Vėl ant permainų slenksčio

Žvilgs­nis į praeitį
Pri­si­min­da­ma pra­džių pra­džią, V. Turs­kytė šyp­so­jo­si. Net aša­ro­tos akys su­spin­do, kai ji mintimis grįžo į tuos me­tus, ka­da Vys­ku­po M. Va­lan­čiaus pra­dinės mo­kyk­los pa­va­di­ni­mu da­bar pri­si­sta­tan­ti įstai­ga sa­vo is­to­ri­jos pus­la­piuo­se vin­gia­vo pir­muo­sius įra­šus. Tai bu­vo 1996-ie­ji.
„Vis­kas pra­si­dėjo nuo būre­lio en­tu­ziastų, ku­rie sa­vo vai­kus ži­nių sem­tis  iš­lei­do į bu­vu­sią pa­ra­pi­jos salę. Sa­vo at­žalė­les 1996-ųjų rugsė­jo pirmąją į mo­kyklos ne­pri­me­nan­čias erd­ves at­vedė la­biau­siai ka­ta­li­kiš­kos ug­dy­mo įstai­gos idė­ja pa­tikėję plun­giš­kiai“, – pa­sa­ko­jo di­rek­torė.
To­se pa­tal­po­se pirmųjų raid­žių ir skai­čių mokė­si vos ke­le­tas vaikų, ku­riuos ži­nių ke­liu vedė vie­na mo­ky­to­ja. Po po­ros metų mo­kyklėlė per­si­kėlė į nau­jas pa­tal­pas, pe­rim­tas iš Me­no mo­kyk­los, šiai iš­sik­raus­čius į nau­jai pa­sta­tytą pa­statą. Bet ir čia il­gai neuž­sibū­ta.
Kaip pri­si­minė V. Turs­kytė, bai­giant re­konst­ruo­ti ir mo­kyk­lai pri­tai­ky­ti bu­vusį „Linų au­di­nių“ fab­ri­ko lop­še­lio-dar­že­lio pa­statą, 1999-ųjų gruod­žio 23-osios Sa­vi­val­dybės ta­ry­bos spren­di­mu mo­kyk­la reor­ga­ni­zuo­ta į Plungės vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus ka­ta­li­kiškąją pra­dinę mo­kyklą.
Ši­to­kiu pa­va­di­ni­mu įstai­ga į dar da­žais te­bek­ve­piantį pastatą A. Vaiš­vi­los gatvė­je įžengė 2000-ai­siais, Ko­vo 11-osios iš­va­karė­se.
Į nau­jai įrengtą mo­kyklėlę tuo­met at­ke­lia­vo vos 21 pra­di­nu­kas ir ke­tu­ri mo­ky­to­jai: jung­ti­nes kla­ses mo­kiu­si Dai­va Gri­guo­lienė ir Ri­ta Do­vi­da­vi­čiūtė, anglų kal­bos mo­ky­to­ja Bronė Tut­lienė bei ka­pe­lio­nu ir ti­ky­bos mo­ky­to­ju dirbęs ku­ni­gas Sau­lius Pau­lius By­tau­tas.
O su ko­kiu jau­du­liu mo­kyk­los bend­ruo­menė pa­si­ti­ko pirmąją Moks­lo ir ži­nių dieną! Anot di­rek­torės, virpė­jo ne tik mažųjų moks­lei­vių šir­delės, bet ir mo­ky­tojų. Juk tai bu­vo daug ža­dan­ti nau­ja pra­džia, ku­riai il­gai ruoš­ta­si.
„Va­sa­ra prie­š tuos moks­lo me­tus bu­vo la­bai įtemp­ta. Vi­sa mo­kyk­la gy­ve­no kūri­mo­si rūpes­čiais. Bu­vo­me iš­vargę, ta­čiau be ga­lo pa­ten­kin­ti. Ir ne tik dėl pa­ga­liau tu­rimų pa­talpų, bet ir dėl to, kad mo­kyk­los ati­da­ry­mo iš­kilmė­se ruošė­si da­ly­vau­ti še­šios klasės, ku­rio­se – 129 mo­ki­niai. Neį­si­vaiz­duo­ja­te, kaip ma­lo­ni­no širdį toks būrys smal­siai į mo­kyklą žvel­gian­čių vai­ku­čių. Ir jų su­lig kiek­vie­nais moks­lo me­tais tik daugė­jo“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si nuo įsikū­ri­mo A. Vaiš­vi­los gatvė­je mo­kyk­lai va­do­vau­jan­ti V. Turs­kytė.
