Senamiesčio mokyklos „Pertrauka“: „Rašykite apie tai, dėl ko skauda galvą ir širdį“

Prad­žių pra­džia

No­rint su­ži­no­ti tikrąją mo­kyk­los laik­raš­čio at­si­ra­di­mo is­to­riją, ži­no­ma, būti­na pa­kal­bin­ti jo „ma­mas“ – idė­jos au­to­res: lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ratū­ros mo­ky­toją V. Ma­kaus­kienę ir is­to­ri­jos mo­ky­toją V. Bon­daus­kienę.
Pa­sak pir­mo­sios, laik­raš­čio idė­ja ki­lo dir­bant su kūry­bin­gais vy­res­niųjų kla­sių mo­ki­niais, ieš­kant jiems sa­vi­raiš­kos ga­li­my­bių, dis­ku­tuo­jant apie mo­kyk­li­nio gy­ve­ni­mo kas­die­nybę ir po­pa­mo­kinę veiklą. „Pert­rau­kos“ pra­džia ta­po artė­jant šv. Kalė­doms ir Nau­jie­siems me­tams iš­leis­tas šven­ti­nis sien­laik­raš­tis, su­do­minęs mo­kyk­los bend­ruo­menę, nes bu­vo ki­toks – su šmaikš­čiais pa­linkė­ji­mais, mo­ki­niams „ak­tua­liais“ ho­ros­ko­pais, ra­di­nių biu­ro pra­ne­ši­mais ir Ontės Le­bedėlės nuo­ty­kiais...
„Per se­mi­narą Vil­niu­je bu­vo kal­ba­ma apie tar­pu­ka­rio gim­na­zijų laik­raš­čius. Taip gimė min­tis, kad laik­raš­čio rei­kia ir mūsų mo­kyk­lai“, – pir­muo­sius laik­raš­čio žings­nius 1994-ai­siais pri­si­minė V. Ma­kaus­kienė.
O idė­jos leis­ti laik­raštį bend­raau­torė, is­to­ri­jos mo­ky­to­ja V. Bon­daus­kienė kalbė­jo apie kitą la­bai svar­bią – in­for­ma­cinę ir mo­kyk­los bend­ruo­menę jun­gian­čią – laik­raš­čio pa­skirtį.
„Tuo me­tu dar veikė mo­kyk­los ra­di­jas, bet jis pa­teik­da­vo in­for­ma­ciją trum­pai, kas bu­vo ar bus tą dieną. Norė­jo­si laik­raš­čio, ku­ris jungtų visą bend­ruo­menę – mo­ki­nius, mo­ky­to­jus, tėvus. Jau pir­ma­ja­me nu­me­ry­je laik­raš­čio re­dak­ci­ja kreipė­si į visą Se­na­mies­čio mo­kyk­los bend­ruo­menę su to­kiu pra­šy­mu: „ra­šy­ki­te apie sa­ve, drau­gus, mo­ky­to­jus, apie tai, kas ge­ra ir kas Jus jau­di­na, net ner­vi­na, dėl ko skau­da galvą, širdį.“
Be to, mo­ky­to­ja pa­si­da­li­no pri­si­mi­ni­mu, kad vie­na­me iš nu­me­rių Artū­ras J. rašė: „Norė­čiau, kad kar­tu su mu­mis mo­kytų­si vai­kai iš glo­bos namų. Mes tap­tu­me ge­rais drau­gais.“ Va­di­na­si, mo­ki­niai tik­rai su­rea­ga­vo į re­dak­ci­jos pra­šymą ra­šy­ti apie tai, kas jiems svarbu.


Kodėl „Pert­rau­ka“?

