Naujausios
Paskutinis Mata Hari laiškas, įkvėpęs dar kartą pažvelgti į jos istoriją
Ar esate girdėję apie Margaretą Gertrūdą Zelę? O gal geriau žinote ją Mata Hari vardu? O gal girdėjote ir jos kitą slapyvardį – Femme Fatale (liet. mirtina moteris). Ši garsi istorinė asmenybė gimė 1876 m. Nyderlanduose ir net iki šių dienų pasauliui nėra atskleista didžioji paslaptis – ar ją galime vadinti aukščiausio lygio šnipe, o gal vis dėlto, ji buvo tik talentinga šokėja (kaip pati teigė iki pat mirties). Dalis jos istorijos, kurią įkvėpė paskutinysis Matos Hari laiškas, rastas viešbučio kambaryje, yra aprašoma Paulo Coelho knygoje „Šnipė“. O pati istorija tikrai intriguojanti.
Nors Margareta ruošėsi tapti mokytoja, gyvenimas pasisuko taip, jog ji atsidūrė pramogų pasaulyje ir įvaldžiusi šokio meną tapo žinoma ir mėgstama vieša asmenybe. Būdama vos 18 metų ji ištekėjo už karininko Rudolfo Makloido ir kartu su juo persikėlė gyventi į Indonezijos salos Javos miestą Malangą. Iš šios šalies kalbos kilo ir jos sceninis vardas – Mata Hari, kurio reikšmė “saulė” arba “dienos akis”, o šokiuose atsispindėjo būtent rytų šalims būdingas stilius ir choreografija. Iširus santuokai jauna moteris grįžo gyventi į Nyderlandus, o vėliau persikėlė į Paryžių ir būtent čia žavėjo savo talentu pačius galingiausius šalies vyrus.
Įtakingos pažintys, atviri pokalbiai, dėmesys ir pripažinimas šiai garsiai moteriai, galima sakyti, nulėmė gyvenimą, nes ji buvo stebima po padidinamuoju stiklu. Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui Mata Hari, kaip Nyderlandų pilietė, vis dar galėjo laisvai keliauti po pasaulį, tačiau jos kelionės tapo įtartinomis ir 1916 m. Anglijoje ji buvo suimta už šnipinėjimą Prancūzijai. Nors ji pati prisipažino esanti šnipe, visgi aplinkybės liko neaiškios, nes šis suėmimas buvo itin trumpas ir netrukus ji buvo paleista į laisvę be jokių sankcijų.
Deja 1917 metai Margaretai G. Zelei nebuvo tokie sėkmingi. Lankydamasis Madride, Vokietijos atašė pranešė Berlynui apie naudingu H-21 agento veiksmus. Šis radijo pranešimas buvo pagautas prancūzų ir agento kodas H-21 buvo priskirtas ne kam kitam, o minėtajai šokėjai Matai Hari. Tų pačių metų spalio mėnesį moteris buvo nubausta mirties bausme, ji įvykdyta spalio 15 d.
Pirmoji Rusijos imperatorė, užkariavusi Lietuvių širdis
2019 m. pasirodė pirmoji Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Petro Imperatorė“ dalis. Neilgai truko, kol ji pelnė pripažinimą visoje Lietuvoje ir tais pačiais metais laimėjo geriausios knygos titulą 15MIN.LT „Metų knygos“ rinkimuose. Kuo ypatinga ši istorija ir kodėl ji pasirodė tokia artima skaitytojams? Šis pasakojimas tai tikroviškas XVIII a. paveikslas, kurį savo žodžiais, intonacijomis ir vaizdiniais sukūrė autorė. Ji veda per Martos Skovronskos gyvenimą. Ši moteris imperatorės titulą gavo ištekėdama už caro Petro I-ojo ir kartu su šiuo titulu iki pat mirties nešiojosi visą savo gyvenimo tragediją.
