Devyni dešimtmečiai po didžiojo gaisro

Au­go kaip ant mie­lių
Kas ne­ži­no plun­giš­kių at­kak­lu­mo ir vers­lu­mo! Būda­ma prie pa­to­gių pre­ky­bos ke­lių Plungė iš ma­žai te­ži­no­mos gy­ven­vietės XVI a. ant­ro­jo­je pusė­je ta­po mies­te­liu ir galų ga­le nu­stelbė iki tol do­mi­na­vu­sią Gon­dingą, iki šiol kaž­kodėl Gan­din­ga va­di­namą. Plungė ta­po ne tik se­niū­ni­jos, bet ir vals­čiaus cent­ru. Kaip tik tuo lai­ku čia ėmė kur­tis žy­dai, o kur jie, ten ir pre­ky­ba, vers­lai. Iš žydų ap­suk­ru­mo mokė­si ir že­mai­čiai.
Ta­čiau Plungės ki­limą ku­riam lai­kui pri­stabdė plin­tan­ti ma­ro epi­de­mi­ja – sa­ko­ma, jog pa­si­bai­gus ma­rui, apie 1711-uo­sius, mies­te be­bu­vo likę gal tik 200 gy­ven­tojų.
Vis dėlto Plungė ir iš tos pa­dėties iš­si­kapstė: 1823-iai­siais čia jau gy­ve­no 1 400, 1868-ai­siais – 2 660 (re­mian­tis ki­tais šal­ti­niais – 3 593) žmo­nių. Jau bu­vo 206 gy­ve­na­mie­ji na­mai, iš jų 6 – mūri­niai, ply­tinė, van­dens malū­nas, kal­kių de­gyk­la, spi­ri­to va­ryk­la, vy­ninė, trys smuklės, veikė dvi tur­ga­vietės, kas­met vyk­da­vo du pre­ky­me­čiai.
Po ma­ro miestą ali­no gais­rai
Bet 1894 m. Plungę iš­ti­ko dar vie­nas smūgis – gais­ras. Pa­sak senųjų plun­giš­kių, jis ki­lo bir­že­lio 24-ąją, šven­to Jo­no at­laidų dieną. Kai ku­rie šal­ti­niai tvir­ti­na, jog Tur­gaus aikštė­je, da­bar Se­na­mies­čio, vie­no na­mo kie­me prie ūki­nio pa­sta­to stovė­jo did­žiu­lis neišk­rau­to šie­no ve­ži­mas. Ma­tyt, tėvai bu­vo išėję į at­lai­dus, o be prie­žiū­ros pa­lik­ti vai­kai, ty­čia ar ne – kas da­bar ži­no, pa­degė šieną.
Pas­ta­tai – me­di­niai, tad ug­nis ki­bo į juos... Gaisrą su­stab­dy­ti buvę ne­beį­ma­no­ma. Liepsnų pa­da­ri­niai skaudūs – su­degė did­žio­ji mies­to da­lis. Tvir­ti­na­ma, jog tuo­met ug­nis pa­si­glemžė 156 na­mus su ūki­niais pa­sta­tais. Be­je, yra mi­ni­ma, jog ir prie­š tai Plungę yra siaubę gais­rai – 1770-ai­siais, 1846-ai­siais, 1888-ai­siais...
Bet tik 1894 m. gais­ras žmo­nes la­biau­siai išgąs­di­no, todėl tarp gy­ven­tojų iš lūpų į lūpas skli­do ra­gi­ni­mas ko­kiu nors būdu pra­šy­ti šven­to­jo Flo­ri­jo­no už­ta­ri­mo – jis turė­jo pa­dėti ieš­kant glo­bos gaisrų, ka­tast­rofų bei epi­de­mijų at­ve­jais. O kas tuo rei­ka­lu galė­jo žmonėms pa­gelbė­ti? Ži­no­ma, jog tur­tin­giau­sias to me­to žmo­gus – Plungės valdų šei­mi­nin­kas ku­ni­gaikš­tis My­ko­las Mi­ka­lo­jus Se­ve­ri­nas Mar­kas Ogins­kis.
Jo rūpes­čiu ir pi­ni­gais tuoj po gais­ro (ki­ti šal­ti­niai tvir­ti­na, kad 1896 me­tais) mies­te bu­vo pa­sta­ty­tas pa­mink­las šven­ta­jam Flo­ri­jo­nui. Pa­čią skulptūrą išd­rožęs plun­giš­kis diev­dir­bys Ka­zi­mie­ras Barz­dys.
