Atvykti į Plungę kvietė tradicija tapęs jomarkas

Gin­ta­rės KAR­MO­NIE­NĖS nuotr.
Se­na­mies­čio aikš­tė ir jos priei­gos vir­to mo­liū­gų alė­ja
Šeš­ta­die­nį nuo pat anks­ty­vo ry­to Plun­gės mies­to cent­ras ūžė nuo ma­ši­nų ir bū­re­liais po Se­na­mies­čio aikš­tę be­si­su­ki­nė­jan­čių plun­giš­kių bei mies­to sve­čių. Vie­ni dai­rė­si į mais­to ga­mi­nius, ki­tus do­mi­no ama­ti­nin­kų pin­ti krep­še­liai, mo­li­niai in­dai ir ki­ti bui­ties ra­kan­dai, tre­ti ieš­ko­jo, kuo nu­džiu­gin­ti ša­lia tryp­čio­jan­čius vai­kus. Nes­nau­dė ir iš įvai­rių ša­lies mies­tų ir mies­te­lių Plun­gėn su­gu­žė­ję pre­ky­bi­nin­kai – vie­ni praei­vius vi­lio­jo gar­džiu švie­žios duo­nos ar py­ra­go kva­pu, ki­ti – ko­ne ką tik iš rū­kyk­los iš­trauk­ta žu­vi­mi bei įvai­riau­siais mė­sos ga­mi­niais.

Gon­din­gos pa­pė­dė­je

Se­na­mies­čio aikš­tė jau ne pir­mą ru­de­nį trum­pam vir­to di­džiu­liu tur­gu­mi, mat jo­mar­kas reng­tas to­li gra­žu ne pir­mą kar­tą. Pag­rin­di­nė šios šven­tės idė­ja – at­gai­vin­ti se­ną­sias Plun­gės jo­mar­ko tra­di­ci­jas. Juk anuo­met mū­sų mies­te tai bū­da­vo itin di­de­lė šven­tė. Atė­jęs į ją, ga­lė­jai ne tik įvai­riau­sių dar­žo­vių, pie­no ar mė­sos ga­mi­nių, bet ir gy­vu­lių nu­si­pirk­ti. Žmo­nės tu­ri­mo­mis pre­kė­mis net mai­ny­da­vo­si.

Nors pir­mai­siais me­tais Plun­gės jo­mar­ke ne­ga­lė­jai iš­girs­ti nei ku­da­kuo­jan­čios viš­tos, nei bliau­nan­čio te­liu­ko, pa­sta­rai­siais me­tais gy­vu­liai, gy­vū­nai ir paukš­čiai ta­po neats­ki­ria­ma šios gra­žios ru­dens šven­tės da­li­mi. An­tai šeš­ta­die­nį ne tik vai­kai, bet ir suau­gu­sie­ji su su­si­ža­vė­ji­mu ste­bė­jo gra­žią­sias al­pa­kas, de­ko­ra­ty­vi­nius ba­lan­džius, kuo­duo­tą­sias viš­tai­tes ir ki­tus gy­vus pa­da­rė­lius.

Ži­no­ma, vi­sų akis trau­kė ir įvai­riau­siais ska­nės­tais bei dir­bi­niais nu­krau­ti pre­ky­bi­nin­kų sta­lai. Kiek­vie­nas ga­lė­jo ras­ti sau bū­ti­ną ar šir­džiai mie­lą nie­ku­tį. Mat iš įvai­rių Lie­tu­vos kam­pe­lių su­va­žia­vę pre­kiau­to­jai siū­lė įsi­gy­ti tai­ko­mo­sios dai­lės ir vaiz­duo­ja­mo­jo me­no dir­bi­nių, pa­puo­ša­lų, vel­ti­nių, ran­kų dar­bo ak­se­sua­rų, ke­ra­mi­kos dir­bi­nių. Kam ne­si­no­rė­jo iš­lai­dau­ti to­kiems pir­ki­niams, ga­lė­jo rink­tis gar­džią duo­ne­lę, sal­dų py­ra­gą, ban­de­lių, mė­sos ga­mi­nių, ker­mo­ši­nių me­duo­lių, ries­tai­nių ir ki­tų gar­du­my­nų.

Rai­bo ir ma­žų­jų šven­tės da­ly­vių akys. Vie­ni tė­ve­lius už ran­kos tem­pė prie ryš­kias­pal­vių žais­lų, ki­ti tryp­čio­jo, lauk­da­mi, kol ma­ma nu­pirks sal­dai­nį ar ko­kį nie­ku­tį.

Ge­rą nuo­tai­ką pre­kei­viams ir lan­ky­to­jams do­va­no­jo Plun­gės kul­tū­ros cent­ro me­no ko­lek­ty­vai: teat­ras „Sau­la“, an­samb­liai „Gon­din­ga“, „Žir­gi­nė­liai“, „Su­var­tu­kas“, „Mi­ni­ja“, „Ser­ben­tė­lės“, gru­pė „Hel­lo“, vo­ka­li­nis an­samb­lis, liau­diš­kos mu­zi­kos bei vai­kų liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­los.

Gau­siai su­si­rin­ku­sius šven­tės da­ly­vius links­mi­no ir pui­kiai vi­siems pa­žįs­ta­mas an­samb­lis „Jo­nis“. Di­dį­jį Plun­gės jo­mar­ką sa­vo pa­si­ro­dy­mu pa­puo­šė ir ope­ros dai­ni­nin­kas Min­dau­gas Ro­jus. Su gra­žia ru­dens šven­te, ta­pu­sia neats­ki­ria­ma Plun­gės kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo da­li­mi, vi­sus pa­svei­ki­no ir Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Min­dau­gas Kau­nas, lin­kė­jęs įsi­min­ti­nos die­nos.