2009-ųjų rugsė­jo pirmąją mo­kyk­la pa­si­ti­ko pa­si­pild­žiu­si „Saulės“ sky­riu­mi, ku­ris su­for­muo­tas pra­di­nes kla­ses at­sky­rus nuo „Saulės“ gim­na­zi­jos. Kar­tu pa­keis­tas ir mo­kyk­los pa­va­di­ni­mas – iš jo išb­rauk­tas žo­dis „ka­ta­li­kiš­ko­ji“.
Mo­kyk­los tra­di­ci­jos
Di­rek­to­rei su to­kiu už­si­de­gi­mu pa­sa­ko­jant apie tai, kaip kūrėsi mo­kyk­la, aki­mir­kai pa­si­mir­šo, kad jau atei­nan­čiais moks­lo me­tais Vys­ku­po M. Va­lan­čiaus pra­dinės mo­kyk­los lau­kia ne­men­ki ir šįkart ne to­kie džiugūs po­ky­čiai.
Il­gus me­tus puo­selė­ta pra­dinė mo­kyk­la jau šį ru­denį ne­su­lauks pir­mokė­lių. Įgy­ven­di­nant Plungės švie­ti­mo įstaigų per­tvar­kos planą, ji taps ki­ta­pus gatvės įsikū­ru­sios Aka­de­mi­ko Adol­fo Ju­cio pro­gim­na­zi­jos sky­riu­mi. O 2025-ai­siais, kai su Vys­ku­po M. Va­lan­čiaus sky­riu­mi at­si­svei­kins šių­me­ti­niai pir­mo­kai, jo ap­skri­tai ne­liks. A. Vaiš­vi­los g. 33 A įsi­kurs dar­že­li­nu­kai.
„Iš­ties gai­la. Juk visą­laik stengėmės nuo­šird­žiai dirb­ti, ati­duo­da­mi vai­kams vi­sas sa­vo ži­nias, pa­tirtį ir širdį. Mūsų mo­kyklėlė vi­sa­da bu­vo ži­no­ma kaip stip­ri pra­di­nukų ug­dy­mo bazė. Čia vis­kas bu­vo su­kur­ta taip, kad vai­kai jaustų­si ge­rai ir sau­giai. Mo­kyk­los te­ri­to­ri­ja ap­tver­ta, klasės – jau­kios, tar­si na­mai. Čia la­bai ge­ra au­ra“, – kalbė­jo V. Turs­kytė.
Pa­sak jos, ge­riau­sias to įro­dy­mas – sa­vo bu­vu­sių mo­ky­tojų ne­pa­mirš­tan­tys ap­lan­ky­ti šią mo­kyklą baigę buvę mo­ki­niai, ku­riems ši vie­ta pri­me­na vai­kystę.
„Mums vi­siems skau­du dėl to, kas mūsų lau­kia, – ne­sle­pia ir mo­kyk­los di­rek­torės pa­va­duo­to­ja Dan­guolė Al­čaus­kienė, bu­vu­si V. Turs­kytės mo­kinė, ku­rią va­dovė par­si­vi­lio­jo iš ki­tos mo­kyk­los. – Bet la­biau­siai gai­la di­rek­torės, ku­ri, nė kiek ne­per­de­dant, yra mo­kyk­los šir­dis, vi­sus su­tel­kian­ti, ne­skai­čiuo­jan­ti sa­vo lai­ko nei įstai­gos rei­ka­lams, nei ma­žie­siems.“
Ir abe­jo­nių dėl to ne­ky­la. 
V. Turs­kytės rūpes­čiu nuo pirmųjų moks­lo metų leid­žia­mas mo­kyk­los laik­raš­tis „Spin­dulė­lis“, vai­kams skie­pi­ja­mas pi­lie­ti­nis ug­dy­mas. Šio­je mo­kyk­lo­je neuž­mirš­ta­ma nė vie­na vals­ty­binė šventė. Di­rek­torė pa­si­sten­gia, kad apie kiek­vieną iš jų mo­ki­niai su­ži­notų iš svar­bių mūsų ša­lies is­to­ri­nių įvy­kių liu­di­ninkų.
