Mi­li­jo­nai bū­dų gy­ven­ti. Viet­na­mas (II)

Bri­gi­tos DIR­VONS­KY­TĖS nuo­trau­ka
Šei­ma po da­li­ji­mo­si do­va­no­mis
Ar dar pa­me­na­te, ka­da pa­sku­ti­nį­kart bu­vo­te ap­si­vil­kę kaž­ką ryš­kaus, puoš­naus? Kai jau­tė­tės lyg žy­din­čios gė­lės ar ryš­kias­pal­viai paukš­čiai? Dar­bas iš na­mų ir slo­ges­nė nuo­tai­ka grei­čiau­siai tai tru­pu­tį ati­to­li­no. Pa­to­gios kel­nės ir ma­mos megz­ti­nis – ma­no šių die­nų puoš­me­na, to­dėl, pa­žiū­rė­ju­si į sa­ve nuo­trau­ko­se, da­ry­to­se Viet­na­me, sa­vęs neat­pa­žįs­tu. Il­ga rau­do­na su­kne­lė, gė­lių puokš­tės ap­link, mais­tu nu­krau­tas sta­las ir di­džiu­lė šei­mos bend­rys­tė – ke­lia­mės į Nau­juo­sius me­tus Viet­na­me!

Du sta­lai – mums ir ana­pi­lin išė­ju­sie­siems
Na­muo­se šur­mu­lys: vi­si – ir vy­rai, ir mo­te­rys – su­ka­si vir­tu­vė­je. Yra ką veik­ti. Pa­ma­čiu­si mais­to įvai­ro­vę pri­si­me­nu jau­kias šil­tas Kū­čias ir 12 pa­tie­ka­lų... Šį­kart ne­skai­čiuo­ju, grei­čiau­siai de­šim­te­rio­pai dau­giau! Ma­no sve­tin­ga­sis drau­gas Eri­kas en­tu­zias­tin­gai pa­sa­ko­ja apie mais­tą, ypač akį trau­kia į ba­na­no la­pus su­vy­nio­ti sal­dūs ry­žiai, į ry­žių po­pie­rių su­suk­tos dar­žo­vės ir vi­sa ki­ta. Eri­kas į ran­kas įbru­ka lėkš­tę ir nu­žings­niuo­ja sta­liu­ko link, kvies­da­mas sek­ti pa­skui jį. Sta­liu­kas – priean­gy­je, kur at­ver­tos di­džiu­lės du­rys. Ke­lios lėkš­tės, pri­krau­tos mais­to, o ša­lia – švel­niai kve­pian­tys smil­ka­lai, daug gė­lių, ne­tik­ri pi­ni­gai ir ki­to­kie „tur­tai“.
Šur­mu­liui pa­gar­sė­jus, vi­sa šei­ma (17 žmo­nių) sė­da­me prie val­giais nu­krau­to sta­lo. Gar­sus čep­sė­ji­mas ir val­gy­mas ne­si­var­žant bei mais­to da­li­ji­mą­sis ne trik­do, o ža­vi. Vi­sa šei­ma la­bai ma­ni­mi rū­pi­na­si – ne­spė­jus baig­ti vie­no du­be­nė­lio, jau pa­duo­da­mi ki­ti, vie­nas už ki­tą gar­des­ni, pa­tie­ka­lai. Daug ne­kal­ba­me – vi­sas dė­me­sys mais­tui.
