ir turėjom tą didelį sprogimą.
– Tomis dienomis, kai Plungės rajonas ėmė pirmauti pagal sergamumą šalyje, su šia pirmąja vieta savo feisbuko paskyroje jūs pasveikinote rajono gydymo įstaigų vadovus. Manote, ne atsitiktinai mums teko ši „garbė“?
– Plungės situacija buvo ir yra unikali tuo, kad ligoninėje neturime infekcinių ligų skyriaus. Tokiems miestams pavasarį buvo nurodyta atidaryti karščiavimo klinikas, kurios leidžia apsaugoti nuo užkrato plitimo pirminę sveikatos priežiūros grandį – poliklinikas.
Ironiška, kad pavasarį, kai tokia klinika pas mus pradėjo veikti, į ją savanoriškai pasisiūlėme keli ligoninės medikai. O iš trijų Plungėje veikiančių pirminės sveikatos priežiūros centrų neatėjo nė vienas...
Kaip bebūtų, tas darinys funkcionavo iki vasaros vidurio. Pavasarį susirgimų buvo tiek mažai, kad net per didžiausią piką neturėjom tiek sergančiųjų, kiek dabar naujai nustatoma per parą. Tad ir toji karščiavimo klinika nedavė jokio apčiuopiamo rezultato.
Bet visuose rajonuose tos klinikos veikė per vasarą ir veikia iki dabar, o pas mus ji buvo panaikinta. Kaip stručiai sukišom galvas į smėlį ir pasakėm – mūsų rajoną antroji banga aplenks.
– Bet neaplenkė. Kiek suprantu, karščiavimo klinikos klausimas net nebesvarstomas. Poliklinikos teigia sėkmingai konsultuojančios karščiuojančiuosius telefonu, o reikalui esant priimančios apžiūrai į atskirus kabinetus. Kuo negeras toks modelis?
– Tuo, kad taikant jį susirgo nemaža dalis šeimos gydytojų ir kartu dirbančių slaugių. Be to, didelė dalis karščiuojančiųjų vis tiek patekdavo pas mus į ligoninę, į Priėmimo ir skubios pagalbos skyrių.
Ta karščiavimo klinika buvo gyvybiškai svarbi, kad pirminiai centrai apsaugotų savo personalą. Bet tas galvos kišimas į smėlį ir lėmė, kad nei pirminiai centrai, nes mes ligoninėj sugebėjom apsisaugoti.
Tada vėl buvo prisiminta, jog reikia karščiavimo klinikos. Bet per pasitarimus pradėta stumdytis – ar reikia, ar nereikia, ar mes čia sugebėsim... Buvo sudaryta sutartis su Telšių karščiavimo klinika, į kurią turbūt nusiuntė lygiai nulį pacientų.
„Ant popieriaus“ deklaruodami, kaip pas mus viskas veikia ir yra gerai, staiga pasiekėme tą stulbinantį 1500-ų atvejų 100-ui tūkst. gyventojų skaičių.
Ir istorija tęsiasi, niekas nesibaigė. Karščiavimo klinikos iki šiol nėra ir dėl jos netgi nebediskutuojama. Dabar kyla kiti – daug sudėtingesni klausimai: ką daryti su Stonaičių globos namais, kur didžiulis viruso židinys, ką daryti su sunkiais ligoniais, kurių nebepriima Respublikinė Šiaulių ligoninė.
– Bet pastaruoju metu naujų susirgimų rajone nustatoma gerokai mažiau. Gal tai jau šiokie tokie pragiedruliai?
– Situacija ne pagerėjo, bet stabilizavosi. Užsikrėtimų sumažėjo, bet mirtingumo rodiklis aukštas. Pagal jį irgi ilgai pirmavom, kol prieš kelias dienas mus aplenkė Marijampolė. Ligos atvejai, pasibaigę mirtimi, skaičiuojami trečią ketvirtą savaitę po susirgimo. Vertinant, kad tą didįjį užsikrėtimų šuolį turėjom visai neseniai, mirtingumo statistika dar gerokai koreguosis, ir bijau, į neigiamą pusę.
