Dviratininko partrenktas keturmetis atsidūrė ligoninėje

www.popularmechanics.com
Asociatyvi nuotrauka.
Ant­ra­die­nį me­di­kų ran­ko­se at­si­dū­rė ket­ve­rių su pu­se me­tų ber­niu­kas, ku­rį par­ke par­tren­kė di­džiu­liu grei­čiu lė­kęs dvi­ra­ti­nin­kas. Su­ža­lo­tas vai­kas iš pra­džių nu­vež­tas į Plun­gės li­go­ni­nę, pa­skui per­vež­tas į Klai­pė­dą, kur jam at­lik­ta ope­ra­ci­ja. Ma­žy­lio tė­vai ti­ki­si, kad jų at­ža­lai vis­kas bus ge­rai, o štai dvi­ra­ti­nin­kui tai nė mo­tais – šo­kęs ant dvi­ra­čio, nu­rū­ko to­lyn, net neat­sip­ra­šęs ir ne­pa­si­do­mė­jęs, kas nu­ti­ko vai­kui.

Tai, kad žmo­nės au­to­mo­bi­lius pa­kei­čia į dvi­ra­čius, pa­spir­tu­kus ar rie­džius, lyg ir ge­rai, bet... Dar ge­riau bū­tų, jei sė­du­sie­ji ant dvi­ra­čių ar už­li­pu­sie­ji ant ki­tų šiuo­lai­kiš­kų su­si­sie­ki­mo prie­mo­nių gal­vo­tų ne tik apie sa­ve, bet ir ap­lin­ki­nius. Juo­lab kai va­ži­nė­ja pės­tie­siems skir­to­se zo­no­se – par­kuo­se, aikš­te­lė­se, ša­li­gat­viais ir pa­na­šiai.

Jau ne kar­tą gir­dė­jo­me pra­ne­ši­mų, kad did­mies­čiuo­se, kur dvi­ra­ti­nin­kų ir pa­spir­tu­ki­nin­kų vis dau­giau, dau­gė­ja ir jų su­ža­lo­tų pės­čių­jų. Šią sa­vai­tę toks įvy­kis už­fik­suo­tas ir Plun­gė­je – kaip mi­nė­jo­me, nuo di­de­liu grei­čiu lė­ku­sio dvi­ra­ti­nin­ko nu­ken­tė­jo ma­ža­me­tis.

Kaip pa­sa­ko­jo ber­niu­ko ma­ma (jos pa­var­dė re­dak­ci­jai ži­no­ma – aut.), ant­ra­die­nį jos vy­ras su sū­ne­liu išė­jo į Plun­gės par­ke esan­čią vai­kų žai­di­mų aikš­te­lę. Pa­žai­dęs ber­niu­kas nuė­jo ant til­te­lio – ste­bė­jo upę ir mė­tė į ją ak­me­nu­kus. Ne­to­lie­se bu­vo ir tė­tis.

Tė­čiui ir sū­nui ra­miai lei­džiant lais­va­lai­kį, nuo par­ko pu­sės link til­te­lio di­džiu­liu grei­čiu at­lė­kė dvi­ra­ti­nin­kas, ku­ris rė­žė­si į ke­tur­me­tį, par­griau­da­mas jį ir pa­ts ant jo už­griū­da­mas. „Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad vis­kas įvy­ko aki­mirks­niu. Jis ne­spė­jo nei dvi­ra­ti­nin­ko su­stab­dy­ti, nei ant til­te­lio žai­du­sio vai­ko ap­sau­go­ti. Sū­nus bu­vo par­blokš­tas ir su­ža­lo­tas. O dvi­ra­ti­nin­kas grei­tai pa­šo­ko, sė­do ant dvi­ra­čio ir nu­lė­kė to­lyn“, – pa­sa­ko­jo nu­ken­tė­ju­sio ber­niu­ko ma­ma.

Pa­si­do­mė­jus, ar vy­ras ne­ban­dė dvi­ra­ti­nin­ko su­lai­ky­ti, ar bent įsi­dė­mė­jo, kaip jis at­ro­dė, mo­te­ris at­sa­kė, kad vy­rui svar­biau­sia bu­vo vai­kas, o ne dvi­ra­ti­nin­kas. Ka­dan­gi ber­niu­kui iš bur­nos pa­si­py­lė krau­jas, tė­tis sku­bė­jo su juo pas me­di­kus. Ma­tė tik tiek, kad dvi­ra­ti­nin­kas jau­nas – gal paaug­lys, gal vai­ki­nas. Ar į po­li­ci­ją dėl įvy­kio krei­pė­si? „Ne, ne­si­krei­pėm. O ko­kia pra­smė? Juk jis nu­lė­kė, o vy­ras jo net neat­pa­žin­tų. Ne­gi gau­dy­sim da­bar vė­ją lau­kuo­se?“, – sa­kė plun­giš­kė.