Bu­vo smal­su su­ži­no­ti, kas su­gal­vo­jo laik­raš­čio pa­va­di­nimą. Pa­sak V. Ma­kaus­kienės, pa­va­di­ni­mas at­si­ra­do dis­ku­tuo­jant su mo­ki­niais. Tąkart kaž­kas pa­sakė, kad vi­si mo­ki­niai la­biau­siai lau­kia per­traukų. Tad iš čia ir pa­va­di­ni­mas.
Pa­sak mo­ky­tojų, idėją la­bai pa­laikė ir tuo­me­ti­nis mo­kyk­los di­rek­to­rius Al­gir­das Ser­va, ieš­kojęs rėmėjų laik­raš­čiui iš­leis­ti, de­rinęs pi­ni­gi­nius rei­ka­lus, ir di­de­lis būrys mo­ki­nių. Laik­raš­čio ko­man­da su­ra­do pui­kius rėmėjus: ją glo­bo­jo laik­raš­tis „Plungė“, la­bai daug pri­si­dėjo mo­kyk­los bend­ruo­menės en­tu­ziaz­mu pa­tikėję vers­li­nin­kai Bu­čiai.
„Pirmųjų metų nu­me­riai bu­vo spaus­di­na­mi tik­ro­je laik­raš­čių spaus­tuvė­je Klaipė­do­je. Su „Plungės“ dar­buo­to­ju vyk­da­vau į Klaipė­dos „Ry­to“ spaus­tuvę. Įsi­minė vie­na to­kių ke­lio­nių 1994 m. gruod­žio mėnesį. Bu­vo daug snie­go, šal­ta. Va­ka­re, grįžtant iš Klaipė­dos, su­ge­do au­to­mo­bi­lio ži­bin­tai, tad va­žia­vo­me tam­so­je... Bet sėkmin­gai grįžo­me“, – įsi­mi­nu­siu įvy­kiu pa­si­da­li­no is­to­ri­jos mo­ky­to­ja V. Bon­daus­kienė.
Vėliau, at­si­ra­dus kom­piu­te­riams ir ko­pi­ja­vi­mo apa­ra­tams, laik­raštį mo­kyk­la pra­dėjo leis­ti sa­vo jėgo­mis: pa­ti ma­ke­tuo­da­vo ir spaus­din­da­vo. Ži­no­ma, ko­kybė bu­vo pra­stesnė, bet „Pert­rau­kos“ mo­ki­niai lauk­da­vo, nes jo­je bu­vo in­for­ma­ci­jos apie mo­kyk­los gy­ve­nimą, apie įdo­mias as­me­ny­bes, spaus­di­na­ma mo­ki­nių ir mo­ky­tojų kūry­ba. Ke­letą metų laik­raštį lei­do jau­nie­ji žur­na­lis­tai, pa­skui jis ta­po 11-os klasės mo­ki­nių grupės pro­jek­ti­niu dar­bu, todėl kiek­vie­nais me­tais būda­vo vie­no­kių ar ki­to­kių ieš­ko­jimų, nau­jo­vių.
Laik­raš­tis iš­ties bu­vo la­bai pa­vykęs bend­ras mo­ky­tojų ir mo­ki­nių pro­jek­tas. „Su­si­domė­jo net Vil­niu­je. Re­gis, po metų mūsų mo­kyk­lo­je vy­ko res­pub­li­ki­nis se­mi­na­ras mo­kyk­li­nių laik­raš­čių re­dak­to­riams, jį ku­ra­vo „Dia­lo­go“ žur­na­listė Li­di­ja Lau­rin­čiu­kienė“, – pri­si­minė tuo­me­tinė „Pert­rau­kos“ re­dak­torė V. Ma­kaus­kienė.


