Naujausios
„Ir Kuisiuose galima parašyti knygą kaip plytą“
Sodyboje Kuisių kaime (Joniškio rajonas) ant rašytojos Jolitos Skablauskaitės darbo stalo ryškiu tarsi kraujo dėmė raudoniu šviečia naujausia, ką tik Rašytojų sąjungos leidyklos išleista 500 puslapių knyga „Žiežulės“ su trapiu savin traukiančia ertme hipnotizuojančiu gėlės žiedu ant viršelio. Autorė, į savo darbus perkelianti sutirštintą aplinkos vaizdą bei charakterius, šypsodamasi sako: „Ir Kuisiuose galima parašyti knygą kaip plytą“.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Ramybė rašytojos kaime
Kuisių kaimas – vos už kelių kilometrų nuo Joniškio – pasitinka spengiančia tyla. Tik sušnara krentantys lapai, o po valandos pokalbio vienintele gatve prapupsės iš laukų grįžtantis traktorius.
Sodybos čia apsigobia medžių ir krūmų audeklu, kuris rudenį retėja, dūla, krisdamas raudonais ir rudais lopais, atverdamas tuštėjančių namų vienumą.
Ilgai beldus medinio rąstų namo su baltai šviečiančiais langų rėmais duris atveria smulkutė beveik efemeriška figūrėlė, kuriai tikrumo suteikia juoda odinė striukė, džinsai ir tamsaus mėlio aplink kaklą apsukta skarelė. Lyg į baikerių šventę išsiruošusi rašytoja pasilenkia nuraminti kiauksinčios ir cypaujančios, taip bendravimo iš svečių reikalaujančios, kalaitės Mulės, kuri visą laiką atkakliai terpsis į pokalbį.
„Ji jaučiasi gražuolė ir verta dėmesio“, – sako Jolita Skablauskaitė, kviesdama užeiti vidun.
Primena Larsą von Trierą
Rašytojos romanas „Žiežulės“ – pagrindinė, nors ne vienintelė, pašnekesio tema.
Literatūrologė, literatūros kritikė Jūratė Sprindytė teigia, kad „Jolitos Skablauskaitės ryškų ir keistą pasaulį galima sieti su ezoterika, fantastine literatūra, siurrealizmo srove, psichoanalize, mitokritika ir pasakų poetika, postmodernizmu, dionisiškąja ekstaze (...).
Ribinės seksualinės patirties kraštutinumais – sadizmu ir mazochizmu – paskutiniai Skablauskaitės romanai primena Larso von Triero filmo „Antikristas“ probleminį lauką (...)“.
Literatūrologė įsitikinusi, kad „gotiškosios vaizduotės sodrumu ir intensyvia raiška Skablauskaitė lyderiauja lietuvių prozoje per abu atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius.“
Reikėjo atsikratyti košmarų
– „Žiežulės“ – bene dar storesnė už solidų ankstesnį tavo romaną „Sado sindromas“. Kaskart knygos auga, kūrybos versmė nebeišsitenka mažesnėje apimtyje?
– Minėti kūriniai panašaus dydžio. Ir Kuisių kaime galima parašyti knygą kaip plytą. Čia gimsta idėjos, o Vilniuje (Jolita Skablauskaitė į mažytį bendrabučio kambarėlį sostinėje išvyksta šildymo sezono metu – aut. past.) viską užrašau.
Prie „Žiežulių“ dirbau ketverius metus, bet valstybės klerkai galvoja, kad turėjau sukurti per dešimt mėnesių. Būtent tokiam laikui gavau stipendiją. Jie turbūt mano, kad rašytojui pakanka nusipirkti rašalo.
– Ką skaitytojas ras naujame romane? Esi minėjusi, kad pagrindinė veikėja turi prototipą, tavo gerą bičiulę.
– Herojė pabaisa, Glindos vardu – pačių artimiausių draugių ir manęs lydinys. Galėjo būti utėlė, bet glinda, pasidomėjau, dar atsparesnė, ją sunkiau sunaikinti. Tai labai sutirštintas, stiprus charakteris. Jos išvaizda ypatinga, rėžianti akį: mėnulio baltumo oda, raudoni ugningi plaukai, ji aukšta, liekna. Moteris dirba žeminantį darbą.
Romane vyrauja neigiami personažai, apie kuriuos įdomiau rašyti negu apie teigiamus.
Turėjau sankaupą pergyvenimų, žinau, kad žmonės, realūs – net draugai, gali žudyti. Manęs klausia, kaip tu gali rašyti iš tragedijos? Atsakau: reikėjo atsikratyti košmarų. Bet ten yra ir optimizmo.
