Kelionė į Torają (IV)

Nijolės STRAŽINSKAITĖS-RAGAINIENĖS asmeninio albumo nuotraukos
Tęsiam pažintį su Makasaru
„Kai duoda ir dar drėbteli, tai kas belieka – imti ir džiaugtis. Bet nesidžiaugsiu viena, pasidalinsiu su jumis. O buvo taip...“ – rašo plungiškė Nijolė Stražinskaitė-Ragainienė, užkietėjusi keliautoja ir nuotykių ieškotoja, iš savo širdies draugo sulaukusi pažado iškelti vestuves, kai kartu aplankys 100-ą pasaulio miestų. Plačiau apie Nijolę rašėme sausio 19 d. „Žemaičio“ numeryje, o dabar džiaugiamės, kad ji mielai sutiko pasidalinti ir savo kelionių pasakojimais. Šįkart spausdiname jųdviejų kelionės į paslaptingąją Torają Indonezijoje, garsėjančią savo laidojimo papročiais, nuotykius.
Vietinis peizažas

Kelionė į Torają (III)

Paskutinė diena Torajoje

Jokių planų nekuriam, tiesiog vaikštinėsim vienur kitur ir vaizdus fiksuosim. Vakare vėl autobusan ir visą naktį – 8 valandas – važiuosim į Makasarą. Nuo mūsų apsistojimo vietos į autobusų stotį galima per 15 minučių pėsčiomis nueiti, todėl jau be streso, kad pavėluosim, ramiai eisim ar vietiniu triračiu motociklu nulėksim. Viską aptariam, kuprines iki vakaro paliekam viešbutyje pasaugoti ir išeinam pusryčiauti, kur mėlyni kiaušiniai ir jautienos kaulų sriuba. Skanu, sotu ir jauku. Dar turiu slaptą norą – vakar vitrinoje pamačiau baltus ilgus marškinius. Šiandien nepraeisiu, galvoju sau. Užbėgsiu pasimatuoti.

Skaniai papusryčiaujam ir einam į šalia esantį butiką. O, mano svajonių drabuži! Matyt specialiai vitrinoje kabėjai, kad pamatyčiau. Prašau, kad duotų pasimatuoti. Medžiagytė super, nelabai glamžosi, bet dideli tie marškiniai. Nieko, tuoj rankoves pasiraitysiu ir tegul plevėsuoja. Maivausi prieš veidrodį, pati sau patinku. Žvilgt šonan, abi pardavėjos mane fotografuoja. Šypsausi, nusivelku tuos marškinius, kitą trumpą palaidinę matuojuosi. Kokia tu graži, sako man merginos, tikras modelis. Ir fotografuoja be perstojo. Sukuosi aplink, madas demonstruoju, bet pirkti tik tą ilgą, tegul ir plevėsuojantį drabužį nusprendžiu. 12 eurų sumokėjau. Pagal patogumą ir gražumą nelabai daug.

Vėl stotis ir vėl nesusipratimas

Baigiasi paskutinė diena Torajoje. Sutemo jau. Septinta vakaro. Autobusas išvyks aštuntą. Stotis mažytė, du autobusai telpa tik, o žmonių šimtai. Ir mes grūdamės. Prie kasos langelio paduodam merginai bilietus, pirktus iš anksto, kad autobuso numerį parašytų. 406-as bus mūsasis.

Dabar svarbu autobuso nepražioplinti, į teisingą įlipti. Žiūriu į visų pravažiuojančių ir atvažiuojančių numerius. Matau atvyksta 407-as. Lyg ne mūsų turėtų būti, bet laikas sutampa. Einam klausti, pro žmones grūdamės. Vairuotojas palinksi galvą, kad tas autobusas, bet šalia esantis keleivis sako, kad ne. Juk laukiam 406-o, be to, ir jo vietos tos pačios, kaip ir ant mūsų bilieto, aiškina. Man kažko neramu, turiu nuojautą, todėl sakau, kad einam dar kartą pasiklausti.

O taip, kasoje mergina pataiso – iš šešių septynis padaro. Grįžtam į tą patį autobusą, lipam vidun, atsisėdam savo vietose – pagaliau viskas gerai. Nedidelė klaida galėjo kainuoti ne labai didelius pinigus, bet labai daug sugadintų nervų.

Matom, ateina keleivis, per kurį vos vos nepalikom laukti kito autobuso, kurio jau nebebūtų buvę. Manasis rodo, kad pataisė kasoje numerį. Atsiprašė žmogus ir mums už nugarų įsitaisė.

Autobusas su ištiesiamom miegamom kėdėm. Vietos daug net ilgakojams keleiviams. Patogu, minkšta, yra kuo užsikloti. Netrukus pajudėsim – ilga kelionė, bet keliauti naktį man labai gera. Jei nemiegosiu, bet pasnausiu tai tikrai.

O kas laukia ryt? Ryt ir sužinosim.

Pirmyn į kelią

Viskas puikiai sekėsi, kelionė per naktį iš Torajos į Makasarą neprailgo, nes pavyko numigti. Anksti ryte sėkmingai randam taksi, šis greitai nulakina atgal į tą patį viešbutį. Apsiforminam, susitariam dėl pusryčių šeštą valandą ryte ir dėl taksi į oro uostą. Ryt jau į namų pusę, bet prieš tai dar laukia viena nakvynė Kvala Lumpūre.

