Naujausios
Trispalvę nuaudė senoviniu būdu
Audimo staklės, nytys ir pats audimas šiandien tampa tik žodžiais žodyne. Šiaulietė Izolda Žagrakalienė senąjį amatą prikelia ir pritaiko šiandienai. Ji išdidžiai išskleidžia nuaustą Lietuvos vėliavą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Grįžta prie ištakų
I. Žagrakalienė, VšĮ „Meninės tekstilės dirbtuvės“ įkūrėja ir vadovė, sumanė grįžti prie audimo ištakų.
Moteris savęs nevadina senų tradicijų saugotoja, ji nemėgsta „juodo“ atkartojimo ir nėra sustabarėjimo šalininkė. Bet neabejoja: mokytis iš to, kas buvo, – privalu.
„Aš noriu kurti, studijuoti, šviečiamoji veikla – man. Audimas yra labai sudėtingas amatas. Važiuojant per Lietuvą, žmonės nebežino, ką tai reiškia. Pakruojo miesto šventėje ne viena solidaus amžiaus moteris, priėjusi prie austos skaros, teiravosi, koks tai mezgimas“, – pasakoja I. Žagrakalienė.
Siekdama atgaivinti amato tradiciją, ji ėmėsi pradžiamokslio, sumaniusi projektą „Audimo ištakos“. Pradžia – dvinytis audimas, kurio apibūdinimas šiuolaikiniam žmogui skamba sudėtingai: „Metmenys ir ataudai persipina tarpusavyje, sudarydami raportus, kurie kryžiuojasi, siūlą vedant iš kairės ir iš dešinės“.
Prie staklių I. Žagrakalienė sėdo Ylakių amatų centre (Skuodo r.). Čia stovi šešios staklės, keturios padarytos šiuolaikinio meistro. Šiame krašte audimo tradicija dar gyva: gyvena garsi audėja Bronislava Steponavičienė, ji audžia didelėmis žakardinėmis staklėmis. Šias stakles I. Žagrakalienė vadina aukštuoju pilotažu.
Prie staklių Ylakiuose šiaulietė sėsdavo tris savaites po dvylika valandų. Rankų darbo audimas labiau asocijuojasi su lininiais siūlais, medvilne. Moteris išsikėlė kitą tikslą – pabandyti suderinti dvinytį audimą ir šiuolaikinį siūlą – vilną.
Pagarba vėliavai
I. Žagrakalienė didžiuojasi svarbiausiu rezultatu – išaustomis trimis vėliavomis.
„Bet kuriame prekybos centre galime nusipirkti prasčiausios kategorijos vėliavą – sintetinio audinio, nudažyto ir apsiūto, kaip papuolė. Vėliava prezentuoja tautą, valstybę. Nuo senų laikų pati aukščiausia kartelė kelta vėliavai“, – sako I. Žagrakalienė.
Vėliavai negalėjo panaudoti vilnonių siūlų, nes tiekėjai neturėjo tinkamų spalvų. Vilnonius siūlus pakeitė medvilnė. Nuaustos juostos, panaudoti seni jungimo dygsniai. Vėliavos matmenys išlaikyti tradiciniai: 1x1,7 metro.
Vėliavai išausti reikia įgūdžių: tankus audimas sudėtingas, reikia, kad audinys būtų vienodas.
„Tokia vėliava neskirta lauko sąlygoms, lietus, saulė, vėjas ją gali greitai pažeisti. Ši vėliava pagarbiai turėtų kabėti namuose“, – mano I. Žagrakalienė.
Moteris džiaugiasi, kad austa vėliava sutelkė bendruomeniškumo, patriotizmo jausmui: „Dabartinėje valstybėje žymiai mažiau patriotiškumo nei tarpukariu. Prisilietus prie paprastų dalykų gimsta dideli.“
Modernumas ir etnokultūra
I. Žagrakalienė išskleidžia skirtingų spalvinių derinių austus šalikus. Jų plotis išlaikytas pagal senąją tradiciją: 50–60 centimetrų. Šalikus vyrai ryšėjo nuo senų laikų.
„Audiniu dažnai reikalaujama atkartoti, pavyzdžiui, 1930 metus. Neturiu tokio tikslo. Mano tikslas – tai, kas sena, pritaikyti šiuolaikiškam žmogui“, – sako šiaulietė.
Išbandžiusi austi šalikus siauresniu audimu, ėmėsi moteriškų skarelių. Rėmėsi Ylakių krašto – žemaitiškos skarelės – matmenimis: 1,10x1,10 metro. Tokią skarelę galima užsirišti aplink galvą.
Ir šalikus, ir skaras sieja tas pats bruožas – modernumas, prisiliečiant prie etnokultūros.
Kiekviena moteris – audėja
I. Žagrakalienei ypač gražu, kad prie staklių sėda mokiniai. Jos nuomone, audimas – ne tik amatas, bet ir kantrybės ugdymas bei sportas. Audžiančios mergaitės nebūtų kuprotos.
Šiaulietė cituoja tarpukariu garsaus Žemės ūkio rūmų specialisto A. Tamošaičio žodžius: „Kiekviena moteris yra audėja“. Anksčiau buvo audžiama kiekvienuose namuose. Dabar staklės stovi muziejuose. I. Žagrakalienei ne kartą teko išgirsti: „Stakles sukapojau, sudeginau“.
Moteris turi savo buveinę – buvusią Aleknaičių mokyklą Pakruojo rajone. Šią mokyklą statė jos senelio geriausias draugas, žuvęs kovose su bermontininkais. Uždarytos mokyklos patalpos, pasak I. Žagrakalienės, nėra itin tinkamos staklynui statyti, bet ji norėtų, kad netoli Šiaulių vyktų mokymai, darbinė veikla.
Moteris pasidalija švediška patirtimi. Plungės amatų centre yra daug staklių, atvežtų iš Švedijos. Kelerius metus iš eilės švedės važiavo į Plungę mokyti austi. Švedijoje yra daugybė mokymų programų, kuriasi klubai.
Pavyzdžiui, Švedijoje moterys ne tik velia, naudodamos savų avių vilną, bet ir dažo natūraliais dažais. Šiltnamiuose specialiai augina mėlynžolę, baltų kultūros laikais ši žolė buvo dažna ir Lietuvoje.
Vieną po kitos idėjas įgyvendinanti I. Žagrakalienė jau turi ir sumanymą ateičiai – imtis keturnyčio audimo.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PASIDIDŽIAVIMAS: Izolda Žagrakalienė didžiuojasi austa Lietuvos vėliava.
AUDINYS: Dailiai nuausti vėliavą reikia patirties, išmanymo ir kruopštumo.
DERMĖ: Ausdama tradiciniu būdu Izolda Žagrakalienė įaudžia šiuolaikinių akcentų.
ŠALIKAI: Senoviniai vyriški šalikai buvo platesni nei šiuolaikiniai.