Jei kas norėtų, kad gyvenčiau Vilniaus centre, bute, kur erdvu ir jauku, iš ten išplauktų mano kūryba. Dabar esu įsprausta sostinės bendrabutyje nekokios reputacijos rajone, kambarėlyje, kuris net nėra gyvenamoji patalpa. Kaimynai pasiskundė dėl Mulės inkštimo, atvykusi policija pareiškė, kad tokiomis sąlygomis negaliu laikyti šuns. O žmogus, pasirodo, gali taip gyventi.
Tad rašau apie landynes, tegul pamato, kas nežino. Skaitytojui nepataikauju.
Siurrealizmas lietuvių literatūroje nepripažįstamas
– Nesistengi įtikti, tačiau praėjusiais metais tavo romanas „Sado sindromas“ pateko į skaitomiausių knygų dešimtuką.
– Mane nustebino, kad skaito, kad įtraukė. Populiarūs dalykai dažnai nėra pripažinti intelektualių skaitytojų, tad nežinau, koks tai įvertinimas.
– Galbūt skaitytoją traukia paslaptingumas – eroso ir mistinio trilerio samplaika?
– Mano kūryboje vyrauja siurrealizmas. Jeigu Sapiegos ligoninėje keliasi supeliję, trūnėsiais apėję prancūzų kareiviai, tai yra mistinis realizmas, persikėlimas laike, bet kai kam atrodo baisenybės.
Dailėje siurrealizmas pripažįstamas, lietuvių literatūroje – kažkodėl ne.
– Tačiau ankstesnėje kūryboje buvo mažiau sekso, kuris, reikia pripažinti, tavo knygose labiau primena tantrą, scenų...
– Kiti laikai, buvau jauna. Jaunas yra jaunas, bijai, esi pastumdomas. Su metais atsiranda drąsa, pasitikėjimas, kai gali sau daugiau leisti, nesiklausyti, kas ką sako.
Ankstesnė kūryba man dabar atrodo prėska, nebuvo tokio vidinio sukrėtimo, patirties.
Atpažįstamos vietos ir žmonės
– Idėjų semiesi iš aplinkos, gal atpažinsime tam tikras vietas ar žmones?
– Romane nėra Vilniaus, tik aplinka. Dar Žeimelis. Kodėl? Visada per Žeimelį pravažiuodavau pakeliui iš Vilniaus į Joniškį. Tas centras, aikštė, raudoni namai veikdavo mistiškai. Maniau, kad ten veikia kavinė, bet kartą su režisiere Agne Marcinkevičiūte (ji kūrė filmą apie Jolitą Skablauskaitę – aut. past.) sustojome, taigi, tik baras. Bet ir tie personažai, Šimis – iš ten atėjo į romaną.
Dar vienas veikėjas labai panašus į jau mirusį Kuisių kaimo gyventoją Jasiūną, senuką, prižiūrėjusį mano sodybą, kuris paremontuodavo, sutaisydavo, ko prireikdavo. Jis neprigirdėjo, susikalbėdavome ženklais, suprasdavome vienas kitą. Užtat buvo tokia tyla, ramybė...
Magiškas apsaugos ratas
– Tavo pirmoji knyga – „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ – gana vėlyvas debiutas, 36-erių metų. Kas tai lėmė?
– Būna ir dar vėlesnių, kiti 40 metų pasirodo literatūriniame pasaulyje. Dėl mano pirmosios knygos išvis kuriozai. Leidykloje pasakė, kad per stora, tokia negali būti...
Rašiau visą laiką, tik niekur nesiūliau, nedaviau. Motina mokė: turi pirma įgyti profesiją, baigti studijas (J. Skablauskaitė tuometiniame Dailės institute baigė menotyrą – aut. past.), tai ir klausiau.
Taip reikėjo, matyt, karmos dėsnis (šypsosi...). Negali pakilti aukščiau skirtos kastos, žemdirbių. Esu girdėjusi, kad turėčiau kaime kiaules auginti, o čia – romanus rašau. Kokia nesąmonė!..
– Tau kaimas reikalingas kūrybai?
– Nenoriu parduoti sodybos, čia tokia laisvė, tyla. Vilniuje keturių sienų kalėjime numirčiau.
Kažkada gyvenau pas vieną moterį, kur eidavo žmonės „šniūrais“, gerdavo. Aš įsijungdavau radiją, sugaudavau Liuksemburgo radijo bangas, užsidegdavau stalinę lempą, kurios šviesa sukurdavo magišką ratą, ir atsijungdavau nuo aplinkos. Dabar taip atsijungti nebegaliu.