De­gi­na­mi pi­ni­gai
Įsid­rą­si­nę vai­kai pa­ky­la nuo sta­lo, grie­bia ma­ne už ran­kos ir nu­tem­pia prie mal­kų krū­ve­lės. Bus lau­žas! Po aki­mir­kos me­dis tam­pa lieps­na ir drau­go ran­ko­se lai­ko­mi po­pie­ri­niai pi­ni­gai iš­da­li­na­mi mums. Džiaugs­min­gai bė­gio­ja­me ap­link šven­tą­ją ug­nį ir me­ta­me pi­ni­gus į lieps­ną. Nie­ka­da neį­si­vaiz­da­vau, kad de­gin­ti pi­ni­gus yra taip sma­gu! Ta­da ug­ny­je lė­tai iš­nyks­ta po­pie­ri­nės ma­ši­nos, auk­si­nės gran­di­nės ir marš­ki­niai. Mes de­gi­na­me šiuos daik­tus kaip au­ką tiems, ku­rie jau išė­ję. Ste­biu ug­nį ir jau­čiu neap­rė­pia­mą džiaugs­mą vi­sa tai pa­tir­ti. Mąs­tau apie tai, ko­kie šie daik­tai lai­ki­ni, kaip ir pa­ti gy­vy­bė – to­kia tra­pi, glež­nu­tė... Už­tat ta šei­mos vie­ny­bė, su­si­rin­kus kar­tu, vai­kų ir tė­vų mei­lė, džiaugs­mas ir juo­kas šiuo mo­men­tu at­ro­do to­kie stip­rūs, ne­pa­kei­čia­mi.
Lau­žai, van­duo ir gąs­di­nan­tys fe­jer­ver­kai
Laik­ro­džiui mu­šant be­veik 12-tą, ša­lia gat­vės už­ku­ria­mas ki­tas di­džiu­lis lau­žas. Užg­niau­žia kva­pą – vi­sa gat­vė nu­sė­ta šiais šil­tais ži­bu­riais! Ug­nis su­šil­do ne tik vei­dą ir ran­kas, bet ir šir­dį: kai­me­lio šven­tiš­ka dva­sia su­si­jun­gia į vie­ną il­gą, žai­ža­ruo­jan­čią, ug­nin­gą juos­tą. Ma­no di­de­lei nuo­sta­bai, Eri­kas at­ne­ša ki­bi­rą van­dens ir iš­pi­la priean­gy­je – kad nu­plau­tų vis­ką, kas su­si­tel­kė per pa­sta­ruo­sius me­tus, kad pra­dė­tu­me Nau­juo­sius šva­ria, at­vi­ra šir­di­mi.
Buum! Pra­si­de­da fe­jer­ver­kai! Chúc mừng năm mới (Lai­min­gų Nau­jų­jų me­tų) – jau at­pa­žįs­tu šį šir­džiai mie­lą sa­ki­nį ir pa­ti kar­to­ju ap­si­ka­bin­da­ma nau­jo­sios šei­mos na­rius. Nu­si­šyp­sau ir kai­my­nams. Buum! Jau­čiu kaž­ką at­si­mu­šant į ma­no ko­ją ir šven­ti­nė nuo­tai­ka dings­ta. Iš­gąs­tis, bė­gu į vi­dų. Su ma­ni­mi kar­tu su­si­gū­žę sle­pia­si ir šei­mos na­riai. Pri­sik­lau­siu­si bai­sių is­to­ri­jų apie fe­jer­ver­kų pa­vo­jų, apie tai, kaip žmo­nės ne­ten­ka ran­kų ar ko­jų, bi­jau žvelg­ti že­myn. Lai­mei, kai­my­nų sprogs­ta­mie­ji ne­bu­vo to­kie ga­lin­gi. Su­ža­lo­tų nė­ra, bus tik di­de­lės mėly­nės. At­sik­vė­pia­me, ta­čiau at­gal į lau­ką nei­na­me.