Mo­kyk­la tu­ri ir dau­giau gra­žių tra­di­cijų, tarp ku­rių – mo­ki­nių ypač mėgia­ma Šv. Pran­ciš­kaus die­na, per ku­rią vai­kai į mo­kyklą su­gu­ža kar­tu su sa­vo au­gin­ti­niais. Mėgsta­mos ir me­ni­nio žod­žio šventės bei ad­ven­to lai­ko­tar­piu ren­gia­mi ryt­metė­liai su mal­da.
Di­de­lis dėme­sys ski­ria­mas ir čia be­si­mo­kan­čių vaikų ver­ty­bių ug­dy­mui. To sie­kiant, be­veik prie­š de­šimt­metį pra­dėtas įgy­ven­din­ti tęsti­nis ver­ty­bi­nio ug­dy­mo pro­jek­tas. Anot va­dovės, jo idė­ja gimė su­vo­kiant, kad šian­die­ninės mūsų vaikų ver­ty­binės nuo­sta­tos at­si­spindės vi­suo­menė­je po 20–30 metų. Įgy­ven­di­nat šį pro­jektą, kiek­vie­nas mėnuo ski­ria­mas konk­re­čiai ver­ty­bei ug­dy­ti.
Gra­žia tra­di­ci­ja tam­pa ir ra­jo­ninės pra­di­nukų kon­fe­ren­ci­jos, ku­rioms mo­ki­niai pa­si­ren­gia pa­de­da­mi tėve­lių ir mo­ky­tojų.
No­ri iš­sau­go­ti bent da­lelę savęs
Di­rek­torė vi­lia­si, kad nors kaž­kiek tų tra­di­cijų pa­vyks nu­si­neš­ti į Aka­de­mi­ko A. Ju­cio pro­gim­na­ziją, ta­pus jos sky­riu­mi. Ti­ki­ma­si, kad ten pe­reis dirb­ti ir vi­si pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jai, ku­riuo­se taip pat ru­se­na vil­tis bent da­lelę sa­vo mo­kyklėlės in­teg­ruo­ti į pro­gim­na­zi­jos veiklą. Juo­lab kad už tai pa­si­sa­ko ir tos įstai­gos va­dovė In­ga Lit­vi­nienė, pa­sak ku­rios, Vys­ku­po M. Va­lan­čiaus mo­kyk­la – pra­dinės ug­dy­mo įstai­gos pa­vyz­dys. Pe­rim­da­ma jos pa­tirtį pro­gim­na­zi­ja ti­ki­si, jog pa­vyks su­stip­rin­ti pra­dinį ug­dymą ir visą įstaigą.
V. Turs­kytė pri­si­pa­ži­no, jog po šių pro­gim­na­zi­jos va­dovės žod­žių ji kiek nu­si­ra­mi­no. At­si­ra­do vil­tis, kad jos va­do­vau­ja­mo ko­lek­ty­vo dar­bas pa­nai­ki­nus pra­dinę mo­kyklą ne­nueis per­niek, kad čia puo­selė­tas tra­di­ci­jas to­liau tęs ki­ta mo­kyk­la.
„Nors man skau­du dėl mūsų mo­kyk­los li­ki­mo, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad vai­kams pro­gim­na­zi­jo­je bus ge­riau – ten pa­tal­pos erd­vesnės, mo­kyk­la tu­ri spor­to salę ir spor­to aikš­tyną, ku­rių mums iš­ties trūko. Ti­ki­me, kad vis­kas bus ge­rai. Da­bar pro­gim­na­zi­ja, pa­si­kei­tus va­do­vui, tvir­tai sto­ja­si ant kojų. Ją su ma­lo­nu­mu ren­ka­si ir mūsų mo­kyklą baigę vai­kai, ko anks­čiau ne­bu­vo“, – min­ti­mis da­li­jo­si V. Turs­kytė.
Ir pri­dūrė, kad jai šiuo me­tu la­biau­siai rūpi, jog vi­si jos va­do­vau­ja­mos įstai­gos dar­buo­to­jai ne­pra­rastų dar­bo. Dėl savęs di­rek­torė sakė ne­si­sie­lo­jan­ti, nes jau anks­čiau bu­vo nu­spren­du­si nuo kitų moks­lo metų išei­ti už­tar­nau­to poil­sio.
Mo­kyk­la mo­ki­nių pri­si­mi­ni­muo­se
Su va­dovė­mis kalbė­da­mi apie mo­kyklą ap­vaikš­tinė­jo­me visą jos pa­statą, ap­žiūrė­jo­me ko­ne vi­sus jo kam­pe­lius. Ma­ty­ti, kad prie kiek­vie­no pri­si­lies­ta, sten­gian­tis, kad vai­kams būtų kuo jau­kiau.
