Milijonai būdų gyventi. Vietnamas (III)

Vie­na, bet ne vie­na
Po dviejų sa­vai­čių ke­lio­nių su ko­le­gos Eri­ko šei­ma po Viet­namą  at­si­svei­ki­nu ir li­pu į au­to­busą, ke­liau­siantį per naktį – 12 va­landų. Šįkart – vie­na. Da­bar reikės su­si­tai­ky­ti su ty­la ir pa­čiai spręsti iš­ky­lan­čias pro­ble­mas.
Įsi­tai­sau at­len­kia­mo­je sėdynė­je. Viet­na­mie­čių ūgiui pri­tai­ky­ti gul­tai ne­pa­kan­ka­mai il­gi, tad ten­ka su­ries­ti ko­jas. Su pa­na­šia ne­pa­to­gia si­tua­ci­ja su­si­du­ria ir ša­lia įsi­taisę ang­liš­kai kal­ban­tys ke­liau­to­jai. Jau kitą se­kundę juo­kiamės kar­tu ir kal­ba­me apie miestą, į kurį vyks­ta­me. Nu­rims­tu. Galbūt in­ter­ne­te skai­ty­ti straips­niai apie ke­lionė­se su­tin­ka­mus pui­kius bend­ra­žy­gius bus ir ma­no ke­lionės da­lis!?
Ir tik­rai – jau pirmąją dieną su­ran­du bend­ra­žy­gių, ku­rie kvie­čia į ke­lionę mo­pe­dais vie­nu iš gra­žiau­sių ke­lių Viet­na­me. Kitą dieną jau su ki­tais ke­liau­nin­kais vyks­ta­me į nuo­stabų, dar ne­dau­ge­liui ži­nomą Ko Pha Ngan na­cio­na­linį par­ką ir len­da­me į did­žiu­les, sta­lag­titų ir sta­lag­mitų  pil­nas uo­las.
Nuo­ty­kiai tęsia­si ke­liau­jant per va­ka­rais švy­tin­čių jon­va­ba­lių lau­kus, pa­sa­kiš­kas be­ždžio­nių sa­las, plau­kiant per upes, prie ku­rių bu­vo fil­muo­ja­mas gar­su­sis Ho­li­vu­do fil­mas „King Kon­gas“, ban­dant sa­vo drąsą lai­pio­jant smai­lio­mis sta­čių kal­niukų viršūnė­mis.
Žvel­giu į neap­sa­ko­mai gra­žius saulė­lyd­žius, da­ly­vau­ju triukš­min­guo­se ka­raokės va­ka­ruo­se jau­ni­mo hos­te­liuo­se ir il­siuo­si eg­zo­tiš­kos gam­tos ap­sup­to­je ry­to ra­mu­mo­je. Nie­ka­da ne­su vie­na. Ap­sup­ta bend­ra­min­čių – jaunų žmo­nių, no­rin­čių pa­žin­ti, pa­si­džiaug­ti šio pa­sau­lio gro­žiu. Drąsių sielų žmo­nių, ku­rie taip pat pa­li­ko na­mus vie­ni, at­vi­ra­šird­žių, ku­rie no­ri ne tik pa­žin­ti nau­jas vie­tas, bet ir mo­ky­tis iš ke­ly­je su­tiktų ko­legų.
Man se­ka­si, nes vi­si be ga­lo drau­giš­ki ir vi­sa­da tu­ri laisvą vietą ant mo­pe­do. Per 5-ių sa­vai­čių ke­lionę nie­kaip ne­galė­jau pa­ti išdrįs­ti sėsti prie vai­ro ir la­bai žavė­jau­si tais, ku­rie šiuo trans­por­tu pa­tys per­va­žia­vo visą šalį.
