Naujausios
– Pernai „Žemaičių saulutė“ paminėjo savo 30-metį. Gal galite priminti, kokie buvo pirmieji šio kultūros leidinio žingsniai?
– Skaitytojai turbūt atsimena, kad atgimimo metais Lietuvoje atsirado daug naujų laikraščių – visuomeninių, politinių bei kultūrinių. 1991 m. lapkričio 1 d. Plungėje išėjo pirmasis kultūros savaitraščio „Saulutė“ numeris. Tai buvo savotiškas žemaičių jaunuomenės, 1916 m. susibūrusios į draugiją „Saulutė“ ir leidusios rankraštinį laikraštį „Saulutė“, atkūrimas.
Bibliotekininkė Otilija Juozapaitienė iš Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriaus parvežė pirmosios „Saulutės“ kopijas, kad būtų galima išsamiau susipažinti su anų laikų tematika. Atkurtoji „Saulutė“ buvo vieno spaudos lanko (4-ių puslapių) leidinukas, pasiryžęs kalbėti apie amžinuosius dalykus: istoriją, kultūrą, tikėjimą, idealus. Spausdinamas Klaipėdoje. Juk tada kompiuterių dar nebuvo, maketas buvo braižomas ranka, tekstai renkami mašinėle, nuotraukos pristatomos į spaustuvę, ten vykdavo ir vienas darbuotojų taisyti tekstų.
Laikraštis išeidavo kas savaitę ir buvo platinamas tik Plungės krašte. Vadovauti jam buvo pakviesta profesionali žurnalistė Irena Vitkauskienė, o pirmieji redakcijos darbuotojai buvo mokytojos Alina Milašienė ir Vida Turskytė, bibliotekininkai Zita Paulauskaitė, Danius Zalieckas ir aš bei Kultūros skyriaus paminklosaugininkė Milda Muralienė.
– Kai kas iš tų laikų tikriausiai dar prisimena, kad „Saulutė“ buvo kaltinama politikavimu, ne kartą net teismų duris varstė.
– Išties. Nors vyravo kultūrinio pobūdžio temos, kalbinti įvairūs žmonės nuo senųjų plungiškių iki Atgimimo politikų, vis tik dar vyravusiai sovietinei mąstysenai buvo svetimos laisvos Lietuvos idėjos.
Nuo pat pirmųjų gyvavimo dienų laikraščiui teko susidurti su nelengva realybe: griuvo iki tol buvusi visuomeninė sistema, Lietuva gyveno dainuojančios revoliucijos ir Sąjūdžio euforijos dvasia, bet kartu ryškėjo sutrikimo bei susipriešinimo nuotaikos. Laikraštis vis dažniau įsisukdavo į politinius verpetus, bandydamas tapti skriaudžiamųjų užtarėju, teisėju, retkarčiais prarasdamas savąjį filosofinį žiūros tašką. Todėl „Saulutės“ kelias nebuvo rožėmis klotas. Ne kartą teko bylinėtis teismuose, mirti ir vėl prisikelti.
– Kada „Saulutė“ tapo „Žemaičių saulute“?
– Vienas atkurtosios „Saulutės“ etapas baigėsi rajono valdžiai panaikinus Kultūros skyrių. Netekęs materialios paramos, 1994 m. leidinys laikinai užgeso, tačiau tais pačiais metais rado naują rėmėją – „Valstiečių laikraštį“ – ir prisikėlė nauju pavadinimu – „Žemaičių saulutės“. Tai buvo tam tikras aukso amžius, mat redakcija turėjo savo patalpas, mašiną, kompiuterius, etatinius darbuotojus, be to, laikraštis imtas platinti visoje Lietuvoje.
– Būtent 1994-aisiais jūs stojote prie redakcijos vairo.
– Taip, be to, pasikeitė redakcijos sudėtis, pradėjo dirbti Danutė Malakauskienė, Genutė Matevičiūtė, Vilma Mosteikienė, Arvydas Gelžinis, Danutė Samienė, Zita Jonušaitė, Žydrūnas Pilitauskas, Agnė Skarienė, Virginija Liutikaitė, iš ankstesnės redakcijos liko Z. Paulauskaitė.
Vis tik šis pakilimas truko tik akimirką – vienerius metus. „Valstiečių laikraščiui” nutraukus paramą, redakcija neteko visko. Sužinojęs apie tokią liūdną savaitraščio baigtį, tuometis Lietuvos radijo „Mažosios studijos” vadovas Vaidotas Žukas paruošė laidą apie „Žemaičių saulutę”. Jau kitą dieną po laidos atsiliepė Kaune leidžiamo laikraščio „XXI amžius” redaktorius Edvardas Šiugžda ir pasiūlė pagalbą.