Azar­tiš­kas kor­tų žai­di­mas
Vi­sai šei­mai dir­bant kar­tu, li­ku­sios vai­šės su­ne­ša­mos į vi­dų. Na­miš­kiai, kaip pa­žen­gę jo­gos mo­ky­to­jai, su­sė­da lo­to­so po­zo­mis ant pa­gal­vių, grin­dų. Pir­mas ma­no įspū­dis – grei­čiau­siai me­di­ta­ci­ja? Na ne, iš­trau­kia­mos kor­tos ir šį­kart – tik­ri pi­ni­gai. Šią nak­tį iš­moks­tu žai­di­mą, ku­ris man ne­la­bai se­ka­si ir virs­tu ste­bė­to­ja. Be ga­lo ste­bi­na la­bai grei­tas ir tiks­lin­gas di­de­lių su­mų skai­čia­vi­mas. Sup­ran­tu, kad Viet­na­me žmo­nės pri­pra­tę skai­čiuo­ti pi­ni­gus, čia vie­nas eu­ras ly­gus 28 tūks­tan­čiams don­gų (Viet­na­mo va­liu­ta) ir vi­sur dau­giau­sia mo­ka­ma gry­nai­siais. At­vy­kus iš už­sie­nio man tai vie­nas iš pir­mų­jų iš­šū­kių – ne tik pil­na pi­ni­gi­nė po­pie­ri­nių, bet ir su­dė­tin­gais skai­čia­vi­mais užim­ta gal­va kiek­vie­ną­kart per­kant  švie­žų ko­ko­są. Įs­pū­džių pil­na gal­va ir kū­ną se­ki­nan­tis karš­tis virs­ta nuo­var­giu. At­sis­vei­ki­nu­si pa­lie­ku azar­tiš­kuo­sius ir gu­luo­si prie vai­kų kam­ba­ry­je, nu­klo­ta­me čiu­ži­niais.
Sėk­min­gie­ji pi­ni­gai
Ry­tas kai­me vi­sa­da ma­lo­nus. Ma­no mėgs­ta­miau­sias ža­din­tu­vas – gai­džiai – už­gie­da ga­na anks­ti. Ke­liuo­si su šyp­se­na – ne­su­ge­bu il­gai mie­go­ti sve­ti­mo­se vie­to­se, ypač, kai ži­nau, jog ma­nęs lau­kia dar vie­na, nau­jų įspū­džių ir gy­ve­ni­mo pa­mo­kų ku­pi­na die­na. Rau­do­no­mis 
su­kne­lė­mis pa­si­da­bi­nu­sios se­sės jau ma­nęs lau­kia, su­pran­tu, kad ke­ti­na pa­puoš­ti ir ma­ne. Kup­ri­nė­je, ku­ri sve­ria 7 ki­log­ra­mus, pa­ti tik­rai ne­tu­riu puoš­nių su­kne­lių, nors rau­do­nos su­kne­lės nė­ra ir nė vie­na­me na­muo­se pa­lik­ta­me la­ga­mi­ne. Šios ryš­kios spal­vos rū­bai ir čia daž­niau­siai dė­vi­mi tik kar­tą per me­tus – ypa­tin­gą Nau­jų­jų me­tų die­ną. Tai­gi, Eri­ko ma­mos spin­to­je su­ran­da­ma ypa­tin­go gro­žio il­ga tra­di­ci­nė su­kne­lė įskel­tais kraš­tais ir prie jų de­ran­čios pla­čios kel­nės. Suk­ne­lė ryš­ki, o ant jos pa­vaiz­duo­tas tra­di­ci­nis me­dis dar la­biau nu­tei­kia šven­tei. Pui­kiai tin­ka. Se­se­rys be­mat pri­de­ri­na ryš­kų lūp­da­žį ir su­pi­na plau­kus.
Pra­si­de­da dar vie­na įdo­mi ce­re­mo­ni­ja. Vi­sa šei­ma su­si­sė­da ra­tu ir lyg per Ka­lė­das pra­de­da­ma da­lin­tis ši­lu­ma, lin­kė­ji­mais, gė­ry­bė­mis ir vo­ke­liais. O vo­ke­liuo­se – pi­ni­gai. Šį­kart jie tik­ri ir ne­bus de­gi­na­mi – Viet­na­me šiuos ver­tin­gus po­pie­rė­lius va­di­na „luc­ky mo­ney“ – sėk­min­gie­ji pi­ni­gai. Jie tu­rė­tų at­neš­ti sėk­mę ir pri­trauk­ti dau­giau pi­ni­gų atei­nan­čiais me­tais. Šven­tiš­ka nuo­tai­ka ir šei­mos ši­lu­ma tei­kiant vo­ke­lius tar­si su­ku­ria ki­to­kią pi­ni­gų ver­tę – su sėk­me, su lai­me ir mei­le.
