Naujausios
Festivalio atidarymui minėtas klaipėdiškių aktorių vaidinimas pasirinktas ne atsitiktinai. Tiek ši jaunų aktorių trupė, tiek jų suvaidinta „Amerika pirtyje“ su Kuliais yra susijusios net keliomis kultūrinėmis ir istorinėmis gijomis.
Pirmoji atskleista tuoj po premjeros, per sausakimšą Kulių kultūros centro salę nuvilnijus audringiems plojimams bei aktoriams ir žiūrovams kartu sudainavus lietuvių liaudies dainą „Ir paauga žalia leipa“.
Daugelis yra girdėjęs, kad pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio (po šiuo slapyvardžiu slėpėsi broliai Antanas bei Juozas Vilkutaičiai) „Amerika pirtyje“ – suvaidintas 1899 metais Palangoje. Tuoj po to caro valdžia šią pjesę uždraudė, tačiau jos pasėtos lietuvybės idėjos jau sklido po šalį.
„Ameriką pirtyje“ imta vaidinti slaptai. Jau kitais metais –1900-aisiais – ta pati palangiškių trupė šią komediją suvaidino ir Kuliuose. Taigi praėjo 120 metų, ir „Amerika pirtyje“ vėl sugrįžo į Kulius. Žinoma, ne be čia gyvenančio aktoriaus ir režisieriaus, „Taško teatro“ vadovo Valentino Masalskio pastangų.
„Žemaitis“ po premjeros V. Masalskio teiravosi, kaip jam pavyko sudominti jaunimą šia daugiau kaip šimto metų senumo pjese?
– Iš tikrųjų ne aš ją pasirinkau, o patys aktoriai pasiūlė ją vaidinti. Apsidžiaugiau, nes šiemet sukanka 120 metų po to, kai šis spektaklis pirmąkart suvaidintas Kuliuose. Be to, tais 1899-aisiais, kai vyko jo premjera Palangoje, važiavo ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė žiūrėti. Jai tai palikę tokį įspūdį, kad po to rašė užsinorėjusi tapti aktore.
Bet man svarbiausia, kad jaunimas pasiūlė statyt šitą pjesę. Tada sakau – gerai, padarom taip, kaip jums patinka.
– Jūsų aktorių sukurta anų laikų interpretacija – išties vykusi. Stebint šėlsmą scenoje ne kartą apima jausmas, kad joje – mūsų dienų vaizdelis.
– Prieš 120 metų visi juokėsi, kad tas Bekampis vis skolinasi ir skolinasi, bet šiandien mes lygiai taip pat gyvenam – iš paskolų. Tada žmonėms juokingas buvo ir kai kurių siekis emigruoti į užsienį, bet šiandien matome tą patį emigrantų pašiepimą. Nedaug kas pasikeitė.
– Nebent scenografija, kurią pasirinkote šiai pjesei. Anais laikais vaidinimas būdavo kuriamas kaimo trobos aplinkoje. Jūs pasirinkote sceną dekoruoti iš padangų padarytomis gulbėmis – būtent tokiomis, kokios šiais laikais puošia kaimiškas sodybas.
– Tada jie Bekampį vaizduodavo kaip nuskurusį ubagą su lopytom kelnėm. Man kilo klausimas, kaip šiuolaikiniam žiūrovui parodyti mūsų dienų skurdą? Ne tą finansinį ar socialinį, bet dvasinį, grožio suvokimo skurdą.
Mane visada glumindavo tos klombos, gėlynai, papuošti šitomis gulbėmis iš padangų. Važiuodamas pro šalį pagalvodavau – kokia čia kultūra? Tada ir kilo idėja – padarom viską iš padangų. Jaunimas rado internete, kaip iš jų išpjaustyti ne tik gulbę, bet ir gaidį. Viską, ką matėte ant scenos, jis sukūrė pats.
Du mėnesius rytais jie skubėdavo į Kulius, kur repetavome šitą vaidinimą, vakarais – į savo darbus kavinėse ir baruose, kad turėtų iš ko gyventi. Bet man atrodo šitas spektaklis jiems atneš kažkokį duonos kąsnelį, nes keliausim su juo po visą Lietuvą ir gal net užsienį pasieksim.