Senųjų „Pert­raukų“ ai­das

Pa­var­čius senųjų „Pert­raukų“ nu­me­rius ma­ty­ti, kad laik­raš­čiuo­se bu­vo ap­ra­šo­mas mo­kyk­los gy­ve­ni­mas. Pa­sa­ko­ta apie įvy­kius, ren­gi­nius, spaus­din­ta pa­sa­ko­jimų apie įdo­mius, daug pa­sie­ku­sius žmo­nes, in­ter­viu su mo­ki­niais ir mo­ky­to­jais. Pa­sid­žiau­gia­ma olim­piadų ir kon­kursų nu­galė­to­jais, moks­lo metų pa­bai­go­je leid­žia­muo­se nu­me­riuo­se būda­vo pa­svei­ki­na­mi dvy­lik­to­kai. Bu­vo ir ra­ši­nių įvai­rio­mis te­mo­mis – nuo is­to­ri­jos iki psi­cho­lo­gi­jos.
Bu­vo gau­su ir mo­ki­nių kūry­bos eilė­raš­čių. „Pert­rau­kas“ pa­gy­vin­da­vo kry­žia­žod­žiai, tes­tai, skel­bi­mai, ho­ros­ko­pai, ap­klau­sos, ne­di­de­li kon­kur­sai. Ša­lia rimtų da­lykų bu­vo ir tekstų, pa­ke­lian­čių nuo­taiką, pa­vyzd­žiui, skil­tis „Va­le­ri­jonė An­ti­dep­re­santė“ (pa­ta­ri­mai mo­ki­niams, kad ne­būtų liūd­ni), pa­sku­ti­nia­me pus­la­py­je – šmaikštūs „Ontės Le­bedėlės nuo­ty­kiai“ su pa­čių mo­ki­nių pieš­to­mis iliust­ra­ci­jo­mis.
Per be­maž du de­šimt­me­čius keitė­si laik­raš­čio iš­vaiz­da ir, ži­no­ma, ko­res­pon­den­tai. Pa­kal­bi­no­me ke­lis prie „Pert­rau­kos“ lei­di­mo pri­si­dėju­sius bu­vu­sius mo­ki­nius.
Justė Ra­dze­vi­čiūtė-Lau­ga­lienė: „Prie „Pert­rau­kos“ kūri­mo pra­dėjau dirb­ti vos tik ėmu­si mo­ky­tis Se­na­mies­čio mo­kyk­lo­je. Ko­man­do­je bu­vo­me ke­le­tas draugų. La­bai sma­giai pri­si­me­nu mūsų po­pa­mo­ki­nius, kar­tais net ir la­bai vėly­vus pa­si­ta­ri­mus, kai gal­vo­da­vo­me, ko­kias te­mas rink­tis, kas tuo me­tu ak­tua­lu ki­tiems mo­ki­niams, apie ką šį kartą turėtų kalbė­ti Ontė Le­bedėlė.
Tas kūry­bi­nis pro­ce­sas bu­vo net ma­lo­nes­nis ne­gu pa­ts re­zul­ta­tas. Tie­sa, vie­nas pri­si­mi­ni­mas iki šiol iš­li­ko ne itin ma­lo­nus. Turbūt pir­ma­sis ma­no su­kur­tas Ontės Le­bedėlės ei­liuo­tas pa­sa­ko­ji­mas su­ta­po su anks­čiau mo­kyk­lo­je įvy­ku­siu vie­nam konk­re­čiam mo­ki­niui jaut­riu in­ci­den­tu, ku­rio būda­ma nau­jokė ne­galė­jau ži­no­ti. Tad kurį laiką ko­ri­do­riuo­se tuo­me­tinė „Pert­rau­kos“ ko­man­da su­lauk­da­vo ne itin drau­giškų vy­res­niokų ko­men­tarų. Ta­čiau tik­riems žur­na­lis­tams dar ne tiek ten­ka išk­lau­sy­ti, todėl rei­kia pri­pa­žin­ti, kad „Pert­rau­ka“ vi­so­mis pra­smėmis davė pui­kių gy­ve­ni­mo pa­mokų.“
Lai­ma Moc­ku­vienė: „Pri­si­mi­ni­mai iš­likę apie tai, kad su­si­tik­da­vo­me ap­tar­ti, apie ką bus ki­tas nu­me­ris, ką galbūt reikėtų keis­ti ar ko­kia nau­ja rub­ri­ka tiktų. Jautėmės kaip tik­ri jau­nie­ji žur­na­lis­tai. Iki šiol pri­si­me­nu ža­lios spal­vos nuo­trau­kas ir ant­raš­tes laik­raš­ty­je.“
Ak­vilė Bu­čienė: „Kūriau ei­liuo­tus teks­tu­kus apie Ontę. Bu­vo sma­gu būti maža da­le­le „Pert­rau­kos“. At­si­me­nu, jaučiau ir atsakomybę, ar ge­rai pa­vyks su­kur­ti ei­liuo­tus teks­tu­kus, nors vi­sa­da jie kruopščiai būdavo „pra­ska­nuo­ja­mi“ ir re­da­guo­ja­mi auklėtojos Van­dos Makauskienės. 
Ji vi­sa­da taik­liai ir sti­lin­gai pa­tai­sy­da­vo ma­no vaikišką rašliavą.“
Rim­vy­das Pet­kus: „Pert­rau­kos“ lei­dy­binė­je ko­man­do­je bu­vo­me 4-ie­se: Justė Ra­dze­vi­čiūtė, Ing­ri­da Šim­kutė, Ra­sa Bal­tu­šytė ir aš. Jos – kaip pa­grin­dinės žur­na­listės, ra­šy­to­jos, aš sa­vo „trig­rašį“ vi­sur kiš­da­vau dėl idėjų, tu­ri­nio bei ma­ke­tuo­da­vau laik­raštį. Man as­me­niš­kai tai būda­vo pa­ts ge­riau­sias lai­kas mo­kyk­lo­je, kai pla­nuo­da­vo­me nau­jus nu­me­rius, dis­ku­tuo­da­vo­me apie idė­jas. Va­di­nomės žur­na­listų būre­liu... Nuos­tabūs lai­kai.“


