„Kai esam it vienas kumštis, sunkumai – ne tokie baisūs“

Pert­var­ka ne­bu­vo ne­tikė­ta

Prieš be­veik du de­šimt­me­čius, Pla­te­lių gim­na­zi­jai iš­gy­ve­nant auk­so am­žių, net blo­giau­sia­me sap­ne nie­kas ne­sap­na­vo, kad ateis die­na, kai mo­kyk­lai tam, jog iš­liktų, teks jung­tis su ki­ta mo­kyk­la bei at­si­svei­kin­ti su taip siek­tu gim­na­zi­jos sta­tu­su.
„2004–2005-ie­ji bu­vo did­žiau­sio mūsų pa­ki­li­mo me­tai. Įsi­vaiz­duo­ja­te, mo­kyklą ta­da lankė be­veik pusė tūkstan­čio vaikų. Tei­sybės dėlei reikėtų pa­sa­ky­ti, kad prie to pri­si­dėjo Virkšų ir Gin­ta­liškės pra­di­nių mo­kyklų už­da­ry­mas, ta­čiau mo­ki­nių gre­tos pil­dy­tis pra­dėjo jau ir anks­čiau. Ta­da nei aš, nei ko­le­gos nė ne­nu­manė­me, kad išauš to­kia die­na, kai teks ženg­ti di­delį žingsnį at­gal“, – kalbė­jo dau­giau nei tris de­šimt­me­čius Pla­te­lių gim­na­zi­jai va­do­vau­jan­ti R. Ru­bi­nienė.
Ji sakė lau­kian­čius po­ky­čius ver­ti­nan­ti kaip neiš­ven­gia­mus. „Rea­lybė yra to­kia, ko­kia yra, ir mes tu­ri­me su ja su­si­tai­ky­ti. Tai ir sten­giamės da­ry­ti, juo­lab kad švie­ti­mo įstaigų per­tvar­kos pro­ce­sas kirs ne vien tik Pla­te­liams – su nau­jovė­mis teks su­si­gy­ven­ti ir ki­toms mo­kyk­loms, dar­že­liams.“
Ne­pai­sant to, kad šio­je mo­kyk­lo­je pra­bėgo di­delė da­lis jos gy­ve­ni­mo (jai R. Ru­bi­nienė va­do­vau­ja nuo 1989-ųjų), di­rek­torė ne­lin­ku­si leis­tis į emo­ci­jas dėl ne itin džiu­gaus gim­na­zi­jos ry­to­jaus. Anot jos, tikė­tis kaž­ko ki­to būtų nai­vu, mat švie­ti­mo įstai­goms skaud­žias per­mai­nas dik­tuo­ja kas­met „tirps­tan­tis“ mo­ki­nių skai­čius.
„Prie to, kas mūsų lau­kia ki­tais moks­lo me­tais, mes priartė­jo­me pa­laips­niui. Ma­čiau mažė­jan­čius skai­čius ir nu­ma­niau, kas mūsų lau­kia. Šiuo me­tu tu­ri­me kiek dau­giau nei 120 mo­ki­nių ir dar pus­šimtį dar­že­li­nukų. Gim­na­zi­ja ne­ga­li gy­vuo­ti su tiek vaikų. Todėl vald­žios spren­dimą su­jung­ti mo­kyk­las prii­mu tie­siog kaip naują gy­ve­ni­mo etapą. Juk rei­kia mąsty­ti ne tik kaip bet ko­kia kai­na iš­lik­ti, bet ir apie vai­kus“, – min­ti­mis da­li­jo­si R. Ru­bi­nienė.
Pa­sak jos, ga­li­ma pa­si­džiaug­ti, kad ir taip pa­ly­gin­ti il­gai pa­vy­ko iš­sau­go­ti gim­na­ziją. „Tik sim­bo­liš­ka, kad bu­vo­me pir­ma ra­jo­ne mo­kyk­la, pa­si­puo­šu­si šiuo sta­tu­su, ir pir­mo­ji, jo ne­tek­sian­ti.“
Da­bar­tinę si­tua­ciją esą pui­kiai su­pran­ta ir mo­kyk­los bend­ruo­menė. Di­rek­torės tei­gi­mu, gim­na­zi­jo­je dir­ban­tys žmonės – tiek ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­buo­to­jai, tiek pe­da­go­gai, tiek ap­tar­nau­jan­tis per­so­na­las – la­bai vie­nin­gi. „O kai esam it vie­nas kumš­tis, sun­ku­mai – ne to­kie baisūs“, – įsi­ti­ki­nu­si R. Ru­bi­nienė.


