Advokatų name mato Čiurlionio muziejų

„Ži­no­ma, ne­pa­ma­čius vi­daus, sun­ku pa­sa­ky­ti, ar erdvės tin­ka­mos mu­zie­jui, ta­čiau pa­ts pa­sta­tas bei ap­lin­ka kal­ba pa­tys už sa­ve“, – aiš­ki­no į re­dak­ciją sa­vo min­ti­mis pa­si­da­lin­ti už­su­ku­si gar­baus am­žiaus plun­giškė, il­gus me­tus pa­šven­tu­si pe­da­gogės dar­bui.
Anot jos, Ad­vo­ka­to na­mas – nuo­sta­baus gro­žio, tu­rin­tis sa­vo is­to­riją. Juk anuo­met čia gy­ve­no Ma­ri­jos Ogins­kienės ad­vo­ka­tas Skla­dovs­kis. Dėl to jo pa­skir­tis tu­ri būti gar­bin­ga. Mo­ky­to­jos nuo­mo­ne, idea­liau­sia nau­jai su­tvar­ky­ta­me na­me būtų įkur­din­ti M. K. Čiur­lio­nio mu­ziejų, ku­riam il­gus me­tus Plungė­je ne­ran­da­ma tin­ka­mos vie­tos.
J. Tu­mienė, ku­ri – ne tik už­tar­nau­tu poil­siu jau be­si­mėgau­jan­ti pe­da­gogė, bet ir – Plun­giš­kių drau­gi­jos narė, pri­si­minė, kad dis­ku­tuo­jant apie nu­si­pel­niu­sio kom­po­zi­to­riaus mu­ziejų Plungė­je nuo­lat at­si­mu­ša­ma į sieną. Prie­žas­tis – nėra mu­zie­jui tin­ka­mos vie­tos. Tie­sa, ne sykį kalbė­ta, jog būtų gra­žu mu­ziejų įkur­din­ti 
M. K. Čiur­lio­nio gy­ven­ta­me na­me – se­no­jo­je kle­bo­ni­jo­je. Ta­čiau to­kios ga­li­mybės ne­nu­si­ma­to, mat ta­me na­me gy­ve­na plun­giš­kių šei­mos.
„Da­bar, su­re­mon­ta­vus Plungės dva­ro so­dy­bos pa­statą, vie­ta mu­zie­jui lyg ir at­si­ra­do. Juk ir stra­te­giš­kai Ad­vo­katų na­mas – itin ge­ro­je vie­to­je: nuo­sta­bios gam­tos ap­sup­ta­me par­ke, ku­ria­me sto­vi ir kom­po­zi­to­riui at­min­ti skir­tas pa­mink­las. Aš ma­nau, mu­ziejų įstei­gus Ad­vo­katų na­me, džiaugtų­si ne tik plun­giš­kiai, bet ir mies­to ap­žiūrė­ti at­vykę sve­čiai“, – sa­vo idėją pa­grindė J. Tu­mienė, kar­tu ak­cen­tuo­da­ma, ko­kiai svar­biai as­me­ny­bei ati­tektų toks gra­žus mūsų mies­to sta­ti­nys.
Plun­giškė su pa­si­did­žia­vi­mu kalbė­jo, jog M. K. Čiur­lio­nis ne šiaip die­nas lei­do Plungė­je – juk būtent mūsų mies­te žengė be­ne pir­muo­sius sa­vo mu­zi­ki­nius žings­nius, mo­ky­da­ma­sis My­ko­lo Ogins­kio dva­re įsteig­to­je or­kest­ro mo­kyk­lo­je, gie­do­da­mas cho­re. Šia­me mies­te ta­da dar jau­nas ta­len­tas dar­ba­vo­si ir tep­tu­ku, lais­va­lai­kiu pieš­da­mas.
Reikš­min­ga ir tai, kad 1892 me­tais, kaip or­kest­ro flei­ti­nin­kas, M. K. Čiur­lio­nis ga­vo ne tik iš­lai­kymą, bet ir algą. Kar­tu su or­kest­ru jis kon­cer­tuo­da­vo Pa­lan­go­je, Ry­go­je, Rie­ta­ve. To­li­mes­nis jo ke­lias ap­skri­tai ne­pa­lie­ka abe­jingų. „Ar­gi ši­toks žmo­gus ne­nu­si­pelnė to­kios do­va­nos?“ – re­to­riš­kai klausė Jad­vy­ga. Ko ge­ro, nie­kam ne­ky­la dėl to abe­jo­nių.
Lie­ka lauk­ti kitų plun­giš­kių pa­si­ūlymų, kaip galėtų būti rea­li­zuo­tas Ad­vo­katų na­mas, kurį re­mon­tuo­jant at­lik­ta fa­sa­do ap­dai­la, iš­sau­go­jant ar­chi­tektū­ri­nius kultū­ros pa­vel­do ele­men­tus, pa­keis­tos pa­sta­to per­dan­gos si­jos, sto­go dan­ga, at­lik­ti vi­si vi­daus ap­dai­los dar­bai, pa­keis­ti bei nau­jai nutiesti vi­daus ir lau­ko in­ži­ne­ri­niai tink­lai.