Naujausios
Ugnis nesunaikino gyvybės ir žemės
Užvenčio seniūnijos Dvarvyčių kaime (Kelmės raj.) gyvenęs Vasilijus Ananjevas prarado namus ir visą per 65 gyvenimo metus sukauptą tėvų ir savo turtą. Liko be pastogės, be namų apyvokos daiktų, be drabužių ir be dokumentų.
Bet liko gyvas pats, nes sukaupęs visas jėgas, liepsnoms įkibus į drabužius, išbėgo iš degančio namo. Išsigelbėjęs Vasilijus jaučiasi lyg antrąkart gimęs. Tik niekuomet iš niekieno neprašęs paramos blogai jaučiasi, kad šiandien tenka pasinaudoti žmonių gerumu. Dvi naktis po gaisro prasėdėjo pelenuose. Nėjo nakvoti net pas savo brolį.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Namų trauka stipresnė už ugnį
Atokus, nuo Užvenčio daugiau kaip penkis kilometrus nutolęs Dvarvyčių kaimas. Esant kaimą žymi keturbutis ir apanglėjusios nudegusiu stogu senos trobos sienos. Kieme išmėtyti apdegę drabužiai, namų apyvokos daiktai.
Vasilijus vaikšto po buvusius savo kambarius. Paskui šmirinėja katytė. Kiek tolėliau ganosi jo gyvuliai: dvi karvės ir jautis.
Atrodo, jog čia vis dar tebeverda vienišo vyro gyvenimas. Kas rytą, dviračiu važiuodamas į darbą, jis užsuka į apdegusius savo namus. Apliuobia gyvulius. Pašeria katytę. Į naujuosius namus nenori jos neštis. Vis tiek parbėgs čia, kur visą laiką gyveno. Kaip ir Vasilijus. Atrodo, jog už ugnį stipresnė namų trauka.
Vakare grįždamas iš darbo, vėl atlieka tą patį ritualą. Pamelžia karves, pašeria visus savo gyvulėlius ir mina dviratį į laikiną savo prieglaudą Žilakių kaime.
Dvi naktis po gaisro Vasilijus niekur nėjo iš savo namų. „Prasėdėjau kampe, pelenuose, per naktį, – prisipažįsta vyras. – Brolis kvietė nakvoti, bet nenorėjau, sarmatijausi. Niekada iš nieko nieko neprašiau. Stengiausi pats kapstytis kaip išmanau.“
Net gaisro naktį, netekęs namų, Vasilijus nuėjo į savo tvartelį, nusnūdo kelias valandas. Penktą vėl kėlėsi. Liuobė gyvulius. Paskui važiavo į darbą.
Name, kuris sudegė, Vasilijus gyveno nuo vaikystės. Iš pradžių čia glaudėsi trys šeimos. Paskui vyresnieji žmonės išmirė. Liko tik Vasilijus su savo mama. Jiedu ir privatizavo ilgą medinę trobą.
Tame pačiame Dvarvyčių kaime ir penki hektarai Vasilijaus nuosavos žemės. Vyras su pasididžiavimu pasakoja apie tuos kelis hektarus lyg apie brangiausią savo turtą.
Iš tiesų namai sudegė, daiktai sudegė. O žemė nesudega. Ji nepavagiama. Nepavargstanti maitintoja, aprūpinanti duona dešimtis kartų.
Išsigelbėjimo stebuklas
Iš keturbučio išėjęs būrys gyventojų pasakoja, kaip baisu buvo tą gaisro naktį. Laimė, kad vėjas pūtė į priešingą pusę. Galėjo užsidegti ir jų ūkiniai pastatai.
Vasilijus gaisro detales pasakoja santūriai. Kaip ir kiekvieną vakarą anksti nuėjo miegoti. Nekūrė net krosnies. Naktį pabudo nuo triukšmo. Pokšėjo degančio stogo šiferis. Namo vidus jau buvo apimtas liepsnų.
„Gelbėtis!“ – vienintelė tuomet kilusi mintis. Lauko durys virtuvėje. O virtuvė visa apimta liepsnų. Vasilijus sukaupė visą drąsą ir puolė prie durų. Ugnis įkibo į drabužius. Tačiau ištrūko iš degančio namo.
Nubėgo pas keturbučio kaimynus. Šie iškvietė ugniagesius. Gaisrininkai, pasak Vasilijaus, atvažiavo greitai. Tačiau senas medinis namas degė dar greičiau.Tratėjo spaliais apipiltos lubos, griuvo į vidų.
Vėliau ugniagesiai nustatys, kad gaisras kilo dėl pasenusios elektros instaliacijos. Sukibirkščiavo laidai.
