Velnių malūno sparnus suka tik prisiminimai

Velnių malūno sparnus suka tik prisiminimai

Velnių malūno sparnus suka tik prisiminimai

„Velnių malūnas“. Dar prieš porą dešimtmečių užtekdavo šių dviejų žodžių, kad būtų aišku, jog kalbama apie liaudies menininko Petro Stundžios (1921–1990) sodybą Vyčių kaime, netoli Tytuvėnų (Kelmės rajonas). Dabar sodyba skendi žolėje, šabarkštynuose, dauguma skulptūrų sunykusios, išvogtos. Anapilin išėjus menininkui, po pasaulį išsivaikščiojo ir jo darbai. Bet iki šiol žmonės sustoja ten, kur buvo sukurta visa gyvenimo filosofija.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

Praeities likučiai

Buvusios sodybos šlovę liudija prieš kelis dešimtmečius spausdinti straipsniai. „Grožio kūrėjas“, „P. Stundžios pasaka“, „Lyg pasakų namelis“, – tokios antraštės liaupsino Vyčių kaimo (Kelmės rajonas) liaudies meistro Petro Stundžios sodybą.

„Šitokį paveikslą gali pamatyti tik dailiai iliustruotose pasakų knygelėse. Greta kelio rymojo medinis namelis taip išpuoštas išmoningais ornamentais, kad buvo tiesiog nerealus ir priminė žaislą vaikų darželyje. Mažyčiais langais namelis žvelgė į kiemą, o jame – neįprastomis pozomis sustingę įvairių liaudies pasakų personažai, fantastiškų formų akmenys, kiek tolėliau – išskėtęs sparnus vėjo malūnas su paukščiais, žirgais ir kipšais“, – tarsi užburtas reginio, 1981 metais laikraštyje „Tiesa“ rašė Arnoldas Čaikovskis.

Šiandien nuo kelio, vedančio nuo Tytuvėnų į Šiluvą, matyti malūno ir pasakų namelį primindavusio namo liekanos. Iš gyvenamojo namo liko pamatai. Sukniubęs šulinys nebevaišina gaiviu vandeniu.

Ant akmenų dar stovi dviejų berniukų skulptūros. Tik jų betono kūnuose lietus ir vėjas įrėžė trupančias raukšles.

Mažieji velniai tarp aukštų žolių, tankiai sužėlusių slyvų nesislapsto – juos išnaikino ir laikas, ir žmonės.

Bet svarbiausias velnias, ko gero, pats Belzabubas, išdidžiai žvalgosi nuo galingo akmens. Net ir vienišas velnias atrodo svarbus ir įspūdingas.

Keistoje vietoje velniai buvo susibėgę. Dar kiek pavažiavus, už pušyno jau išnyra balta Šiluvos koplyčia, kurios statybų kertinį akmenį laimino prelatas Jonas Mačiulis-Maironis.

„Nešęs velnias akmenį didumo kaip gryčios, ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios...“ – Puntuko akmens istoriją eiliavo Antanas Baranauskas.

O gal ir Tytuvėnų velniai, šen bei ten besišlaistę, užgiedojus gaidžiui, per pušyną ant kalnelio atsirito. Juk ir Tytuvėnų durpynas, ir raistas, kur velniai vaikus veda, ne taip toli.

„Kitur gyvatės, krokodilai, o pas mus savo... Va, Tytuvėnų velnio kojos kitokios, Užpelkių velnias aklas...“ – taip aštuntajame dešimtmetyje profesoriui Česlovui Kudabai aiškino P. Stundžia.

Archyvas išsibarstė

Medinis užrašas, informuodavęs apie kaimą ir sodybą, nupuvęs. Beveik visa, kas susiję su šia sodybą – būtajame laike.

Pirmoji anapilin iškeliavo P. Stundžios žmona. 1990 metų žiemą Tytuvėnų kapinėse amžinojo poilsio atgulė ir pats liaudies menininkas.

Amžinybėn iškeliavo ir P. Stundžios dukra Vanda Leskauskienė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja, Kelmės J. Graičiūno gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, Tytuvėnų gimnazijos direktorė.

Netoli Tytuvėnų, Šedbaruose, įsikūrė vyresnėlis sūnus Antanas.