Pasnaudę viešbuty susiruošiam pasivaikščioti po miestą, o ir valgyti norisi. Jau esam išvaikščioję vieną Makasaro pusę, dabar kiton suksim. Aš, aišku, savo naujus baltus marškinius velkuosi, nes tebesidžiaugiu sėkmingu pirkiniu.

Fotografuojamės su vietiniais, keptą žuvį suvalgom, dar kavinėj, kur „Juodą orchidėją“ anąkart mums pagrojo, apsilankom, ir diena baigėsi. Laikas miegoti, nes ryt skrydis į Kvala Lumpūrą.

Rytas. Pusryčiai. Skaniai pavalgę sėdam į taksi ir oro uostan. Na, po ankstesnės patirties su vietiniais taksi, kai nespėjome į autobusų stotį, dabar visa valanda anksčiau išvykstam. Ir, aišku, ilgokokai oro uoste tenka pasitrainioti. Bet kaip gerai, kaip gerai!!! Norisi sušukti ir dar pastraksėti, mat oro uoste kyšteliu galvą batų parduotuvėn ir – olialia. To, ką pamatau, man būtinai reikia. Kelionei tinkami batai, guminiai ir dar be sagtelių!!!

Juk išvykau su batukais, kurie po dvi metalines sagteles turi. Kai pro apsaugą oro uoste einu, metalo detektoriai cypia. Tenka nusiauti. Bet reikia keturias sagtis atsegti, po to vėl užsisegti, susirietus krapštytis. Draugas kiekvieną kartą, kai susiriečiu batų segiotis, primena, kad reikia man tinkamesnio apavo. Ir pagaliau – turiu!

Sveika, Malaizija

nuotrauka
O štai jau ir Kvala Lampūre
 

Skrydis trunka keletą valandų ir štai iš Indonezijos mes jau Malaizijoj atsiduriam, Kvala Lumpūre. Čia mums viskas sekasi, be trukdžių ir didelių nesklandumų nusigaunam į viešbutį.

Vėlyva vakarienė Čina Towne ir grįžtam miegoti. Ryt po miestą pavaikštinėsim, prie garsiųjų Petron bokštų labai norim nueiti.

Kitą dieną gražiais vaizdais pasimėgavę grįžtam į Čina Towną. Čia papietausim. Einam, žvalgomės, ką praryti, ir ką pamatau?! Gal pirmiausia ne pamatau, o užuodžiu. Smirdakvepis toks, kad sunku apsakyti. Lyg dvelktų neplautos kojinės su š... priemaiša. Ir šio kvapo kaltininkas – toks vaisius durianas, parduodamas netoliese. Noriu noriu paragauti. Visi sako, kad jis nuostabaus skonio, tik išorinis sluoksnis smirda labai. Reikia pačiai patirti.

nuotrauka
Ragauju duriano
 

Prieinam prie pardavėjo, jis su pirštinėm pjausto tą vaisių. Ketvirčio kaina kokie 5 eurai. Brangu labai už tokį smirdakvepį, bet kaip sužinoti, ar tai š..., neparagavus. Duoda pardavėjas pirštines, kitaip rankos ilgai smirdės, ir įspėja, kad valgomos tik viduje esančios skiltys. Mano gabale jos buvo trys. Paimu vieną, drąsiai įsidedu į burną ir... pajuntu švelnią konsistenciją ir visai puikų skonį. Vieną skiltį duodu draugui, dvi pati suvalgau. Mažai tos skanios konsistencijos, nes kauliukai dideli, bet daugiau neprašau – gana tam kartui. Apsižvalgau aplink, o vietinių akys išpūstos, praeiviai šypsosi iki ausų ir „liuks“ ženklą rodo. Aišku, kad ne visi baltieji ryžtasi tą vaisių valgyti. Iškeliu ir aš nykštį į viršų, pati savimi didžiuojuosi.

Einam dabar pietums surasti ką suvalgyti. Tik ko mano burnoje toks keistas š... skonis? Juk tos smirdinčios skūros nepalaižiau. Vat toks tas durianas: kol valgai, džiaugiesi puikiu skoniu, o po to vienintelis rūpestis – ką išgerti ar suvalgyti, kad burnoje likusį poskonį nuplautum.

Prisėdus pietauti užsisakau ananasų sulčių. Geriu, bet bjaurumas burnoje nedingsta. Ką čia dar praryti? Išsigriebiu iš draugo lėkštės krevetę. Ir ką manot?! Dingo tas bjaurumas burnoje. Paskaitę apie durianą sužinosit, kad jo negalima į lėktuvą neštis, į metro taip pat negalima. Jo smarvė ilgai nenusiplauna ir neišsivedėja, bet jei kada paragausit, užkąskit krevete, aišku, jei po ranka turėsit. Gal suveiks, kaip man.

Praėjo įspūdinga diena Kvala Lumpūre. Kiek matėm, tiek užteks, o dabar kuprines ant pečių ir oro uostan. Dar šį vakarą, po 3 valandų skrydžio, atsidursim Šri Lankoje. Namuose būsim, kurių pasiilgau, kurie mieli, savi ir kur varnos manosios laukia ir nesuprasdamos, kur dingau, už lango karkia.

Namo, namo, namo, namo, namo – traukiam abu Šri Lankos himno žodžius, jų kalba reiškiančius „garbė, šlovė“. O mums tai pats mieliausias žodis, reiškiantis vietą, kur po visų klajonių taip gera sugrįžti.