Autorės teigimu pasaulis laiko šią moterį iškilusia pelene, o iš tikrųjų tai nutildyta, skausmingas patirtis išgyvenusi Carinės Rusijos moters istorija. Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, todėl kiekvienas įvykis atrodo dar asmeniškesnis ir įtaigesnis. Peržvelgus imperatorės gyvenimą, kūnu eina šiurpas ir kyla gilūs apmąstymai kaip gali viena asmenybė atlaikyti tiek daug – našlaitės likimas, meilužės amplua, tarnaitės, karo belaisvės ir sekso vergės sukeltos psichologinės ir fizinės traumos, o kur dar didžiulė atsakomybė ir įpareigojantis įvaizdis tapus ypatingą statusą visuomenėje turinčio žmogaus žmona.
Tikrais faktais ir išskirtine rašymo stilistika pasižymintys kūriniai tapo K. Sabaliauskaitės ir kartu leidyklos „Baltos lankos“ vizitine kortele. O 2021 metais išleista antroji minėtos knygos dalis tapo dar vienu bestseleriu. Galime drąsiai teigti, jog K. Sabaliauskaitės knygos – tai populiariausi šios leidyklos kūriniai.
Danijos princesė, tapusi paskutiniojo Rusijos caro motina
Galime sakyti, jog istorija apie imperatorienę Mariją Fiodorovną savotiškai sujungia dvi prieš tai aprašytas istorijas. Ši moteris, taip pat kaip ir Marta Skovronska (knygos „Petro Imperatorė“ pagrindinė herojė), tapo caro žmona ne iš pasakiškos meilės, o dėl tuo metu vyravusių tradicijų ir jų padiktuotų aplinkybių. Būdama vos devyniolikos metų Danijos princesė Dagmara buvo atskirta nuo šeimos ir ištekinta už įnoringo Rusijos valdovo, Romanovų sosto įpėdinio Aleksandro trečiojo. Persikėlus į Rusiją pasikeitė ne tik Dagmaros gyvenimo aplinka, bet ir papročiai, tikėjimas ir netgi vardas – ji tapo imperatoriene Marija Fiodorova.
Mirus vyrui, o jaunam jo įpėdiniui, sūnui Nikolajui Antrajam dar neturint gyvenimiškos patirties, Marijai tenka didelė atsakomybė šalį valdyti sūnaus rankomis. Nors iš prigimties atšiauri šalis moteriai yra svetima, ji stengiasi joje atrasti grožį ir neleisti subyrėti susiskaldžiusiai ir nuo vienvaldystės pavargusiai imperijai.
Šiuos įvykius ir imperatorienės išgyvenimus knygoje „Romanovų imperatorienė„ aprašo amerikiečių rašytojas C. W. Gortneris, kuris garsėja Ir tokiais kūriniais „Paskutinė karalienė“, „Jekaterinos de Medici išpažintys“ ir „Spymasterio trilogija“. Jis savo knygoje profesionaliai ir įtaigiai atskleidžia I-ojo pasaulinio karo metu Rusijoje įsivyravusią sumaištį, žiaurumo ir asmeninių dramų perpildytą Romanovų dinastijos valdymo pabaigą. Būtent Pirmojo pasaulinio karo tema vystoma ir anksčiau minėtoje knygoje apie Matą Harį, tik šį laikotarpį galime pamatyti iš visai kitokios šalies perspektyvos.
Istoriniai romanai visais laikais puikuojasi mėgstamiausių knygų sąrašuose. Kiekvienas, net ir nesidomintis istorija, yra įtraukiamas į įvykius ir aktualijas, profesionalių rašytojų atkurtomis tikromis gyvenimo istorijomis. Tokio žanro knygos padeda ne tik kokybiškai praleisti laisvą laiką, bet taip ir pažinti skirtinas kultūras, įsijausti į skirtingose epochose vyraujančią atmosferą ir, kartais, patiems suprasti, kokiame „auksiniame“ amžiuje gyvename mes patys. Žiaurios ir neginčijamos taisyklės, grėsmė gyvybei, įsipareigojimais ir pavojais paremti santykiai – visa tai atrodo yra jau gana toli nuo mūsų, o iš tikrųjų mūsų protėviai visa tai išgyveno patys.
Užs. Nr. 482 r