Naujausios
Rytas Ugandos kaime
Kieme šluoja. Savo rytinę giesmę vis kartoja gaidys, jo pavyzdžiu paseka ir kiti kaimo paukščiai. Atmerkiu akis ir pamatau Lidijos šypseną. Gretimoje lovoje po tinklu nuo uodų pasislėpusi mano „sesuo“, draugė ir kolegė iš Ugandos – visada švytinti, visada geros nuotaikos. Net šitą ankstų ir be galo karštą rytą.
„Su Moters diena!“ – plačia šypsena veide pasveikina mane, išlenda iš po ją slėpusio tinklelio ir stojasi ieškoti suknelės.
„Ir tave, mieloji!“ – atsakau šypsodamasi, lendu iš po savojo tinklo, o tada – praustis.
Apsistojau vietinėje šeimoje, Kitgum kaimelyje, Ugandos šiaurinėje dalyje. Praėjus metams nuo savanorystės Gambijoje vėl nusprendžiau keliauti į Afrikos žemyną, tik šį kartą – į rytinę jo dalį. Smalsu vėl pagyventi vietinėje šeimoje, atrasti panašumų, atkreipti dėmesį į savitą kultūrą. Afrika – tai ne šalis, o didžiulis žemynas, kuriame labai daug skirtingų kultūrų.
Mane visada labai žavi gyvenimas kaime, to kaimo buitis. Prisipilu kibirą vandens ir užsidarau „dušo kambaryje“ rytiniam prausimuisi. Kitaip nei Gambijoje, kur prausiausi tiesiog po dangumi, šįkart turiu visišką privatumą. Vandenį semiu puodeliu, pilu ant savęs, išsimuilinu. Nuplaunu kitu puodeliu. Pro mažytį langelį prasiskverbianti šviesa apšviečia užtektinai, kad matyčiau, kur slapstosi nykščio dydžio tarakonai. Kartą vieną tarakoną rankšluosčiu užsimečiau ant savęs. Nebuvo malonu, tačiau dabar tai kelia šypseną.
Susiruošus išeinu laukan pusryčiauti. Pusryčius gamina Suzana – 13-os metų paauglė, neseniai atsikrausčiusi iš Ugandos pasienio. Mūsų „mama“ ją priglaudė sakydama, „jei neapsistotų pas mane, dabar ji tikriausiai lauktųsi ir planuotų ištekėti“. Deja, tokia realybė Ugandoje: net pusė mokyklinio amžiaus merginų nėra baigusios pagrindinės mokyklos, o 4 iš 5 nebaigia vidurinės mokyklos. Suzana šiuo metu taip pat nesimoko, tad padeda buitiniuose darbuose – gamina valgyti, plauna indus, skalbia rūbus, valo. Nežinau, kaip jaustis, nes ji visada mus pasitinka su pusryčiais ir dažnai paruošia vakarienę. Tačiau mūsų nuostabios globėjos dėka Suzana galės lankyti siuvimo kursus, o juos baigusi įgis specialybę ir galės išlaikyti save.
Suzana mums padaro Rolex – tai suktiniai iš Chapati (blynas iš miltų ir vandens) ir kiaušinienės. Jie gardūs, valgome užsigerdamos šilta arbata. O jau netrukus autobusiuku su kitais savanoriais keliaujame į Kovo 8-osios šventę. Nežinome, ko tikėtis, ta nežinomybė jaudina.
Vėluojanti šventė ir šokiai
Atvykus į vietą, kur turėtų prasidėti maršas, matome tik keletą žmonių. Viduje nusišypsau – juk Gambijoje mažai kas paiso tikslaus laiko, atsipalaiduoju ir stebiu pasimetusius komandos narius. Esu įsitikinusi, kad reikės palūkėti bent valandėlę, per kurią galėsiu šnekučiuotis su draugais ir leisti įvykiams tekėti sava vaga...
Po valandėlės pasigirsta garsūs būgnai ir lyg nežinia iš kur plūsteli žmonės. Moterys – blizgančiomis puošniomis suknelėmis, tradiciniais sijonais ar marškinėliais su organizacijų pavadinimais. Vyrai – nešini būgnais ir kitais instrumentais. Vaikai – linksmi, padūkę, drąsūs, šokantys, dainuojantys. Pirmi žygiuoja maršo muzikantai. Jų diktuojamu ritmu žygiuoja ir būriai žmonių, tarp jų – ir mes. Plačiai šypsodamiesi žygiuojam už moteris, už jų lygias teises.