Su­sid­rau­ga­vi­mas su mo­pe­du ir skry­dis nuo jo
Bet atei­na die­na, kai ten­ka išdrįs­ti ir man. Pa­ga­liau ke­liau­ju į vietą, ku­ri bu­vo iš­gir­ta visų iš ten par­vy­ku­sių nuo­ty­kių ieš­ko­tojų. Pa­ke­ly­je su­si­pažįs­tu su dviem ke­liau­jan­čiais vai­ki­nais – is­pa­nu Jo­se ir švei­ca­ru Ema­nue­liu. Mūsų marš­ru­tas tas pats, tad pen­kias die­nas ke­liau­si­me kar­tu.
Šios ke­lionės ga­lu­ti­nis tiks­las – Ha Giang – vie­na iš šiau­riau­sių Viet­na­mo da­lių, stul­bi­nan­ti žmo­nes sa­vo įspūdin­gais kal­nais. Juo­se įsikūrę kai­mai dar nėra pa­lies­ti Va­karų kultū­ros, o iš­si­raizgę kalnų ke­liu­kai jun­gia­si į vieną gražų ratą, kurį vis la­biau pamėgs­ta nuo­ty­kių ieš­kan­tys ke­liau­to­jai. At­vyks­ti, iš­si­nuo­mo­ji mo­pedą, pa­lie­ki sun­kią kup­rinę, už­si­de­di šalmą, ap­sau­gas ir – pir­myn į pa­saką.
Čia pri­si­me­nu sa­ve, sto­vin­čią mo­pedų nuo­mos punk­te ir gal­vo­jan­čią apie „ma­žytę smulk­meną“ – nors tu­riu vai­ruo­to­jo pa­žymė­jimą, ne­mo­ku va­žiuo­ti mo­pe­du ir bai­mi­nuo­si ke­liau­ti kalnų ke­liais, bi­jau pa­ti vai­ruo­ti.
Yra pa­si­rin­ki­mas – iš­si­nuo­mo­ti „rai­derį“ – vie­tinį vai­ruo­toją, ku­ris ga­li sau­giai ap­vež­ti visą ratą, ar­ba leis­tis būti įkal­bin­tai sa­vo ke­lionės draugų ir la­bai įti­ki­na­mai kal­ban­čios mo­pedų nuo­mo­to­jos, kad rei­kia pa­čiai sėsti prie vai­ro. Gi tai pa­sku­ti­nis nuo­ty­kis Viet­na­me, ne­gi ši­tiek nu­ke­lia­vu­si ir įvei­ku­si da­bar sau­giai sėdėsiu už vai­ruo­to­jo nu­ga­ros!?
Jų ar­gu­men­tai ir ma­no no­ras iš­ban­dy­ti kažką ekst­re­ma­laus nu­galė­jo. Kitą mi­nutę jau sėdžiu ant „rau­do­no­jo žir­go“ ir dre­ban­čiom ran­kom su­spau­du­si vairą va­žiuo­ju sek­da­ma vieną iš naujųjų draugų – Jo­se. Už nu­ga­ros sau­go­da­mas ma­ne va­žiuo­ja Ema­nue­lis – tre­čia­sis muš­kie­ti­nin­kas, už­tik­rinęs, kad vis­kas bus ge­rai. Šyp­so­da­ma­si ir vy­da­ma baimę ša­lin pa­gal­vo­ju – jei iš­gy­ven­siu šias pen­kias die­nas, nuo šiol vi­sa­da da­ry­siu tai, ko bi­jau.
Pil­na iššū­kių jau pa­ti pir­ma die­na. Po 30 mi­nu­čių ke­lio įva­žiuo­ja­me į vi­sišką rūką, ma­to­mu­mas – 5 met­rai. Prie­ky­je va­žiuo­jan­tis Jo­se su­gal­vo­ja tai­syklę: jei su­pypsės vieną kartą, tai reiš­kia, kad prie­ky­je po­sūkis, jei du – ma­ši­na.