O kad kaip nors būtų pa­rem­ta Plungės žydų bend­ruo­menė, ku­ni­gaikš­tis sa­vo jėgo­mis Tur­gaus aikštės vi­du­ry­je 1896 me­tais (ki­ti šal­ti­niai skel­bia, kad 1902 m., nors būtent tais me­tais ku­ni­gaikš­tis mirė) pa­statė di­delį rau­donų plytų namą, ku­rio abie­jo­se pusė­se įrengė pre­ky­bai tin­ka­mas pa­tal­pas, kal­ba­ma, tal­pi­nu­sias net 36-ias krau­tuvė­les. Žmonės jas pa­va­di­no il­gai­siais kro­mais. Žy­dai pre­kiau­to­jai tas pa­tal­pas nuo­mo­jo­si ir per 12 metų turė­jo iš­si­mokė­ti ku­ni­gaikš­čiui.
Ėjo me­tai, Plungė su­lig kiek­vie­nu de­šimt­me­čiu plėtėsi, daugė­jo gy­ven­tojų – tar­pu­ka­rio pra­džio­je jų bu­vo ne­to­li pen­kių tūkstan­čių. Po Tel­šių Plungė sa­vo di­du­mu bu­vo ant­ra­sis mies­tas ap­skri­ty­je, sa­ko­ma, jau pa­te­ko net į did­žiųjų ša­lies miestų dvi­de­šim­tuką.
Šven­ta­sis Flo­ri­jo­nas nu­si­su­ko nuo mies­telėnų
Bet ne­spėjo žmonės ir vers­las do­rai at­kus­ti, o Plungę iš­ti­ko dar vie­nas siau­bas – di­dy­sis mies­to gais­ras. Jis ki­lo ly­giai prie­š de­vy­nias­de­šimt metų – 1931-ųjų ko­vo 31-ąją. Vie­ni pirmųjų apie tai pra­nešė „Že­mai­čių prie­te­liaus“ žur­na­lis­tai, ba­land­žio 2-ąją pa­skelbę trijų sa­ki­nių ži­nutę: „Plungės mies­te, Res­to vieš­bu­ty, ko­vo 31 d. ki­lo gais­ras, kurs ne­tru­kus smar­kiai iš­siplėtė. Mies­tas la­bai ap­degė. Ki­ta­me nu­me­ry­je pa­duo­si­me smul­kes­nių ži­nių“ (čia ir to­liau ci­tuo­jamų minė­to laik­raš­čio ra­ši­nių kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti).
Tai­gi gais­ras ki­lo Chai­mo Res­to, Žydų liau­dies ban­ko val­dy­bos na­rio, na­me, ku­ria­me bu­vo ir vieš­bu­tis. Be­je, tai bu­vo pir­mo­ji to­kio po­būdžio įstai­ga Plungė­je, ku­rią įkūrė Ir­mos Res­to našlė Es­te­ra Res­tienė. Jos vers­las pra­si­dėjo nuo vie­no kam­ba­rio nuo­mos ir mais­to ruo­ši­mo sve­čiams. Įsu­ku­si verslą Es­te­ra Res­tienė jį ir pa­ties vieš­bu­čio val­dymą per­lei­do sa­vo sūnums.
Bet grįžki­me prie pa­ties gais­ro. Štai ką 1931 m. ba­land­žio 10-osios nu­me­ry­je rašė „Že­mai­čių prie­te­lius“:
„Kaip jau bu­vo pra­neš­ta, ko­vo 31 d. 12 val. Plungės mies­to cent­re ki­lo di­de­lis gais­ras. Pir­mu­tinė ug­nis pa­si­rodė „Res­to“ vieš­bu­ty. Žmonės, pa­stebėję gaisrą, bėgo ge­sy­ti, bet, de­ja, ne­bu­vo kaip. Mat, ug­nia­ge­sių ma­ši­na ne­bu­vo pil­noj tvar­koj; kol pra­dėjo veik­ti, išė­jo net pu­sant­ros va­lan­dos, o tuo tar­pu ug­nis plėtėsi su vi­su smar­ku­mu. Gais­rui plėstis daug pa­dėjo di­de­lis vėjas. Vėliau ug­nis ap­ėmė di­delį plotą, vers­da­ma na­mus į pe­le­nus.
Gais­ras iš­siplėtė la­bai pla­čiai – tri­mis ša­ko­mis: Rie­ta­vo, Klaipė­dos (Ku­lių) gatvė­mis ir Vy­tau­to pro­spek­tu. Be to, ug­nis nu­šo­ko ir į ki­tas gat­ves, taip kad mies­tas pa­si­nėrė ug­ny­je ir dūmuo­se. Sup­ran­ta­ma, ki­lo su­mi­ši­mas, pa­ni­ka, klyks­mas, šauks­mas. Žmonės, nu­stoję lygs­va­ros, ne tiek gelbs­ti na­mus, kiek ju­domą turtą. Gais­ri­nin­kai, anot žmo­nių, dau­giau rūpi­no­si gelbė­ti sa­vo turtą.