Prisiminimai apie P. Stundžią ir jos sodybą tebėra gyvi žmonių atmintyje. Bet nuotraukos, kaip ir tie velniukai, kažin kur išsivaikščiojusios. Daugiausia liko rašytinio žodžio: laikraščių, žurnalų iškarpų, straipsnių leidiniuose.

Prisimena nuo paauglystės

Birutė Karpinienė P. Stundžios sodybos kaimynystėje gyvena 55 metus.

Kai P. Stundžia su antrąja šeima iš Rusijos gilumos atsikėlė į uošvės Rimolaitienės sodybą, Birutei buvo 15–16 metų. Uošvė, prisimena B. Karpinienė, gyveno name, o P. Stundžia su šeima įsikūrė pasistatytame namelyje.

Ponia Birutė jame ne kartą buvo lankiusis. Prisimena ant sienos nupieštą labai gražų paveikslą. Įrengtą virtuvėlę. Šilumą.

Kai mirė uošvė, P. Stundžios šeima persikėlė gyventi į namą, kurio dabar likę tik pamatai.

„Kadaise čia buvo labai gražu. Važiuodavo ekskursijos. Šeštadieniais plazdėdavo jaunieji. Fotografuodavosi. Vaikai kardavosi net iki Belzabubo, – prisimena moteris. – Dabar šabakštynai. Jėzus Marija... Bet ir dabar dar žmonės sustoja.“

Velniukų būta visokiausių. Jie taisėsi ne tik lauke, bet ir malūno viduje. Prie malūno, prisimena B. Karpinienė, stovėjo ir meškos su bokalais.

„Akmenų prisivežė, kai dirbo durpyne, vėliau – melioracijoje. Ką uždirbo, viską čia išleido“, – sako B. Karpinienė.

Kalė skulptorius

B. Karpinienė pakelia eglės skaras. Akmenyje – kelmiškio skuptoriaus Juozo Liaudanskio (1904–1989) iškalta mergaitė.

Akmentašys čia ne vieną dieną dirbdavęs. Pasikalbėdavęs ir su Birute.

„Einu vakare už mamą karves pamilžti, o čia – J. Liaudanskis kala. Sakys: „Reikia padėti, jis prašo manęs. Mes abu – menininkai, vienodai galvojam. Mes – bendraminčiai“, – J. Liaudanskio žodžius prisimena B. Karpinienė.

Moteris parodo ir daugiau kelmiškio akmentašio darbų. J. Liaudanskis nukalė akmeninę galvą betoniniam berniukui. Net nuo didžiojo akmens šono, ant kurio įsitaisęs velnias, žvelgia moters veidas.

„Neįsivaizduojate, kaip tada buvo! Ir atsisėsti žmonėms buvo padaręs. Norėjo gėlynų, rožynų“, – vėl į praeitį nusikelia B. Karpinienė. Bet šiandien akys sustoja sukritusių, susipynusių rudens žolių raizgalyne.

Žavėjo išvaizda

B. Karpinienė ryškiai prisimena P. Stundžios stotą, balsą, manieras.

Buvęs labai tvarkingas žmogus, inteligentas. Labai bendraujantis, iškalbus. Išsilavinęs, išsiauklėjęs. Bet, kaip visada, kaime nesuprastas.

Moteris vaizdingai piešia buvusio kaimyno portretą: „Tvarkingas žmogus. Niekur neidavo be kaklaraiščio. Kelnės galifė, batai žiba. Eina Petras: kvepalai, skrybėlys! Tikrai buvo inteligentas. Žavingas vyras. Plaukai labai gražūs, garbanoti, nenuplikęs. Aukštas, nepilvotas. Tikras vyras.“

Buvęs labai muzikalus. Namelyje fortepijoną turėjo.

„O jau raštas! Pasaka, koks grožis! Aš tokio gražaus rašto nemačiau“, – sako moteris, iki šiol sauganti buvusio kaimyno raštelį.

B. Karpinienei P. Stundžia sakęs, jog yra buvęs Italijoje.

„O ar buvęs, ar ne, to negaliu pasakyti, – gūžčioja pečiais. – Jis ir apie politiką, ir apie meną, literatūrą kalbėdavo. Tik nebuvo su kuo. O gyvenimas jo buvo labai spalvingas. Kaip sako, Dievulis davė viską. Tik jis buvo toks, žinote, kaip ir meno žmonės...“

Peizaže – tarsi judantys lapeliai

Paveikslų, prisimena ponia Birutė, P. Stundžia begalybę buvo pripiešęs, juos žmonės išsivežę. Maldininkai šventųjų paveikslų prašydavo. P. Stundžia viską piešdavęs.