Ša­tei­kiš­kiams su­si­tai­ky­ti bu­vo sun­kiau

Jos nuo­mo­ne, galbūt sun­kiau ži­nią apie nuo kitų moks­lo metų jun­gia­mas Pla­te­lių ir Ša­tei­kių švie­ti­mo įstai­gas bu­vo priim­ti ša­tei­kiš­kiams – jie iš pat pra­džių ak­ty­viai tam prie­ši­no­si.
Ko ge­ro, vi­si dar pri­si­me­na­me, koks šar­ša­las už­virė 2019-ai­siais, vald­žiai be­ne pirmą­kart vie­šai pra­kal­bus apie pla­nus vie­nu bend­ru da­ri­niu pa­vers­ti Ša­tei­kių pa­grin­dinę mo­kyklą, Pla­te­lių gim­na­ziją ir Uni­ver­salų dau­gia­funkcį centrą.
Kai pla­te­liš­kiai, emo­ci­jas pa­likę nuo­ša­ly­je, ieš­ko­jo ge­riau­sio, jų nuo­mo­ne, spren­di­mo vi­soms trims įstai­goms, ša­tei­kiš­kiai ar­šiai ko­vo­jo prie­š minė­tas „tuok­tu­ves“, ku­rios, jų nuo­mo­ne, bus nau­din­gos tik mo­ki­nių pri­sti­gu­siai Pla­te­lių gim­na­zi­jai.
Po ša­tei­kiš­kių su­ki­li­mo, vald­žia jung­tu­vių planą įki­šo į stal­čių. Tie­sa, ne il­gam. Net­ru­kus jis vėl bu­vo išt­rauk­tas ir pa­lai­min­tas. Tad Ša­tei­kiams te­ko pa­mirš­ti lai­kiną per­galę ir su­si­tai­ky­ti su su­pla­nuo­tais po­ky­čiais.
Šian­dien, kaip sakė R. Ru­bi­nienė, abi mo­kyk­los bend­ra­dar­biau­ja ir drau­giš­kai dėlio­ja atei­ties pla­nus. Juk nuo rugsė­jo pir­mo­sios teks da­lin­tis ne tik bend­ru mo­kyk­los var­du, bet ir pe­da­go­gais, ad­mi­nist­ra­ci­ja. Tie­sa, pa­sta­ro­sios bu­veinė nu­ma­ty­ta Pla­te­liuo­se.
Da­bar­tinės gim­na­zi­jos pa­tal­po­se dirb­sian­ti ad­mi­nist­ra­ci­ja rūpin­sis nau­jo­sios Lie­pijų pa­grin­dinės mo­kyk­los, tu­rin­čios pa­grin­di­nio bei iki­mo­kyk­li­nio ir prie­šmo­kyk­li­nio ug­dy­mo sky­rius Ša­tei­kiuo­se ir Pla­te­liuo­se, rei­ka­lais. O štai mo­ky­to­jams teks va­žinė­ti.


Pla­te­lių gim­na­zi­ja tu­ri kuo did­žiuo­tis

Gim­na­zi­jos va­dovė sakė, jog šiuo me­tu įstai­go­je dir­ba be­maž dvi de­šim­tys mo­ky­tojų. Tie­sa, ne vi­si iš jų vers naują gim­na­zi­jos is­to­ri­jos pus­lapį. Yra to­kių, ku­rie nuo rugsė­jo pir­mo­sios išeis už­tar­nau­to poil­sio. Kar­tu su jais – ir pa­ti R. Ru­bi­nienė. Di­rek­torės dar­bo su­tar­tis ga­lio­ja iki 2023-ųjų, ta­čiau ji nu­sprendė pa­si­trauk­ti anks­čiau, pa­lik­da­ma laisvą vietą nau­jam va­do­vui.
„Ži­no­ma, aš daug ati­da­viau šiai mo­kyk­lai, kar­tu čia vi­si au­go­me, kar­tu pa­si­tin­ka­me ir per­mai­nas, bet nėra ne­pa­kei­čiamų žmo­nių. Rei­kia už­leis­ti vietą jau­niems spe­cia­lis­tams. Be to, gy­ve­ni­mas – tik vie­nas, no­riu lai­ko skir­ti sau, tru­putį ki­taip pa­gy­ven­ti. Kar­tu su ma­ni­mi išei­na ir kūno kultū­ros mo­ky­to­ju gim­na­zi­jo­je dir­ban­tis ma­no vy­ras. Ban­dy­si­me kažką drau­ge nu­veik­ti“, – atei­ties pla­nais da­li­jo­si kurį laiką bio­lo­gi­jos mo­ky­to­ja dir­bu­si di­rek­torė.
Ji džiaugė­si, kad mo­kyk­lo­je liks jos ko­le­gos, ku­rie, R. Ru­bi­nienės žod­žiais, mo­ky­to­jai iš did­žio­sios raidės. „Mūsų ko­lek­ty­vas nėra la­bai jau­nas, ta­čiau nuo jau­nes­nių ko­legų mes neat­si­lie­ka­me. At­virkš­čiai – esa­me šiuo­lai­kiš­ki ir vie­ni pirmųjų ėmėme ženg­ti ko­ja ko­jon su in­for­ma­cinė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Vi­sa­da ska­ti­nau mo­ky­to­jus to­bulė­ti, mo­ky­tis. Juk pe­da­go­gas ne­ga­li būti kvai­les­nis už mo­kinį. Todėl jau ta­da, kai apie nuo­to­linį ug­dymą dar ne­bu­vo nė kal­bos, mes pui­kiai mokė­jo­me dirb­ti kom­piu­te­riais bei pro­gra­mo­mis, ku­rios šian­dien pa­si­tel­kia­mos nuo­to­linėms pa­mo­koms. Vie­ni pirmųjų per­ėjo­me ir prie elekt­ro­ni­nių die­nynų. Tuo­met mo­ky­to­jams tai at­rodė ne­rei­ka­lin­ga, bet, užk­lu­pus pan­de­mi­jai, jie džiaugė­si viską jau mo­kan­tys. Tad į vir­tua­lią erdvę per­si­kėlęs ug­dy­mas mums ne­ta­po iššū­kiu“, – pa­sa­ko­jo va­dovė.
Jos tei­gi­mu, apie tai, kad Pla­te­liuo­se dir­ban­tys pe­da­go­gai – sa­vo dar­bui at­si­davę spe­cia­lis­tai, by­lo­ja ir mo­ki­nių pa­sie­ki­mai, ir jų ak­ty­vu­mas įvai­rio­se olim­pia­do­se, iš ku­rių grįžta su aukš­tais įver­ti­ni­mais. Džiu­gi­na ir tai, kad di­delė da­lis gim­na­zi­jos moks­lei­vių lan­ko me­no mo­kyklą.
Pa­sa­ko­da­ma apie gim­na­ziją lan­kan­čius vai­kus, ku­rie į Pla­te­lius su­gu­ža net iš 17 vie­to­vių, R. Ru­bi­nienė išs­kyrė mo­kyk­los pre­zi­dentę Vik­to­riją Ur­bo­naitę. Esą tai – be ga­lo ak­ty­vi ir išs­kir­ti­nių ga­bumų mer­gaitė, ku­ri pra­ėju­siais me­tais, bai­gu­si de­šimtą klasę, per­šo­ko į dvy­liktą ir pa­sku­ti­nius moks­lo me­tus baigs vie­nais de­šim­tu­kais.