Aplinkiniai kaimyno išsigelbėjimą vadina stebuklu. Sako, jog darbščiam, taupiam, niekam neužkliūvančiam vyrui padėjo pats Aukščiausiasis.
Kaimo žmogų grūdina gyvenimas
Vasilijus apgailestauja, kad sudegė ne tik namai, bet ir naujutėlis, neseniai pirktas motorinis pjūklas. Su juo sako spėjęs supjauti tik dvylika priekabų malkų.
Sudegė arba buvo sugadinta daug kitų ūkiui reikalingų brangių įrankių ir daiktų. Liko kaip stovi. Net be dokumentų. Bet gal ir gerai, kad nepuolė jų ieškoti ir gelbėti. Geras dūmų gurkšnis – ir būtų uždusęs.
Svarbu, kad liko gyvas. Kaip nors išgyvens visas netektis. Kaimo žmogus turi būti stiprus, užsigrūdinęs. Besilepindamas kaime neišgyvensi.
Ir Vasilijų grūdino gyvenimas. Nuo devynerių metų be tėvo likęs visą gyvenimą rėmė mamą. Liko pas ją gyventi. „Prižiūrėjau mamytę, dirbau, ir praėjo laikas,“ – savo viengungystės priežastį aiškina padegėlis. Nesukūrė savo šeimos.
Bet nė dienos nebuvo be darbo. Kol gyvavo ūkis, dirbo elektriku. Iširus kolūkiui, dešimtmetį melžė karves pas ūkininką. Rankomis pamelždavo po dvylika karvių.
Paskui įsidarbino Girnikuose, pas daržoves auginantį ūkininką Algimantą Vaupšą. Ūkininkas džiaugiasi, kad Vasilijus gerai dirba, netinginiauja, negirtauja, nepraleidžia darbo dienų.
Žmonės ir neprašomi ištiesė pagalbos ranką
Nepratęs ką nors gauti veltui, V.Ananjevas ir po gaisro pats neieškojo paramos. Būtų gyvenęs taip kaip išėjo. Bet apie nelaimę sužinoję geri žmonės, patys pasisiūlė padėti.
Ūkininkė Jadvyga Jonuškienė pasiūlė iki pavasario pagyventi mirusių jos giminaičių trobelėje, Žilakių kaime. Vasilijui dabar gerai. Ten yra ir baldai, ir indai – visa, kas reikalinga kukliam jo gyvenimui.
Pavasarį trobelę žada griauti. Gal Vasilijus iki to laiko susiras kokį kitą būstą. Bet baldus ir visus troboje esančius daiktus galėsiąs vežtis.
Seniūnijos darbuotojai padegėliui patarė parašyti prašymą pašalpai gauti.
Po gaisro A.Vaupšas padovanojo Vasilijui kelis šimtus litų. Jis nuvažiavo į Užventį, labdaros turgelyje nusipirko šiltų drabužių – juk ateina žiema.
Kaip pats sako švaistytis nemėgstantis Vasilijus turi ir pats sukaupęs šiek tiek pinigėlių. Jie, laikomi banke, nesudegė. Dairosi kitų namų. Didžiausia svajonė būtų pasistatyti naują namą toje pačioje vietoje, ant savo žemės.
Bet naujai statybai padegėlis neturės tiek pinigų. Gali dairytis tik už kelis tūkstančius litų parduodamo seno namo. Vieną jau turi nužiūrėjęs. Sodyba su nedideliu nameliu ir tvarteliu kainuoja tris tūkstančius. Bet kol kas šeimininkai jos negali parduoti.
Antrąkart gyvybės dovaną gavęs Vasilijus ir visą savo gyvenimą lyg kūdikis nuo vystyklų turi pradėti nuo nulio.
Autorės nuotr.
PERGALĖ: Sudegė tik Vasilijaus namai ir daiktai. Bet žmogaus gyvybė švenčia pergalę prieš visa naikinančią ugnį.
PADEGĖLIS: Visą gyvenimą iš savo namų niekur neišėjęs, juos saugojęs Vasilijus Ananjevas niekuomet nepagalvodavo, kad taps benamiu.
GYVENTOJA: Sudegusius namus dabar saugo vienintelė jų gyventoja – Vasilijaus katytė.
LIKUČIAI: Iš namų liko tik nuodėgulių krūva.
LANGAS: Liepsnų nesuniokotoje trobos dalyje dar liko ir langas, pro kurį mėgdavo žiūrėti Vasilijus. Dabar jis vis dar nepaleidžia minties – gal būtų galima atstatyti bent trobos dalį. Nes ji stovi ant Vasilijaus nuosavos žemės.
GRAUDULYS: Per gaisrą išmėtytų apdegusių savo drabužių Vasilijus Ananjevas dar nespėjo sutvarkyti. Kaskart juos pamačius gerklę užspaudžia graudulys.