Mo­kyk­los laik­raš­čio at­gi­mi­mas

Kaip jau minė­ta, 2013 me­tais laik­raš­čio lei­dy­ba su­sto­jo, o pra­ėju­siais moks­lo me­tais „Pert­rau­ka“ vėl at­gi­jo. Idė­ja at­gai­vin­ti „Pert­rauką“ ki­lo bu­vu­siai mo­kyk­los mo­ki­nei, kurį laiką „Že­mai­čio“ re­dak­ci­jo­je dir­bu­siai ir žur­na­lis­tinės pa­tir­ties įgi­ju­siai da­bar­ti­nei Se­na­mies­čio mo­kyk­los lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ratū­ros mo­ky­to­jai Re­na­tai Dau­kin­ty­tei.
„Pirmą­sias „Pert­rau­kas“ pa­me­nu su to­kia nos­tal­gi­ja... Tas anuo­met spaus­tuvė­je leis­tas, ža­liu šrif­tu spaus­din­tas laik­raš­tis bu­vo kaž­kas to­kio. Lauk­da­vau naujų nu­me­rių, per­skai­ty­da­vau viską nuo iki. Ir vi­sa­da pa­sva­jo­da­vau, kad gal ka­da ir aš prie ko­kio nu­me­rio lei­di­mo pri­si­dėsiu... Nep­ri­sidė­jau, neišdrį­sau pa­si­siū­ly­ti. O kai 2019 metų ru­denį grįžau į Se­na­miestį jau kaip mo­ky­to­ja ir ad­mi­nist­ra­ci­jos bu­vau pa­klaus­ta, gal norė­čiau mo­ki­niams pa­si­ūly­ti ko­kios ne­for­ma­lios veik­los, pir­mo­ji min­tis bu­vo – at­gai­vin­kim „Pert­rauką“! Su­lau­kiau pa­lai­ky­mo ir iš ad­mi­nist­ra­ci­jos, ir iš ko­legų, su­būriau šau­nią ko­mandą ir, ma­nau, mums vi­sai ne­blo­gai se­ka­si“, – pasakojo jaunųjų žur­na­listų būre­lio va­dovė ir da­bar­tinė „Pert­rau­kos“ re­dak­torė R. Dau­kin­tytė.
„Pui­ku, kad nau­jo­ji „Pert­rau­ka“ tęsia se­no­sios tra­di­ci­jas, ne­kon­ku­ruo­ja su ja, o tie­siog to­liau lai­min­gai gy­ve­na“, – taip gra­žiai da­bar­tinės laik­raš­čio ko­man­dos darbą įver­ti­no rusų kal­bos mo­ky­to­ja ir mo­kyk­los mu­zie­jaus va­dovė Li­di­ja Til­vi­kaitė.
Nuo pir­mo­jo at­gi­mu­sio mo­kyk­los laik­raš­čio nu­me­rio, pa­si­rod­žiu­sio 2019 metų spalį, prie­š pat Mo­ky­tojų dieną, pra­ėjo jau ne­ma­žai lai­ko. Iš vi­so per dve­jus moks­lo me­tus iš­lei­do­me 11 nu­me­rių. Laik­raš­tis nėra po­pie­ri­nis. Tie­sa, kol galė­jo­me lan­ky­ti mo­kyklą, išs­paus­din­da­vo­me vieną jo ko­piją di­des­niu for­ma­tu ir pa­ka­bin­da­vo­me sten­de  mo­kyk­los ko­ri­do­riu­je. Bet did­žio­ji dau­gu­ma skai­ty­tojų „Pert­rau­kos“ nu­me­rius skai­to mo­kyk­los feis­bu­ko pa­sky­ro­je ar­ba interneto sve­tainė­je.
Ta­čiau, kaip pa­stebė­jo mo­ky­to­ja V. Bon­daus­kienė: „kaip knygą skai­ty­ti mie­liau var­tant jos po­pie­ri­nius la­pus, taip ir laik­raš­tis gy­vas, kai jis šna­ra.“ Gy­ve­na­me to­kiu lai­ku, kai daug kas skai­to­ma tik in­ter­ne­te, bet ką ga­li ži­no­ti, gal „Pert­rau­ka“ vėl ka­da nors mėty­sis ant pa­lan­gių, šnarės skai­tan­čiųjų ran­ko­se...


