De­šimt­me­tis su kau­ke ar skie­pai?

Ti­kiuo­si, da­lin­simės ge­ru ir blo­gu, mie­lo­mis ir ne to­kio­mis džaugs­min­go­mis pa­tir­ti­mis. Aiš­ku, norėtų­si kuo dau­giau gerų da­lykų. Jų jau ku­ris lai­kas la­bai trūksta. Be­veik me­tai, kai gy­ve­na­me tar­si ne­si­bai­gian­čio fan­tas­ti­nio siau­bo fil­mo prem­je­ro­je. Pa­si­ro­do, re­ži­sierė pan­de­mi­ja mūsų ne­įspėjo, kad fil­mas – dau­gia­se­ri­ji­nis, ir mes prie­š sa­vo va­lią ta­po­me šio veiks­mo da­ly­viais.
O juk jau se­niai bu­vo­me pa­miršę, ką reiš­kia gy­ven­ti ap­ri­botą gy­ve­nimą. Laisvė­je užau­gu­si nau­ja kar­ta da­bar jau pa­ti va­do­vau­ja vals­ty­bei. Net ne­pas­tebė­jo­me, kaip grei­tai pra­skrie­jo tie trys de­ši­me­čiai ki­to­kio gy­ve­ni­mo, gy­ve­ni­mo, ku­ria­me galė­jo­me rink­tis.
Nors be­ne kas­dien bam­ba­me dėl vie­no ar ki­to da­ly­ko, jau be­veik me­tai lai­ko tu­ri­me uni­ka­lią ga­li­mybę su­pras­ti ir įver­tin­ti, kaip vis dėlto pui­kiai gy­ve­no­me. De­ja, teks dar il­go­kai pa­lauk­ti, kol gy­ve­ni­mas vėl bus toks, koks buvęs. Jei tai įma­no­ma. Ypač tiems, ku­rie dėl pan­de­mi­jos ne­te­ko ar­timųjų ar pa­tys per­si­rgę pa­ju­to, kad svei­ka­ta jau ne to­kia, ko­kia bu­vu­si. Tiems gy­ve­ni­mas nie­ka­da ne­be­bus toks, koks bu­vo iki tol.
Kaip be­būtų skau­du, dau­ge­lis iš mūsų ne­beap­ka­bins bran­gaus žmo­gaus – tik žva­kelę ant ka­po už­degs. Ir tas be­pras­miš­kos ne­tek­ties skau­mas už­goš bet ko­kių naujų pa­sie­kimų džiaugsmą. Ga­li ras­ti naują darbą, su­si­tau­py­ti pi­nigų, pa­si­sta­ty­ti namą, su­si­tuok­ti ar iš­sis­kir­ti, bet nie­kas neats­tos išė­ju­sio bran­gaus žmo­gaus. Nie­ko šia­me pa­sau­ly­je nėra svar­biau ir bran­giau už žmo­gaus gy­ve­nimą.
Kol kas vie­nin­telė išei­tis mums vi­siems yra būti at­sa­kin­giems. Sąži­nin­giems. Sa­vo ir kitų at­žvil­giu. Aš lau­kiu tos die­nos, kai galė­siu pa­si­skie­py­ti, kai bus pa­skie­py­ta ma­no šei­ma, ma­no ar­ti­mie­ji, kai­my­nai. Kai galų ga­le su­ti­ku­si pa­žįstamą ne­skubė­siu kuo aukš­čiau už­si­maukš­lin­ti kaukės ar sku­biai de­zin­fe­kuo­ti ran­kas. Tik, kaip anks­čiau, kaip kaž­ka­da, pla­čiai išskės­tu glėbiu galė­siu ap­ka­bin­ti bran­gius ir pa­siilg­tus žmo­nes.