Prasidėjo trečiasis „Žemaičių saulutės” gyvavimo etapas. Saulutininkai, nebesitikėdami iš dangaus krintančios manos, patys ėmėsi iniciatyvos ir 1995 m. gruodį atkūrė kultūros draugiją „Saulutė“. Ši iškart perėmė savaitraščio leidėjo teises.
Dabar mažai kas beatsimena, bet kurį laiką „Žemaičių saulutė” buvo maketuojama Žemaitijos nacionalinio parko kompiuteriais parko direkcijos patalpose Plateliuose. Bėdoje pagelbėjo tuometis parko direktorius Vidmantas Bezaras, darbuotojai Nijolė ir Giedrius Norvaišai.
Draugija pradėjo rašyti projektus įvairiems fondams. Pirmąją realią pagalbą suteikė JAV Lietuvių katalikų religinė šalpa. Redakcija įsigijo kompiuterinę įrangą ir, iš Platelių grįžusi į Plungę, įsikūrė Viešojoje bibliotekoje.
– Bet kad ir kiek išbandymų teko patirti, „Žemaičių saulutė“ buvo spausdinama ir platinima, pernai paminėjo savo gyvavimo 30-metį, o šiemet staiga liko be nieko. Kaip tai nutiko?
– Ilga laiką pagrindinis leidinio rėmėjas buvo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas ir taip atsitiko, kad šiemet mūsų projektui „Žemaičių kultūros laukas“ jis neskyrė nė euro. Nebebuvo kitos išeities, kaip tik nutraukti popierinio laikraščio leidybą. Nuo pirmojo atkurto „Saulutės“ numerio iki dabar laikraštį ruošia savanoriai, negaudami jokių honorarų, tik iš idėjos. Šiais metais taip pat iš idėjos kas mėnesį vis dar leidžiame elektroninį laikraščio variantą ir platiname jį internetu – elektroniniu paštu išsiunčiame visiems norintiesiems.
Tiesa, Plungės rajono savivaldybės Kultūros rėmimo fondas šiemet mūsų projektui skyrė kelių šimtų eurų finansavimą maketavimo ir transporto išlaidoms, bet tai – viskas.
Kol kas laikraščio ateitis – neaiški. Minėtasis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas šiemet baigė savo gyvavimą ir šiuo metu rengiamas naujas spaudos rėmimo modelis, bet kol kas neaišku, ar bus remiami mažieji kultūros leidiniai. Respublikiniai leidiniai kovoja už savo išlikimą mažųjų sąskaita. Konkurencinė kova darosi vis agresyvesnė ir nesinori joje kautis iki paskutinio kraujo lašo. Saulutininkai nepavargo, bet neaiški valdžios pozicija. Gal neteksime patalpų, darbų, paramos. Kultūra visose srityse eina į antrą planą.
– Kokia apskritai yra kultūrinės periodikos situacija Lietuvoje?
– Apgailėtina. Tėra likę keli draugų leidiniai: patys rašo, patys skaito. Juos prenumeruoja nebent tikri tokių leidinių fanatikai. Po vieną kitą užsako bibliotekos, kur juos pavarto patys bibliotekininkai.
Iš daugybės Atgimimo metais pradėtų leisti leidinių neliko nė vieno. „Žemaičių saulutė“ iki šių metų buvo vienintelis toks regione leidžiamas ir prenumeruojamas laikraštis. Regionuose populiariausi išlieka vietiniai visuomeninio pobūdžio laikraščiai, beje, sunkiai išsilaikantys be turtingo rėmėjo.
Kultūros spauda domisi tam tikro mentaliteto žmonės. Labiausiai gaila „Žemaičių saulutės“ skaitytojų – senosios kartos inteligentų, paprastų žmonių, gyvenančių kaimuose, neturinčių kompiuterių ir negalinčių skaityti elektroninio laikraščio varianto. Atsiprašome visų dėl tokios apgailėtinos situacijos.
– Vakar minėta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ko ta proga palinkėtumėte kolegoms žurnalistams ir visiems spaudos skaitytojams?
– Vis labiau įsigalint globalistinei, visa niveliuojančiai pasaulėžiūrai, noriai propaguojamai visų rangų valdžių, linkiu išlikti žmogiškumo pozicijose. Saugoti ir ginti unikalią lietuvių kalbą be brukamų svetimybių, etninę kultūrą, tikėjimą, kalbėti moteriai, vyrui, vaikui meilės ir pagarbos kalba, o ne kažkokiems išrastiems žmogams. Už spaudos, už mūsų ir Jūsų laisvę.