„Esa­me tar­si vie­na šei­ma“

„Mes iš­ties tu­ri­me kuo did­žiuo­tis – šaunūs tiek vai­kai, tiek mo­ky­to­jai. Glaud­žius ry­šius pa­lai­ko­me ir su mo­ki­nių tėve­liais, ku­rie ak­ty­viai da­ly­vau­ja gim­na­zi­jos gy­ve­ni­me, do­mi­si vaikų moks­lais ir užk­la­si­ne veik­la. Vi­si esa­me tar­si vie­na di­delė šei­ma, ži­nan­ti vie­ni kitų bėdas ir rūpes­čius. Mo­ky­to­jams ne­rei­kia per TA­MO su­si­siek­ti su tėve­liais, nes vi­si vie­ni ki­tus pa­žįsta­me ir rei­ka­lui esant tie­siog su­si­skam­bi­nam. Di­delė­je bend­ruo­menė­je to nėra“, – ma­žos mo­kyk­los pri­va­lu­mus var­di­jo R. Ru­bi­nienė.
Pak­laus­ta, ko­kia jos va­do­vau­ja­mos įstai­gos stip­rio­ji pusė, ne­dve­jo­da­ma at­sakė, jog bend­rystė. O pa­pra­šy­ta įvar­dy­ti įsi­min­ti­niau­sią įvykį, R. Ru­bi­nienė nu­si­šyp­so­jo ir nu­si­kėlė į 2006-uo­sius. Būtent tais me­tais mo­kyk­la pa­si­puošė gim­na­zi­jos sta­tu­su.
Šį džiugų įvykį di­rek­torė ap­rašė ir dėlio­da­ma svar­biau­sius mo­kyk­los is­to­ri­jos ak­cen­tus: „Žvel­giant į pa­sku­tinį mo­kyk­los is­to­ri­jos de­šimt­metį, aki­vaiz­du, kad vi­si dar­bai rodė, jog esa­me pa­jėgūs tęsti įvai­ria­pusę ug­domąją, spor­tinę, me­ninę veiklą, jog esa­me pri­brendę di­de­liems po­ky­čiams. Mūsų visų did­žiau­sia sva­jonė bu­vo, kad Pla­te­lių vi­du­rinė mo­kyk­la taptų gim­na­zi­ja. Kad iš­si­pil­dytų ši vi­zi­ja, ap­lin­kybės klostė­si la­bai pa­lan­kiai: bu­vo di­de­lis mo­ki­nių skai­čius, leng­vai su­da­ry­da­vo­me po du komp­lek­tus vy­resnė­se klasė­se, vi­sus da­ly­kus mokė spe­cia­lis­tai-me­to­di­nin­kai ar­ba vy­res­nie­ji mo­ky­to­jai, mo­ki­niai sėkmin­gai sto­jo į uni­ver­si­te­tus. Tad ne­nuos­ta­bu, kad ak­re­di­ta­ci­jos iš­va­dos bu­vo tei­gia­mos. Pla­te­lių is­to­ri­jo­je įrašė­me gim­na­zi­jos vardą“.