Mo­kyk­los laik­raš­tis – da­ly­kas ge­ras

Nors da­bar daug in­for­ma­ci­jos skel­bia­ma in­ter­ne­te (mūsų mo­kyk­la, kaip ir dau­gu­ma kitų, tu­ri sa­vo in­ter­ne­tinę sve­tainę bei pa­skyrą so­cia­li­nia­me tink­le), ta­čiau laik­raš­tis yra ga­na po­pu­lia­rus ir rei­ka­lin­gas. Tą pa­tvir­ti­na ir kal­bin­ti pa­šne­ko­vai, ku­rių klausė­me, ar mo­kyk­lai rei­ka­lin­gas laik­raš­tis.
Justė Ra­dze­vi­čiūtė-Lau­ga­lienė: „Mo­kyk­los laik­raš­tis yra pres­ti­žo rei­ka­las. Jis pa­ro­do, kad čia mo­ko­si ak­tyvūs, tikslų tu­rin­tys ir jų sie­kian­tys moks­lei­viai. Be to, laik­raš­čio kūri­mas moks­lei­viams yra pui­kus būdas iš­mok­ti svei­kai kon­ku­ruo­ti ir įgy­ti pra­ktinės pa­tir­ties, pri­tai­ky­ti li­te­ratū­ros, kal­bos, is­to­ri­jos, po­li­to­lo­gi­jos, eti­kos, fi­lo­so­fi­jos ži­nias. Ne­pai­sant to, kad spau­da iš­gy­ve­na ne pa­čius ge­riau­sius lai­kus, mo­kyk­lo­se laik­raš­čiai tu­ri vi­sas ga­li­my­bes to­liau gy­vuo­ti ir bur­ti tiek be­si­do­min­čius žur­na­lis­ti­ka, tiek no­rin­čius tie­siog pri­si­dėti prie sa­vo mo­kyk­los kūri­mo.“
Lai­ma Moc­ku­vienė: „Laik­raš­tis – pui­ki ga­li­mybė at­si­skleis­ti mo­ki­nių ta­len­tams.“
Ak­vilė Bu­čienė: „Mo­kyk­la, tu­rin­ti sa­vo laikraštuką, – la­bai svei­kin­ti­na! Va­di­na­si, tai mo­kyk­la, ku­riai rūpi mo­kyk­los vi­daus kli­ma­tas.“
Li­di­ja Til­vi­kaitė: „Su laik­raš­čiu mo­kyk­lo­je at­si­ran­da jaunųjų žur­na­listų. Jie se­ka mo­kyk­los gy­ve­ni­mo įvy­kius, kal­bi­na bend­ruo­menės na­rius, ku­rie tuos įvy­kius ver­ti­na, pa­de­da mums ge­riau pa­žin­ti žmo­nes, su ku­riais pra­leid­žia­me daug lai­ko. Taip ra­šo­ma mo­kyk­los is­to­ri­ja. Nuos­ta­bu! Ga­li pa­si­reikš­ti ir kūrėjai. Vie­nu žod­žiu, laik­raš­čio būti­nai rei­kia. Ir kuo sto­res­nio.“
O mes, „Pert­rau­kos“ ko­res­pon­dentės, džiau­giamės ga­li­my­be da­lin­tis idė­jo­mis, dirb­ti su kūry­bin­gais žmonė­mis. Praplėtė­me aki­ratį, daug su­ži­no­jo­me apie įdo­mius žmo­nes, pa­to­bu­li­no­me bend­ra­vi­mo įgūdžius, įgi­jo­me pa­tir­ties kur­da­mos teks­tus, pa­si­ma­ta­vo­me žur­na­lis­to pro­fe­siją. Ti­kimės, kad šis laik­raš­tis ir to­liau bus neat­sie­ja­ma Se­na­mies­čio mo­kyk­los da­lis, kas­kart vis in­for­ma­ty­vesnė, įdo­mesnė ir spal­vin­gesnė.