Ke­liau­ja­me 20-ies ki­lo­metrų per va­landą grei­čiu vi­siš­kai nie­ko ne­ma­ty­da­mi ir su­šlapę, prie­ky­je nuo­lat pyp­sint Jo­se, la­vi­ruo­da­mi slid­žia­me kalnų ke­ly­je su siaubą man ke­lian­čio­mis, ne­tikė­tai iš rūko prie­š akis iš­ny­ran­čio­mis ir grei­tai pra­le­kian­čio­mis sun­kias­vorė­mis ma­ši­no­mis.
Tru­putį pra­si­gied­ri­jus rie­da­me jau grie­čiau, bet vis dar la­bai at­sar­giai. Pra­de­da tem­ti ir no­ri­me pa­siek­ti nak­vynės na­mus prie­š vi­sišką tamsą. Stai­ga, mums va­žiuo­jant nuo kal­no prie­š staigų po­sūkį jau­čiu, kaip slys­ta ma­no mo­pe­do pa­dan­gos. Pak­ryps­tu ant šo­no ir ban­dau rem­tis kai­re ko­ja, bet tai ne­pa­de­da. Kitą se­kundę jau gu­liu vi­du­ry ke­lio su ant manęs užg­riu­vu­siu mo­pe­du, vis dar bir­biant jo va­rik­liui.
Prieš akis iš­ny­ra sunk­ve­ži­mis. Lai­mei, jis spėja su­sto­ti. Prie manęs kaip­mat at­si­radę drau­gai „iš­lais­vi­na“ iš šios si­tua­ci­jos. Tai bu­vo švel­nus pa­sly­di­mas. Nie­kas ne­su­si­žeidė, tad pra­ėjus dre­bu­liui vėl sėdu prie vai­ro ir ke­liau­ja­me to­liau. Nusp­rend­žiu, kad ne­me­siu šios mi­si­jos ir tęsiu ke­lionę – da­bar jau ži­no­da­ma, kaip sau­giai leis­tis pa­kalnėn ir nė se­kun­dei neat­si­pa­lai­duo­da­ma.
Pa­ga­liau pa­sie­kia­me mies­telį, ku­ria­me įsi­kur­si­me. Stai­giai ir ne­tikė­tai užk­lu­pus tam­sai pelkė­tais ke­liu­kais la­vi­ruo­ja­me pas vie­ti­nius žmo­nes nu­si­pel­ny­tai nak­vy­nei. At­ro­do, nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­su jau­tu­si di­des­nio pa­lengvė­ji­mo – iš­gy­ve­nau pirmąją dieną!
Nak­vynė vie­tinė­je šei­mo­je ir laimingasis van­duo
Namų šei­mi­nin­kas pa­si­tin­ka mus su iš­ma­niuo­ju te­le­fo­nu ran­ko­je. Čia, kaip ir dau­ge­ly­je Viet­na­mo vie­to­vių, po­pu­lia­rios nak­vynės pas vie­ti­nius gy­ven­to­jus. Šei­ma pa­si­sta­to dar vieną pa­statą, kad galėtų priim­ti ke­liau­to­jus, ir iš to už­dir­ba kaž­kiek pi­nigė­lių. Te­le­fo­nas – tai mūsų vertė­jas: šiaurės Viet­na­me su­dėtin­ga ras­ti ang­liš­kai ge­rai kal­ban­čių žmo­nių. Bet nėra pa­dėties be išei­ties – su ver­ti­mu pui­kiai su­si­tvar­ko šis iš­ma­nu­sis ren­gi­nys.
Šei­mi­nin­kas mus pa­kvie­čia va­ka­rienės. Įėję į nau­jai pa­sta­tytą pa­statą pa­ma­to­me žemą, ilgą mais­tu nu­krautą stalą ir la­bai že­mus suo­liu­kus. Viet­na­me ten­ka pri­pras­ti prie vai­ko dyd­žio baldų, ypač ten, kur ser­vi­ruo­ja­mas mais­tas.