Dar pir­mo­sios CO­VID-19 ban­gos me­tu ma­ne nu­ste­bi­no vie­nos pa­žįsta­mos klau­si­mas: „Ir tu tik­rai skie­py­sies? Ne­bi­jai, kad ta­ve  su­či­puos, o per tą čipą vald­žia val­dys ir įsa­kinės da­ry­ti tai, ko jie no­ri?!“
Pa­tikė­ki­te, tik­rai ne­bi­jau. Nes nėra ko bi­jo­ti. Jei moks­las ir moks­li­nin­kai ne­būtų at­kak­liai dirbę, šian­dien ne­turė­tu­me ne tik vak­ci­nos nuo ko­ro­na­vi­ru­so, bet ir dau­ge­lio kitų skiepų, su­tei­ku­sių šansą iš­gy­ve­ni ir gy­ven­ti.
Nei įžy­mios, nei di­delės la­bo­ra­to­ri­jos „BioN­Tech“ įkūrėjai, turkų kilmės moks­li­nin­kai iš Vo­kie­ti­jos dr. Ugur Sa­hin ir jo žmo­na dr. Oz­lem Tu­re­ci jau tris de­šimt­me­čius ty­rinė­jo ir kūrė vak­ciną nuo įvai­rių formų vėžio. Vi­sa­me pa­sau­ly­je spar­čiai ėmus plis­ti ko­ro­na­vi­ru­sui, ši moks­li­ninkų po­ra, rem­da­ma­si sa­vo jau trijų de­šimt­me­čių ty­rinė­ji­mais, ne­dels­da­ma metė­si kur­ti vak­ciną prie­š šį su­si­rgimą.
Būtent ke­lių de­šimt­me­čių ty­rinė­ji­mai lei­do jiems pa­siek­ti no­rimų re­zul­tatų grei­čiau nei įpras­ta to­kiais at­ve­jais. Vėliau, vak­ciną jau su­kūrus, ji bu­vo iš­ban­dy­ta su dau­giau kaip 40 tūkst. sa­va­no­rių, nors įpras­tai nau­jos vak­ci­nos iš­ban­do­mos su ke­tu­ris kart ma­žes­niu skai­čiu­mi žmo­nių.
Laimė, kad da­bar moks­las ir tech­ninės ga­li­mybės lei­do skie­po su­lauk­ti ši­taip grei­tai. Juk nė vie­nas ne­norė­tu­me kaukė­ti, pirš­ti­nuo­ti ir ap­si­statę de­zin­fek­ci­jos prie­monė­mis gy­ven­ti visą atei­nantį de­šimt­metį. Kas ge­riau – ar pa­si­skie­py­ti ir pa­ma­žu grįžti į įprastą gy­ve­nimą, kai galė­sim vie­toj ce­pe­li­nių na­mie gard­žiuo­tis keps­niu ka­vinė­je, ke­liau­ti ato­stogų, kai vėl vyks kon­cer­tai, vai­di­ni­mai, kai dėko­sim už der­lių, reng­si­me Už­gavė­nes ir kalė­di­nius va­karė­lius. Ar ge­riau bi­jo­ti ir gal­vo­ti, kad ka­žin kas su­manė su­leis­ti ka­žin ko­kių iš­si­gal­votų fan­tas­ti­nių čipų ir ne­va mus už­val­dy­ti.
Ko bi­jau, kad to­kias min­tis skleid­žia tie, ku­rie nie­ka­da ne­norė­jo nei mūsų laisvės, nei to, kad gy­ven­tu­me ge­riau.
Dar bi­jau, kad kol kas nie­kas tiks­liai ne­ga­li pa­sa­ky­ti, kaip tas skie­pi­ji­mas vyks: kas re­gist­ruos, kur re­gist­ruo­tis, kas pa­vėžės vie­nišą žmogų iš nuo­ša­lesnės vie­tos, kaip tas žmo­gus iš vi­so apie sa­ve pra­neš, jei nei in­ter­ne­to, nei iš­ma­nio­jo ne­tu­ri? Ar­ba yra vie­ni­šas, se­nas ar ne­įga­lus. Ak, ir vėl tie iš­dykė­liai sos­tinės val­di­nin­kai gal­vo­ja tik did­mies­čių ka­te­go­ri­jo­mis, pa­mirš­da­mi, kad kai­muo­se gy­ve­ni­mas dar ne Suo­mi­jos ly­gio, kaip gyrė­si vie­nas Pre­zi­dentū­ros kler­kas.