Kai B. Karpienė važiavo į Jerevaną, P. Stundžia prašė būtinai parvežti dažų paveikslams.

„Yra man sakęs: „Pasinaudok proga, Birut, tau paveikslą padarysiu“. Kiek jis man rodė, vis neišsirinkdavau. Bet du paveiklai buvo nuostabūs. Abu – peizažai. Viename iš jų pavaizduota pamiškė. Atrodo, vėjo nėra, bet lapiukai paveiksle juda“, – gyvai pasakoja moteris.

Bet menininkas pasakęs, kad šis paveikslas jau parduotas, pinigai paimti.

Paprastai P. Stundžia piešė ant antros faneros pusės. B. Karpinienei patikę paveikslai buvo tapyti ant drobės.

Rėmelius darydavo pats, turėjo stakles. Gražius rėmus išpjaudavo, nulakuodavo. Už rėmus brangiau imdavo.

Profesoriaus paskatinimas

P. Stundžios sodyboje lankėsi ir garsusis profesorius Česlovas Kudaba.

„Pasakų namelis spalvingai išpuoštu fasadu, stogastulpis su žemaičių karžygiu (tokiu jį laiko kūrėjas) viršūnėje, gandralizdis su gandru. Gilumoje – vėjo malūnas budriai sergimas savo įnamių kanopuotų velnių ir jaunų velniukų. Į šį pasakų kiemelį suvežta nemažai įdomiais reljefiniais paviršiais akmenų – „gauruotų“, anot šeimininko“, – tokią P. Stundžios sodybą prieš maždaug keturis dešimtmečius išvydo Č. Kudaba (žurnalas „Mūsų gamta“, 1975).

B. Karpinienė sako, kad Č. Kudabos vizitai menininką paskatino dar daugiau piešti, tvarkyti aplinką.

„Jis labai džiaugėsi, didžiavosi, kad profesorius buvo atvažiavęs. Jie rado bendrą kalbą. P. Stundžia turėjo kalbos Dievo dovaną.“

Tylus išėjimas

Amžinybėn, sako B. Karpinienė, P. Stundžia išėjo labai greitai. Pasijuto blogai su koja. Tyliai išvažiavo į Vilnių. Parvežė jį į Kelmę, o iš Kelmės – į Tytuvėnų kapines. Čia jam pastatytas antkapis.

B. Karpinienė padiktuoja P. Stundžios sūnaus Antano telefono numerį. Jos telefone jis įvestas vardu „Skulptorius“.

„Visi jį taip vadiname“, – paaiškina moteris.

Paveldėjo menininko sielą

Iš mašinos energingai iššokęs P. Stundžios sūnus Antanas sveikinasi plačiai šypsodamasis. Ant galvos – pakrypusi balta beretė. Norėtų ištiesti ranką, bet, pasiteisina, delnai nešvarūs – ką tik nuo stogo.

„Mano pavardė – pagal mamą – Rimolaitis. Jei manęs klausia pavarde, kiti nesusigaudo. Bet užtenka pasakyti „Skulptorius“, kaip mat visi kelią parodo“, – juokiasi P. Stundžios sūnus.

Iš tėvo jis paveldėjo krūvą gabumų. Piešia, tapo, drožia. Vienoje iš Tytuvėnų užeigų kabo jo 2,5x3 metro paveikslas.

„Dar reikėjo ranką pridėti, nors savininkė sako, kad viskas gerai“, – šypsosi.

Tėvui, sako Antanas, geriau sekdavosi gamtovaizdžiai, jam – portretiniai paveikslai.

Paklūsta Antanui ir medis. Bet ką gali išdrožti. Drožia ir dėl savęs, nes – gražu. Bet, jei kas užvažiuoja ir paprašo, skulptūra išvažiuoja į kitus namus.