Mies­to Val­dy­bos maž­daug ap­skai­čiuo­ta, kad su­degė 84 gy­ve­na­mie­ji ir 60 (tiks­lus skai­čius dar ne­nus­ta­ty­tas) ne­gy­ve­namųjų namų. Tai su­da­ro be­veik treč­dalį Plungės mies­to. Su­degė kaip tik tos vie­tos, kur stovė­jo na­mai prie namų. Be me­di­nių su­degė ke­li ir mūri­niai na­mai. Draug su na­mais su­degė daug ju­do­mo tur­to. Li­ko be pa­stogės apie 255 šei­my­nas, iš ku­rių 96 ka­ta­likų šei­my­nos, su­si­de­dan­čios iš 156 suau­gu­sių ir 80 vaikų. Nu­kentė­ju­sios šei­my­nos pri­si­glaudė pas kai­my­nus, mo­kyk­lo­se, sod­žiuo­se ir t. t. Iš žy­mes­nių įstaigų su­degė tik vie­na žydų si­na­go­ga (mal­dyk­la).
Nuos­to­lių pa­da­ry­ta apie 2 mi­li­jo­nus litų. Namų bu­vo ap­draus­ta ap­drau­di­mo drau­gi­joj „Lie­tu­va“ už 330 tūkst. litų ir Vals­ty­bi­nio Apd­rau­di­mo įstai­goj už 137 tūkst. litų.
Ki­lusį gaisrą ge­sy­ti at­vy­ko iš Tel­šių, Rie­ta­vo, Sa­lantų ir ki­tur. At­vy­ko net pa­ts ap­skri­ties vir­ši­nin­kas, ka­ro ko­men­dan­tas ir ki­ti...
Pa­degė­liais rūpin­tis su­da­ry­tas šel­pi­mo ko­mi­te­tas su mies­to bur­mist­ru p. Mi­se­vi­čium prie­ša­ky. Į ko­mi­tetą įei­na 3 lie­tu­viai ir 3 žy­dai. Iš lie­tu­vių: kun. kan. Pu­kys, inž. Po­be­dins­kas ir P. Ka­si­liaus­kienė. Ko­mi­te­tas jau ga­vo iš Vi­dau Rei­kalų Mi­nis­te­ri­jos 5.000 litų, Rau­do­no­jo Kry­žiaus 2.000 ir iš p. Tūbe­lienės 1.000 litų dėl nu­kentė­ju­sių vaikų. Au­kos plau­kia iš pa­čių plun­giš­kių ir iš ki­tur.
Gais­ro prie­žas­tis ne­ži­no­ma. Ve­da­mas tar­dy­mas. Daug kas ma­no, kad bu­vo pa­deg­ta.
Plungė­je yra gais­ri­ninkų ko­man­da, su­si­de­dan­ti net iš 70 as­menų. Tikė­ta­si, kad ji gaisrą su­lai­kys, bet skaud­žiai ap­si­rik­ta. Gais­rui ge­sy­ti ma­ši­nos bu­vo ne­tvar­koj. Tai ne­do­va­no­ti­na. Te­ko dar pa­stebėt, kad iš ki­tur at­va­žia­vu­sie­ji kai ku­rie gais­ri­nin­kai pa­skui va­ka­re klu­be ir ki­tur taip nu­si­gėrė, kad vos be­galė­jo paei­ti. Dar pa­stebė­ti­na, kad nuo pat gais­ro pra­džios ne­bu­vo rei­kia­mos tvar­kos. Na, bet gal tai kal­tas lygs­va­ros nu­sto­ji­mas. Po­li­ci­ja iš pra­džių ne­pa­kan­ka­mai ener­gin­gai veikė. Žmonės taip pat dau­giau žiūrė­jo, blaškė­si, ne­gu dir­bo. Ki­ti ieš­ko­jo pro­gos net už­dar­biau­ti. Pa­vyzd­žiui, vie­nas žy­de­lis ap­mokė­jo ke­liems vy­rams, ku­rie iš­gelbė­jo jo namą nuo su­de­gi­mo. Skau­du, kad gais­ro pro­ga at­si­ra­do net to­kių, ku­rie ėmėsi va­gys­čių. Kai ku­riuos po­li­ci­ja su­laikė ir traukė at­sa­ko­mybėn.
Pa­ti smar­kio­ji ug­nis bu­vo su­stab­dy­ta apie 6 val. va­ka­ro. Net po 5 – 6 dienų dar matė­si rūkstant.