Su­ža­lo­tas ber­niu­kas pir­ma at­si­dū­rė Plun­gės li­go­ni­nės priė­mi­mo sky­riu­je, pa­skui bu­vo per­vež­tas į Klai­pė­dą. Dėl pa­žeis­to dan­ties ir per­kąs­to lie­žu­vio ma­ža­me­tį te­ko ope­ruo­ti. Be to, jam nu­broz­din­tas vei­das, au­sis, al­kū­nė. „Va­ka­re, po ope­ra­ci­jos, mus iš­lei­do į na­mus. Bet dar ir šian­dien vai­kas ne­kal­bus, liūd­nas, iš­si­gan­dęs“, – tre­čia­die­nio va­ka­rą pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Plun­giš­kė sa­kė ti­kin­ti, kad trau­ma iš­gis be pa­sek­mių ir kad jos sū­nui vis­kas bus ge­rai. „Man ne­rei­kia jo­kio ty­ri­mo, jo­kio ža­los at­ly­gi­ni­mo. No­riu tik, kad vai­kas pa­sveik­tų. Dar no­rė­čiau, kad tas dvi­ra­ti­nin­kas bent at­si­pra­šy­tų. Ir dar no­riu per­spė­ti ki­tas ma­mas ir tė­čius – net ir ten, kur at­ro­do sau­gu, sau­go­kit sa­vo vai­kus. Nes, kaip ma­tot, at­si­ran­da laks­tan­čių lyg be gal­vos net ir ten, kur pil­na ma­žy­lių.“

Apie tai, ar par­ke kaž­kaip ri­bo­ja­mas dvi­ra­ti­nin­kų eis­mas, tei­ra­vo­mės Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus, ku­riam par­kas pri­skir­tas, di­rek­to­riaus Al­vi­do Ba­ka­naus­ko. Jo tei­gi­mu, au­to­mo­bi­liais po par­ką va­ži­nė­ti drau­džia­ma, o dvi­ra­čiais – ne.

„At­ro­do, džiau­gia­mės ma­ty­da­mi vis dau­giau dvi­ra­ti­nin­kų, bet tik­rai ne­ra­mu, jei dėl to kaž­kam ten­ka nu­ken­tė­ti. Par­ke at­ski­rų ta­kų jiems nė­ra, va­ži­nė­ja tais pa­čiais, ku­riais vaikš­to pės­tie­ji. Tai­gi vie­ni ki­tus tu­rė­tų pa­sau­go­ti ir va­žiuo­ti, ži­no­ma, pro­tin­gu grei­čiu. To­kio skau­daus at­ve­jo iki šiol nė­ra pa­si­tai­kę. Gai­la nu­ken­tė­ju­sio ber­niu­ko, o kaip to­kio­se si­tua­ci­jo­se su­tram­dy­ti dvi­ra­ti­nin­kus, net ne­ži­nau. Čia kiek­vie­no žmo­gaus kul­tū­ros klau­si­mas“, – kal­bė­jo di­rek­to­rius.

A. Ba­ka­naus­kas pri­si­mi­nė, kad per­nai bu­vo vie­nas dvi­ra­ti­nin­kas, ku­ris ir pa­ts grei­tai po par­ką laks­ty­da­vo, ir dar di­de­lį šu­nį prie­ky sa­vęs pa­leis­da­vo. Šiam su­tram­dy­ti bu­vo iš­kvies­ta po­li­ci­ja. „Apsk­ri­tai jei par­ke daž­niau pa­si­su­ki­nė­tų pa­rei­gū­nai, ma­nau, vi­si draus­min­giau elg­tų­si. O da­bar, kaip ma­tom, ir dvi­ra­ti­nin­kai siau­tė­ja, ir mū­sų gė­ly­nus kaž­kas pra­re­ti­na. Vis­ko bū­na, tad dau­giau kont­ro­lės tik­rai ne­pa­mai­šy­tų“, – įsi­ti­ki­nęs di­rek­to­rius.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.