Ka­pi­nės ir sal­dai­niai
Po šven­tiš­kos fo­to­se­si­jos 16-os na­rių šei­ma šian­die­ną nu­spren­džia ne­sė­dė­ti na­muo­se. Li­pa­me į ma­ši­nas ir ke­liau­ja­me ten, kur vi­sos min­tys ir ener­gi­ja bus su nie­ka­da ne­pa­mirš­tais, bet tarp mū­sų jau ne­be­san­čiais ar­ti­mai­siais. Ka­pi­nės čia sa­vo­tiš­kos, ka­pai – di­de­li ce­men­ti­niai blo­kai. Nors iš na­muo­se ka­ban­čių kry­žių ir Ma­ri­jos pa­veiks­lų ži­no­jau, kad šei­ma – ka­ta­li­kė, čia į ki­tą pu­sę be­si­su­kan­čios svas­ti­kos by­lo­ja bu­diz­mą. Ir ma­nęs ne­bes­te­bi­nan­tis re­gi­nys: iš­trau­kia­mi pa­dirb­ti pi­ni­gai ir ki­tos po­pie­ri­nės ver­ty­bės, vis­kas su­de­da­ma į krū­ve­lę ir su­de­gi­na­ma vi­sai ša­lia ka­po. Kiek­vie­nas šei­mos na­rys taip pat už­de­ga po smil­ka­lų laz­de­lę ir ty­lo­je įsmei­gia prie dau­gy­bės ki­tų smil­ka­lų. Eri­kas ant ka­po pa­de­da šo­ko­la­di­nių sal­dai­nių dė­žu­čių. Vis­kuo pa­si­rū­pin­ta!
Po nuo­sta­bios ce­re­mo­ni­jos sau­lė­to­mis gat­vė­mis va­žiuo­ja­me na­mo. Viet­na­mie­čių sve­tin­gu­mas neiš­se­mia­mas – kad vis­ką ge­rai ma­ty­čiau ir pa­tir­čiau, vi­sa­da esu pa­so­din­ta prie­ky­je. Skam­bant viet­na­mie­tiš­kai mu­zi­kai per ra­di­ją su­pran­tu, kad ši tau­ta la­bai mėgs­ta dai­nuo­ti ir ka­rao­kę bus ga­li­ma iš­girs­ti kiek­vie­na­me kam­pe. Ir kas sa­kė, kad piet­ry­čių Azi­jos žmo­nės yra ra­mūs, kuk­lūs, ne­drą­sūs?
Skambant muzikai, su šyp­se­na vei­de, vir­pan­čia šir­di­mi, bet vi­siš­kai ra­mio­mis min­ti­mis spė­lio­ju, ko­kie nuo­ty­kiai ma­nęs dar lau­kia. Ta­da, kai teks nu­si­vilk­ti šią nuo­sta­bią ryš­kią su­kne­lę, šok­ti į spor­ti­nius ba­tus, už­si­dė­ti kup­ri­nę ant pe­čių ir vie­nai ke­liau­ti šiau­rėn. Ge­ra ke­lio­nės pra­džia nu­tei­kia po­zi­ty­viai ir dar kar­tą sau pa­dė­ko­ju, kad drį­sau pa­lik­ti sau­gią vie­tą mėgs­ta­ma­me dar­be ir in­ves­tuo­ti san­tau­pas į šią ke­lio­nę – gy­ve­ni­mo ke­lio­nę.

Ačiū, kad ke­lia­vo­te su ma­ni­mi.