Rašydama „Sado sindromą“ klausiausi tik Latvijos radijo, daugiausia muzikos, kad nieko nesuprasčiau, minčių neblaškytų.
Apie Murakamį ir būrėjos pranašystę
– Kokios tavo kūrybos skaitytojai gali laukti artimiausiu metu? Gal leisi poezijos knygą ar apsakymų rinkinį?
– Turiu parašytas penkias pasakas – ne pasakas, fantastinius apsakymus. Iliustracijas, kurių daug sukaupiau, ir vaikams suprantamos, bet turinys gal per sudėtingas. Nors jis bus poetiškas.
– Ar kitų autorių kūrybą skaitai? Ar paimi į rankas populiarių rašytojų romanus?
– Skaitau ir populiarius. Vienas literatūrologas pavadino mane Lietuvos Murakami, tad susidomėjau, kas mus gali sieti, paieškojau knygų. Man patinka jo kūryba, fantazija ir mistika. Pastebėjau, kad Haruki Murakami knygose dažnai vaizduoja save, bet pagražintą, maždaug 30–40 metų.
– Teko girdėti, kad būdama 17 metų lankeisi pas būrėją, kuri pasakė – tikslų pasieksi tik viena, neištekėjusi. Keistas sutapimas?
– Mano giminaitė lankėsi pas tą būrėją. Tirtėjo iš baimės bei netikėtumo, kai apie jos praeitį detaliai papasakojo. Tada man pasiūlė nueiti, sako: „Tu dar neturi praeities, pažiūrėsi, ką pasakys“. Ten buvo nelengva patekti, reikėjo iš anksto užsiregistruoti, būrėja priimdavo tik po vieną žmogų per dieną.
Ar ji nuspėjo ateitį? Gal tai įtaiga... Matė, kad jauna, graži, jei ištekės, šeimoje gali nepasiekti tikslų. O aš žinojau, kad kūryba yra pašaukimas. Kai sulauki patvirtinimo iš šalies, atrodo, viskas gerai, teisingai eini.
Apie rašytoją
Jolita Skablauskaitė (g. 1950) – prozininkė, poetė, dailininkė. 1976 m. Vilniaus dailės institute baigė menotyrą. Gyvena Vilniuje ir sodyboje Kuisių kaime (Joniškio rajonas).
Debiutavo apsakymų ir apysakų rinkiniu „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ (1986), už kurį 1987 metais apdovanota Antano Jonyno premija.
Išleido apsakymų ir apysakų rinkinius „Liūnsargių moteris“ (1993), „Trečiasis tūkstantmetis“ (2000), romanus „Žolių kartumas“ (1990), „Mėnesienos skalikas“ (1997; už jį skirta Žemaitės premija), „Kitas kraujas“ (2002), „Septyniadangė erdvė“ (2004), „Brudenis“ (2006), „Sado sindromas" (2010), „Žiežulės" (2014).
Autorės nuotr.
LAISVĖ: Rašytoja savo sodyboje Kuisių kaime tiesiog švyti, čia jos laisvė ir ramybė.
ROMANAS: Naujausias Jolitos Skablauskaitės romanas „Žiežulės“ – dar vienas lietuviškojo siurrealizmo šedevras.
ĮDOMUMAS: Siurrealizmo srovės Lietuvoje pagrindinė atstovė rašytoja Jolita Skablauskaitė sako, kad neigiamus personažus kurti yra įdomiau.
ĮVAIZDIS: Smulkutė beveik efemeriška figūrėlė, kuriai tikrumo suteikia juoda odinė striukė, džinsai ir tamsaus mėlio aplink kaklą apsukta skarelė – tokia mus pasitinka rašytoja Jolita Skablauskaitė.
TITULAVIMAS: Jolita Skablauskaitė tituluojama ir lietuviškuoju Haruki Murakami, ir lyginama su Gabrieliumi Garsija Markesu.
RITUALAS: Rašytoja kasdien eina pasivaikščioti su savo augintine kalaite Mule.
AUGINTINĖ: Kalaitė Mulė visą laiką inkščia, terpiasi į pokalbį, tad su ja bendrauti mėgina ir Joniškio literatų klubo „Audruvė“ narė Regina Briedytė (kairėje).
Redakcijos archyvo nuotr.
ILIUSTRACIJOS: Jolita Skablauskaitė kūrybos procese: ji ne tik rašo, bet ir piešia iliustracijas.
AUTOGRAFAS: Rašytoja Jolita Skablauskaitė renginiuose Joniškio rajone dalyvauja retai, tad puiki proga paprašyti autografo.