„Kaip atsakysi. Aš – kaip ir tėtis, – šypsosi. – Tėčio visi darbai po svietą išsivaikščiojo.“

Paveldėjo Antanas ir muzikalumą. Groja gitara, akordeonu, klaviasinu.

„Tėvą visi mini tik geruoju, niekada piktuoju. Ką galėjau, iš jo išmokau, – sako sūnus. – Tik tėvas su akmeniu nedirbo. O aš ant paminklų kalu ir raides, ir paveikslus.“ Akmenį prakalbinti jį išmokė J. Liaudanskis. Parodė, kaip kaltuką laikyti, kaip užsigaląsti.

„Buvo žmogus pasikaustęs“

Antano biografija prasideda Sibire. 1957 metais prie Irtyšiaus upės gimė jis, 1961 metais – sesuo Vanda.

„Tėtis buvo kairiarankis, sesuo – kairiarankė, o aš abiem vienodai sugebu“, – delnus pasukinėja vyras.

Antanas trumpais sakiniais dėlioja tėvo gyvenimą. Kilimo nuo Utenos, Tauragnų. Tėvo sesuo Adelė buvo mokytoja, Uršulė mezgė, audė.

Buvo vargonininkas, o vargonininkus kilnodavo iš vienos vietos į kitą. Vargonavo ir Tytuvėnuose. Mama – „giedorka“.

Šiluvoje tėvas dirbo muzikos mokytoju. Mokėjo lotynų kalbą.

„Buvo žmogus pasikaustęs, – apibendrina. – Su visais pažįstamas, su niekuo nesipykdavo. Toks ir aš.“

Lankė net kinai

1967 metais, sako Antanas, tėvas Vyčiuose pastatė malūną.

Vyras mena, kaip vaikščiodavo su tėvu miške. Radę įdomesnę šaką, šaknį namo parsinešdavo. Iš kelmų staliukus pasidarydavo.

Akmenis susivežti padėjo melioracija. „Su valdiška technika už butelį atveždavo“, – šypsosi Antanas.

O kodėl tėvas pasirinko velnią? „Danguj tik angelai, giesmės, o pekloje – ir moterys“, – juokiasi Antanas. Ir priduria, jog namuose ir jis velnią greit išdrožia – tarsi savaime.

Antanas puikiai prisimena, kaip buvo kuriamas berniukas akmenine galva. Galvą skulptūrai kalė J. Liaudanskis, o Antanas su tėvu liejo kūną iš betono. Smulkesnės skulptūros detalės tekdavo Antanui.

Vyras purto galvą: nesuskaičiuosi, kiek žmonių atvažuodavo pasižiūrėti jų sodybos. Net kinai lankėsi. Tėvas turėjo svečių knygą, joje buvo įrašas hieroglifais.

„Visiems gražu, o man būdavo natūraliai“, – skėsteli rankomis.

Kai 1990 metais P. Stundžia išėjo anapilin, reikėjo apsispręsti, ką daryti su sodyba.

„Kai tetukas mirė, sesuo gyveno Kelmėje. Pardavėme sodybą. Visko neapglėbsi, pasaulio į saują nesusiimsi, – iškalba tėvui, ko gero, nenusileidžia ir sūnus. – Rankas įdėsi, bet viskas atsiremia į piniginės storį.“

Piešė labai greitai

P. Stundžios kūrybos išliko vyresniųjų tytuvėniškių namuose.

Ona Augustienė maloniai pakviečia į namus, kuriuose P. Stundžia maždaug prieš 55 metus išdailino keturias sienas.

Tytuvėniškė namuose susikūrė savitą grožio oazę. Trys kambarių sienos išpieštos peizažais, virtuvėje nuotaiką kelia vaizdelis su žuvimi ir katinu.

„Mano pirmasis vyras su P. Stundžia kartu dirbo durpyne. O aš – grožio mėgėja. Sugalvojau, kad noriu paveikslų. Jis sutiko. Tokia buvo mūsų pažintis“, – šypsosi moteris.

O. Augustienė prisimena: P. Stundžia atsivežė atvirukų ir liepė pasirinkti, kurie vaizdai tinka. Moteriai labiausiai tiko tie, kuriuose pavaizduotas vanduo.

Dabar tytuvėniškė, žiūrėdama į sienas, prisimena P. Stundžią, jo žodžius, jo dainą.