Mus pa­si­tin­ka kuk­lu­čiai vai­kai ir tra­di­ciš­kai spal­vin­gais ka­ro­liu­kais pa­si­da­bi­nu­si namų šei­mi­ninkė. Prie va­ka­rienės taip pat pri­si­jun­gia ki­tos ke­liau­jan­čios mer­gi­nos iš Prancū­zi­jos ir Bel­gi­jos. Pa­gyvė­ja po­kal­biai, skam­ba juo­kas, val­go­me gardų maistą ir kas ke­lias mi­nu­tes esa­me ra­gi­na­mi ra­gau­ti va­di­na­mo­jo „hap­py wa­ter“ – lai­min­go­jo van­dens. Tai na­muo­se ga­min­ta deg­tinė, ku­rią žmonės ge­ria val­gio me­tu.
Vi­siems pa­si­so­ti­nus nie­ko ne­lau­kiant kam­ba­ry­je at­si­ran­da did­žiulė gar­so ko­lonėlė ir prie jos pri­jung­tas mik­ro­fo­nas – Viet­na­me ne­su ma­čiu­si namų be šių prie­taisų! Be ga­lo gar­siai pa­leid­žia­ma mu­zi­ka, ai­di ly­riš­kos dai­nos. Pir­mas už­dai­nuo­ja namų šei­mi­nin­kas, ta­da ir jo žmo­na.
Pri­si­jun­gia­me ir mes – trau­kia­me is­pa­niš­kai, prancū­ziš­kai, ang­liš­kai, lie­tu­viš­kai ir viet­na­mie­tiš­kai. Kal­bos bar­je­ras kaip­mat dings­ta – juo­kiamės, šo­ka­me ir vi­si kar­tu dai­nuo­ja­me dai­nas, ku­rių dau­ge­lis iš mūsų ne­sup­ran­ta. Per dieną ke­ly­je su­si­kau­pu­si įtam­pa išblės­ta, juo­kas ir bend­rystė dar kartą pri­me­na, kaip nuo­sta­bu yra būti tarp žmo­nių, ku­rie užaugę vi­siš­kai skir­tin­go­mis sąly­go­mis, ta­čiau su­pran­ta, jog tai yra vi­siš­kai ne­svar­bu.
Svar­biau­sia – da­lin­tis
Svar­biau­sia – nuo­šir­dus no­ras da­lin­tis: sa­vo kultū­ra, šyp­se­no­mis, dai­no­mis, šil­tais žvilgs­niais. Ma­ža­me ply­ti­nia­me na­me­ly­je Viet­na­mo kal­nuo­se su­si­tin­ka švei­ca­ras, iš pa­si­tu­rin­čios šei­mos ki­lu­si belgė, į ki­tas ša­lis stu­di­juo­ti ar už­si­dirb­ti vykę is­pa­nas ir lie­tuvė bei pa­sau­lio ne­matę, ta­čiau ke­liau­to­jams sa­vo du­ris at­vėrę vie­ti­niai viet­na­mie­čiai.
Šį va­karą mus ski­rian­tys kultū­ri­niai skir­tu­mai tam­pa vi­siš­kai ne­svarbūs, nes da­bar esa­me prie vie­no sta­lo ir vi­si juo­kiamės ta pa­čia kal­ba. Tai ste­bint už­lie­ja šil­ta ban­ga – jau­čiuo­si be ga­lo lai­min­ga galė­da­ma vi­sa tai pa­tir­ti, su­pras­ti, jog vi­si esa­me žmonės, tik gimę skir­tin­go­se pa­sau­lio vie­to­se ir užaugę ki­to­kio­mis sąly­go­mis.
Šis jaus­mas išsk­lai­do vi­sas ma­no bai­mes ir esu pa­si­ruo­šu­si ry­toj vėl sėsti ant sa­vo mo­to­ri­nio žir­go ir su drau­gais to­liau plėsti aki­ratį bei mo­ky­tis ne­įkai­no­jamų pa­mokų iš vie­ti­nių žmo­nių.
Ačiū, kad ke­lia­vo­te su ma­ni­mi.