Apie ką da­bar­tinė „Pert­rau­ka“?

Apie ką mes, mo­kyk­los laik­raš­čio ko­res­pon­dentės, ra­šo­me? Apie tai, kas, mūsų nuo­mo­ne, svar­bu ir įdo­mu mo­kyk­los bend­ruo­me­nei. „Pert­rau­kos“ skai­ty­to­jai su­pa­žin­di­na­mi su mo­kyk­los ak­tua­li­jo­mis, rub­ri­ko­je „Pa­bars­tu­kai“ ap­ra­šo­mi mo­kyk­los įvy­kiai, rub­ri­ko­je „Mes jais did­žiuo­jamės!“ pa­si­džiau­gia­ma mo­kyk­los vardą gar­si­nan­čiais mo­ki­niais ir mo­ky­to­jais, taip pat skel­bia­mos ap­klau­sos svar­bio­mis te­mo­mis, pa­vyzd­žiui, apie nuo­to­linį mo­kymą­si.
Spaus­di­na­mi po­kal­biai su mo­kyk­los bend­ruo­menės na­riais, kal­bin­ti mo­ky­to­jai ir mo­ki­niai, pri­sta­ty­ti Mo­ki­nių ta­ry­bos na­riai. Šie­met mo­kyk­la mi­ni sa­vo 45-erių metų ju­bi­liejų, tad šia pro­ga laik­raš­ty­je at­si­ra­do rub­ri­ka „45 šyp­se­nos iš praei­ties“. Jo­je – trum­pi in­ter­viu su bu­vu­siais mo­ki­niais ir mo­ky­to­jais. Laik­raš­tu­ko skai­ty­to­jams pa­teikė­me do­vanų idėjų, pa­si­ūlėme, ką būtų ga­li­ma nu­veik­ti, re­ko­men­da­vo­me skai­ty­tas kny­gas. Ži­no­ma, pa­sku­ti­nia­me pus­la­py­je ap­ra­šo­mi Ontės Le­bedėlės nuo­ty­kiai, kad šyp­senų būtų dau­giau.
Mo­kyk­los laik­raštį pa­gy­vi­na mo­ki­nių ir mo­ky­tojų da­ry­tos nuo­trau­kos, mo­ki­nių pie­ši­niai, pra­di­nukų kūry­ba. Pro­gi­nių nu­me­rių pir­muo­siuo­se pus­la­piuo­se spaus­di­na­me di­rek­to­riaus, Mo­ki­nių ta­ry­bos at­stovų svei­ki­ni­mus mo­kyk­los bend­ruo­me­nei.