„Piešė labai greitai. Mes ūkiškai gyvenome, nebuvo kada nei klausti, nei kalbėtis. Rankelės mano tokios ne nuo šaukšto, o nuo darbo“, – sako O. Augustienė.

Piešdavęs P. Stundžia ir pas kitus žmones. Nupiešdavo bet ką – kas ką pasirinkdavo.

Visų kviečiamas

Reikalingas, įdomus žmogus. Visų kviečiamas. Labai kalbus. Humoristas. Būdavo, ateina iš tolo giedodamas ar dainuodamas. Daugiausia – giedodamas. Auksinių rankų ir auksinės gerklės... Tokį P. Stundžią prisimena O. Augustienė.

Iš atminties neišblėso ir įdomioji P. Stundžios sodyba. Prisimena, kaip P. Stundžia pasitikdavo pro šalį su arkliu važiuojančius Oną ir jos vyrą, kurį menininkas vadindavo Vladūne.

„Vladūne, užvažiuok! – kviesdavo. – Vladūne, su tavim dirbu, tai tave ir į malūną įsivedu!“

O. Augustienė dar norėtų pamatyti P. Stundžios sodybą. Tik sveikatos nebėra ir į bažnyčią nueiti.

„Gal kada, važiuojant pro šalį? Gal kas atnaujins? Bet aš jau nebesulauksiu, nebepamatysiu...“ – atsidūsta. Ir mielai pozuoja P. Stundžios sukurtų piešinių fone.

Klaidi nuosavybės istorija

Sodybos atgimimo tikisi ir Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys bei moraliniu sodybos savininku save vadinantis kelmiškis Viktoras Gulbinas. Oficialiai sodyba priklauso jo sūnėnui Ričardui Samuiliui, gyvenančiam Lioliuose (Kelmės rajone).

V. Gulbinas pasakoja painią sodybos nuosavybės istoriją.

Mirus P. Stundžiai, sodybą įsigijęs kelmiškis pasiūlė ją perpirkti V. Gulbinui. Tuomet dar stovėjo šeimos namas, tik suniokotas, be langų, be durų.

V. Gulbinas sodybą nupirko motinos vardu, galvojo statyti rąstinį namą. Statybos neprasidėjo, ilgapirščiai išvogė rąstus.

Neprižiūrimą teritoriją siaubė ir pro šalį važiuojantys. Jei tik įstiklindavo stiklus, po mėnesio vėl akis badydavo išdaužytų langų kiaurymės.

„Kiek buvo akmeninių skulptūrėlių, viskas, ką tik buvo galima pakelti, išvežta, išvogta. Mes sau nieko neparsivežėme. Buvo bandyta ir namą padegti“, – sako V. Gulbinas.

Sodybos savininkas pasikeitė dar kartą: V. Gulbino mama testamentu sodybą paliko ne sūnui, o anūkui.

Dar prieš porą metų V. Stonys V. Gulbinui užsiminė, kad likę sodybos akmenys galėtų būti lankytina vieta. Rudenį visi trys nuvažiavo pokalbio pas Kelmės rajono merą. Meras pritarė, kad šią vietą reikia puoselėti.

Bet ir čia velnias mostelėjo savo uodega: aptarinėjant sodybos gelbėjimo projektą, paaiškėjo, kad žemė yra valstybinė. Sudarinėjant sutartį, nebuvo paminėtas žemės sklypas: savininkas nusipirko tik pastatus, o žemės – ne.

V. Gulbino teigimu, jo sūnėnas dabar ieško išeities: ar pirkti visą sklypą, ar tik žemę po pastatais.

Gelbėjimo planas

„Jei tik būdavo leidžiama knyga apie Tytuvėnus ar Tytuvėnų kraštą, būtinai būdavo įdėta ir P. Stundžios sodyba. Tytuvėniškių atmintyje jis iki šių dienų ryškiai išlikęs“, – neabejoja V. Stonys.

Pirmasis sodybos gelbėjimo punktas – talka. Antras – stabilizuoti statulėlių būklę, kad likusios nenuvirstų.

„Objektą lankantiems žmonėms nesvarbu, ar jis privatus, ar valstybei priklauso. Pradėjome svarstyti, kaip sodybos prikėlimas turėtų atrodyti. Norėtųsi sodybai grąžinti buvusią šlovę“, – sako regioninio parko direktorius.