Žingsnis po žingsnio – ir mes jau vietoje, kur kėdės išdėstytos puslankiu prieš sceną. Gauname nurodymą sėsti į centrinę dalį. Renginys pradedamas dviem kalbomis – vietine ir anglų. Svečiai kviečiami pasisakyti, pasveikinti ir pagerbti moteris.
Po valandėlės kalbų pasigirsta garsi muzika, žmonės po truputį buriasi priekyje. Trypti mažais žingsneliais ir judinti klubus prisijungia vis daugiau žmonių. Lidija griebia mane už rankos ir įsitempia į būrį. Padrąsinta besišypsančių moterų bandau šokti kaip jos – smulkūs žingsneliai, greitas ritmas ir didžiausias dėmesys klubams – kad ir kur būčiau, mane žavi šokių savitumas ir per juos atsiskleidžianti kultūra.
Taip pat visada vertinu bendruomenės atvirumą šokio ritme – vietinės nepažįstamos moterys šypsosi, noriai demonstruoja šokio judesius. Išnyksta barjerai, atsiranda vienybė ir supratimas, jog visi esame viena didelė šeima.
Moteriški pokalbiai po žvaigždėmis
Nuvargę po daugybės šokių ir kalbų važiuojame namo. Su Lidija einame tiesiai į „virtuvę“. Tai tradicinis afrikietiškas „hut“ – namelis, kuriame prie puodų šį kartą sėdi mūsų globėja. Jau trečia diena kaime nėra elektros, tad namelis apšviestas silpnu saulės baterijų šviestuvu. Netrukus į lėkštes dedamas maistas – saldžiosios bulvės ir mano mėgstamas žemės riešutų padažas. Tyloje suvalgome maistą ir išsinešame nupintą kilimą į lauką. Kiemas – mūsų mėgstamiausia bendravimo erdvė, tad kartu su mama ir Lidija sugulame ant šio kilimo, žvelgiame į be galo ryškų žvaigždžių taką ir pradedame kalbėtis apie moteris, jų asmenines patirtis ir iššūkius gyvenant šioje visuomenėje. Apie nuolat patiriamą nelygybę, mergaičių iššūkius mokykloje, nuo vaikystės atliekamą sunkų darbą šeimoje, seksualinį ir fizinį smurtą, nedarbą, nepripažinimą ir daugelį kitų skaudžių temų.
Tiek mama, tiek Lidija yra labai vykusios pasakotojos. Paskęstu neįtikėtinų istorijų sūkuryje ir kartais nebežinau, ar tikėti viskuo, kas sakoma. Žaviuosi jų stiprybe ir pasiekimais, jų noru ir pastangomis padėti kitoms moterims, mergaitėms.
Štai čia guliu po žvaigždėmis ir tris mėnesius geriu įstabias istorijas iš be galo gerbiamų, įkvepiančių ir mylimų moterų, kurias vadinu savo seserimi ir mama.
Tegu kovą keičia meilė
Net dabar, rašant šį rašinį, pagalvoju – o gal aš visa tai sapnavau? Prisiminimus galime susikurti, tačiau nuotraukos – jos nemeluoja. Ši diena Ugandoje ir tų moterų pasakojimai pakeitė mano požiūrį į Kovo 8-ąją ir apskritai į iššūkius, su kuriais susiduria moterys.
Tai diena, skirta padrąsinti, pagerbti moteris, atšvęsti jų pasiekimus tiek ekonominėje, tiek socialinėje erdvėje. Kad anūkams galėtume tik istorijas pasakoti, jog kažkada moterys kovojo dėl lygių teisių į mokslą, darbą, saugumą, į pripažinimą. Švęskime ne tik Kovo 8-ąją, bet ir kiekvieną dieną – už gyvenimą, paremtą ne kova ir varžybomis, o meile ir vienas kito palaikymu.
Ačiū, kad keliavote su manimi.