Užė­jus į pir­mokė­lių klasę, pa­si­jun­ti it pa­sa­ko­je – pil­na pie­ši­nių, me­niš­kai pa­teiktų rai­de­lių ir skai­čių, net žaislų. Čia su­ti­ko­me mo­ky­toją Jūratę Bar­kaus­kienę. Pir­mo­kus šie­met mo­kan­ti pe­da­gogė taip pat ne­slėpė ap­mau­do dėl mo­kyk­los li­ki­mo.
Mo­ky­to­jai gai­la, kad vie­nu mos­tu nu­šluo­ja­ma tai, kas tiek metų kur­ta. „Vai­kams čia ge­ra. Ir tėvams mūsų mo­kyklėlė pa­tin­ka, nes jų at­ža­los čia saugios, pri­žiūrė­tos, pa­val­gy­din­tos. Mes pa­žįsta­me kiek­vieną mo­kinį, ži­no­me, kuo kiek­vie­nas gy­ve­na, pa­ste­bi­me jų nuo­tai­kas. Vi­sais rūpi­namės lyg sa­vais – pa­de­da­me ap­si­reng­ti, pri­žvel­gia­me, kad pa­val­gytų. Jie ir­gi mus my­li – pri­bėga, ap­si­ka­bi­na. 
Mes – tar­si vie­na di­delė šei­ma“, – kalbė­jo J. Bar­kaus­kienė.
Apie mo­ki­niams pa­lan­kią ap­linką ga­li­ma ras­ti ir pa­čių mo­ki­nių at­si­lie­pimų, su­gu­lu­sių į minėtą mo­kyk­los laik­raštėlį.
„Dėl Die­vo įsi­ki­ši­mo pa­te­kau būtent į šią mo­kyklą, ku­ri ma­no gy­ve­ni­mo med­žio šak­nis su­for­ma­vo ki­taip, nei būtų galė­ju­si bet ku­ri ki­ta mo­kyk­la. Lin­kiu ir to­liau vai­kams su­teik­ti švel­nesnį ir sau­gesnį su­si­dūrimą su pir­muo­ju pa­sau­liu“, – sa­vo pirmąją mo­kyklą pri­si­minė Ignė Žie­me­lai­tytė.
„Vis dar su pla­čio­mis šyp­se­no­mis vei­duo­se pri­si­me­na­me die­nas, pra­bėgu­sias čia, nuo­sta­bio­je pra­dinė­je mo­kyklėlė­je. Pri­si­me­na­me, kaip pa­si­likę po pa­mokų pa­dėda­vo­me mo­ky­to­joms, kar­tu su di­rek­to­re jau­kia­me ka­bi­ne­te ger­da­vom ar­batą, ku­ri, kaip mums at­rodė, bu­vo ska­nesnė nei na­mie, ir ne­norė­da­vo­me išei­ti iki va­ka­ro. Pa­me­na­me, kaip ne­drąsios stovė­jo­me prie­š visą mo­kyk­los bend­ruo­menę ir su pa­gar­ba pri­ėmėme ska­re­les ir ženk­liu­kus, liu­di­jan­čius, kad ta­po­me va­lan­čiu­kais, ir kai vi­si drau­ge rink­da­vomės mal­dai. Pa­me­na­me mūsų mo­ky­toją Vandą Ru­bi­nienę, ku­ri steng­da­vo­si dėl mūsų, vi­sa­da ste­bi­no nau­jo­mis idė­jo­mis“, – rašė Giedrė Ži­lins­kaitė, Kot­ry­na Ston­kutė, Vik­to­ri­ja Šim­kutė ir Eri­ka Priš­mon­taitė.
Į laik­raštėlį su­dėtų moks­lei­vių pri­si­mi­ni­muo­se Vys­ku­po M. Va­lan­čiaus pra­dinė mo­kyk­la – it švie­su­lys, o jos mo­ky­to­jai – lyg šei­mos na­riai, iš­mokę svar­biau­sių da­lykų. Lie­ka tikė­tis, kad pa­na­šią at­mos­ferą mo­kyk­los ko­lek­ty­vui pa­vyks su­kur­ti ir pro­gim­na­zi­jo­je bei kad ge­ra bu­vu­sios ka­ta­li­kiš­ko­sios mo­kyklėlės au­ra to­liau sklei­sis, nors ir nau­jo­se erdvė­se.