Regioninio parko darbuotojai nori surinkti ir medžiagą apie P. Stundžią. Jie būtų dėkingi visiems, kurie leistų pasidaryti nuotraukų kopijas.

Šventieji sugyveno su velniais

Atkurti sodybą, V. Stonio nuomone, sudėtinga: „Kaip gali įlįsti į kito žmogaus pasaulį? Jis gyveno paveikslais, piešimu, sodyba. Svarbu išlaikyti jo kūrybos dvasią.“

Pakelėje esančioje sodyboje, svarsto direktorius, iš pradžių būtų galima įrengti poilsio aikštelę su stalu, suolais. Pastatyti pažintinį stendą apie šią vietą, P. Stundžią.

O paskui – gyvenimas parodytų.

V. Gulbino manymu, sodybą reikėtų atkurti pagal nuotraukas. Jo vizijoje – šalia didžiojo velnio apgyvendinti vaikai.

„Vietos yra daug, būtų galima daugiau skulptūrų pastatyti. Kelmėje vyksta skulptorių plenerai, būtų galima čia eksponuoti jų darbus. Kad vieta vėl būtų patraukli sustoti. Juk tokių velnių muziejų nelabai kur yra“, – svarsto kelmiškis.

„Gal daug velnių pakeliui į Šiluvą ir negerai? – šypsosi V. Stonys. – Bet velnio personažas yra dažnoje pasakoje. Mitologijoje yra ir Dievas, ir velnias. Kas bažnyčia būtų be velnių? Taigi velnius reikia išvaryti! O kažkas paėmė ir nuvarė velniukus į tą sodybą.“

Agnė Buchaitė, Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė, iš vietinių yra girdėjusi, kad P. Stundžia prieš Šilines gausiai pripiešdavo paveikslų. Prikabindavo, kur tik galėdavo. Maldininkai sustodavę, visus išpirkdavę. Dar ir pritrūkdavo.

Nesipyko velniai su šventaisiais.

Daugėja skaudulių

V. Stonys su nykstančiais buvusio gyvenimo atspindžiais susiduriantis vis dažniau. Skaudulių aplinkui – pilna.

„Lietuva ir pasaulis greitai keičiasi. Jei anksčiau kaimo vietovėje gyveno 25 procentai žmonių, dabar likę žymiai mažiau, sodybos ištuštėjo, – sako direktorius. – Buvusi oazė užpustoma žemdirbystės smėliu arba užauga mišku.“

DABARTIS: Petro Stundžios sodyba sunyko per du dešimtmečius.

Jolantos ŠNIOLIENĖS archyvo nuotr.

EKSKURSIJA: Į Petro Stundžios sodybą būdavo vežamos moksleivių ekskursijos.

Antano RIMOLAIČIO archyvo nuotr.

ŠEIMA: Petras Stundžia pradėtoje kurti sodyboje su sūnumi Antanu ir žmona Ona Rimolaityte.

DAILININKAS: Petras Stundžia – charizmatiškas dailininkas Rusijoje.

Jono TAMULIO nuotr.

PLANAS: Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys (kairėje) ir moraliniu sodybos savininku save vadinantis Viktoras Gulbinas sodybos atgaivinimo darbus planuoja pradėti nuo talkos.

LIKUČIAI: Vienas iš išlikusių betoninių berniukų. Fone – buvęs velnių malūnas.

KŪRYBA: Akmenyje, ant kurio patupdytas velnias, moters veidą iškalė kelmiškis akmentašys Juozas Liaudanskis.

PRADŽIA: Data akmenyje „1967“ liudija sodybos kūrimo pradžią. Berniuko galva – skulptoriaus Juozo Liaudanskio darbas.

MERGINA: Juozo Liaudanskio kūrinys – mergina akmenyje.

PIEŠINIAI: Onos Augustienės namus apie 55 metus puošia Petro Stundžios išpieštos sienos.

PRISIMINIMAS: „Tėvą visi atsimena, nieks blogu nemini. Jis su visais sutardavo, buvo geros dūšios“, – sako sūnus Antanas Rimolaitis.

Tytuvėnų regioninio parko archyvo nuotr.

PASAKA: Petro Stundžios sodyba XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo vadinama pasakų karalija.