– Bet matant gerėjančią naujų susirgimų statistiką norisi tikėti, kad jau įveikėm krizę ir lipam iš duobės.
– Daugiausiai sergančiųjų rajone – 522 asmenys – fiksuota prieš savaitę, vadinasi, dar po savaitės maždaug 52-iems jų reikės stacionarinio gydymo, nes paprastai rimtesnės medikų pagalbos prireikia 10-čiai procentų susirgusiųjų COVID-19. Iš tų 52-jų pusei reikės deguonies terapijos. Vadinasi, artimiausią savaitę mirčių padaugės. Todėl negalime sakyti, kad situacija pagerėjo.
Žinoma, guodžia, kad mažiau nustatoma naujų atvejų, bet išsilaižyti žaizdas dar reikės laiko.
– Mažiau naujų susirgimų, jūsų nuomone, – paskelbto karantino pasekmė?
– Vienareikšmiškai. Mūsų rajone infekcija išplito per besimptomius vyresniųjų klasių moksleivius, tad pirmiausia teigiamo rezultato sulaukėme mokymą perorganizavus į nuotolinį. Iki šiol vis dar fiksuojamas infekcijos plitimas tarp šių moksleivių artimųjų, senelių, dėdžių ir tetų.
– Vis dėlto pradinukai prieš kurį laiką vėl grįžo į mokyklas, o dabar jiems dar ir leista pamokose sėdėti be kaukių. Ar tai nesudarys sąlygų užkratui vėl plisti?
– Mokslininkai įrodė, kad viruso perdavimas tiesiogiai susijęs su amžiumi. Ir mažamečiai vaikai daug rečiau užkrečia kitus nei paaugliai. Aš turiu tokią teoriją, kad galbūt tai susiję su nosies limfiniu audiniu, kuris didžiausias nosiaryklėje būna apie 5-us ir 6-us gyvenimo metus, o po to išnyksta. Galbūt tas imuninis atsakas kažkiek ir apsaugo.
– Kaip manot, ar karantinas – tik trims savaitėms?
– Tikrai ne. Duok Dieve, naujų atvejų skaičius šalyje per parą stabilizuotųsi ties 1,5 tūkstančio. Ir tai jau katastrofa, bet dar maža. Mūsų medicinos sistema ilgainiui neatlaikys net to. Jei kalbėsim apie prognozuotą 10–15 tūkst. naujų atvejų modelį, kurį nesunkiai pasiektume nesilaikydami karantino reikalavimų, mes, medikai, būsim visiškai bejėgiai teikti net ir elementarią medicininę pagalbą. Tad atsakymas, ar būtina pratęsti karantiną, manau, akivaizdus.
– Bet juk tas medicinos vežimas dar važiuoja, nors ir braškėdamas.
– Važiuoja... su vienu ratu priekyje ir vienu gale, meldžiantis, kad bobutė ratuose nepasislinks į kairę. Viskas yra nestabilu ir blogai jau šią akimirką, bet gali būti šimtą kartų blogiau.
– Gal dar nevėlu kažko griebtis, kad tie pesimistiniai scenarijai neišsipildytų?
– Ką mes galime kiekvienas padaryti – tai sumažinti savo kontaktus iki minimumo. Rajono gydymo įstaigos galų gale turėtų susitarti ir atidaryt tą karščiavimo kliniką, kuri yra būtina apsaugant jų pačių personalą.
O ligoninei reikėtų žiūrėti bent 3–4 dienas į priekį, o ne 3 savaites atgal. Dabar reikia susitaikyti su ta mintimi, kad niekaip neišvengsime to „kovidinio“ skyriaus su keliom dešimtim ar net daugiau pacientų. Kuo anksčiau paruošim jį, apmokysim personalą, tuo didesnė tikimybė, kad po dviejų savaičių nebus to baisaus kracho, kuris, deja, labai tikėtinas.