Nu­de­gu­sios gatvės kiek tvar­ko­mos, vie­toj nu­de­gu­sių te­leg­ra­fo stulpų sta­to­mi nau­ji... Gais­ro vaiz­das klai­kiai at­ro­do.“
Ne­laimė pa­ža­di­no sa­va­nau­diš­kumą
Net ir šian­dien sun­ku įsi­vaiz­duo­ti tą mies­telė­nus prie­š pat Ve­ly­kas iš­ti­ku­sią siau­bingą ne­laimę – pleš­ka me­di­niai, šiau­dais ar skied­ro­mis deng­ti na­mai, karš­tis, dūmai... De­ga vi­sas ta­vo už­gy­ven­tas tur­tas. Sa­ko, dau­giau kaip sa­vaitę vi­sa Plungė smirdė­jo degė­siais.
Bet jau kitą dieną po gais­ro mies­tas ėmė tvar­ky­tis: rin­ko ir ne­šė į krūvas nuo­dėgu­lius, kai ku­rie pa­degė­liai su­si­kalė iš lentų lai­ki­nas „pa­dang­tes“, ki­ti ieš­ko­jo­si prie­globs­čio pas gy­ve­nan­čius kai­muo­se.
„Že­mai­čių prie­te­lius“ mi­ni, jog ba­land­žio 2-ąją bu­vo su­da­ry­tas pa­degė­lių šel­pi­mo ko­mi­te­tas, ku­ria­me bu­vo po tris lie­tu­vius ir žy­dus. De­ja, neil­gai jis eg­zis­ta­vo – ro­dos, vos tris sa­vai­tes. Žmonės su­si­py­ko dėl to, ku­riems – žy­dams ar lie­tu­viams – la­biau­siai rei­kia pa­gal­bos. Ko­mi­te­tas ski­lo į dvi da­lis, todėl vie­toj vie­no bu­vo su­da­ry­ti du šel­pi­mo ko­mi­te­tai. Žydų ko­mi­te­te dir­bo S. Šu­ras, M. Flei­še­ris ir A. Po­zi­nas, o lie­tu­vių – in­ži­nie­rius K. Pa­be­dins­kis, ka­nau­nin­kas P. Pu­kys, ag­ro­no­mas J. Pet­rai­tis. Au­kos lie­tu­viams pa­degė­liams turė­jo būti siun­čia­mos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kui K. Pa­be­dins­kiui, o žy­dams pa­degė­liams – Žydų liau­dies ban­kui.
Nu­kentė­ju­siuo­sius šelpė vi­si, kas tik galė­jo – ir vie­ti­niai plun­giš­kiai, ir ap­lin­ki­nių pa­ra­pijų žmonės. Rink­liavą bu­vo nu­tar­ta su­reng­ti ir Tel­šių mies­te. Be­je, ge­gužės 7-ąją „Že­mai­čių prie­te­lius“ jau pra­nešė, jog „Tel­šių ka­ted­ro­je nuo ug­nies nu­kentė­ju­siems plun­gie­čiams su­rink­ta 139 lit. 40 ct.“ Be to, ge­gužės 2-ąją ta pa­čia in­ten­ci­ja bu­vo su­reng­tas au­ko­ji­mo va­ka­ras Tel­šių „Auš­ros“ salė­je.
1931-ųjų Plungės gais­ras su­kėlė ne tik di­delę ap­lin­ki­nių užuo­jautą pa­degė­liams, pa­ska­ti­no au­ko­ti, bet ir ap­nuo­gi­no kai ku­rių žmo­nių sa­va­nau­diš­ku­mo ap­raiš­kas. Nu­ti­ko taip, jog gais­ro me­tu kai kas iš plun­giš­kių nu­sprendė net pa­si­pel­ny­ti – gelbė­jo tik tų turtą, ku­rie jiems ge­rai su­mokė­da­vo, nors ša­lia pleškė­jo ir kitų tro­be­siai.
Bet, ko ge­ro, skaud­žiau­sia, kad kai ku­rie ėmė va­gi­liau­ti ir plėši­kau­ti. An­tai „Že­mai­čių prie­te­lius“ 1932 m. va­sa­rio 12-osios nu­me­ry­je pra­nešė apie ke­lias apy­gar­dos teis­mo iš­nag­rinė­tas va­gys­čių by­las. Vie­no­je jų bu­vo kal­ti­na­ma 50-metė plun­giškė Bar­bo­ra Ston­kienė-Bra­žins­kienė. Pa­si­ro­do, ši dar­bi­ninkė „iš Abe­lio Ode­so bu­vo pa­vo­gu­si vir­tuvės viršų ir kitų smul­kių daiktų... Bra­žins­kienė pa­ėmė tą vir­tuvės viršų ir pa­slėpė tvar­te po mėšlais. Da­rant kratą, vi­si pa­vog­tie­ji daik­tai ras­ti... Už tokį „lai­kiną pa­lai­kymą“ ji ga­vo 6 mėne­sius pa­pras­to kalė­ji­mo.“
Gais­ro me­tu va­gi­lia­vo ir plun­giš­kiai bro­liai Ma­čiuls­kiai. Kaip ra­šo­ma ta­me pa­čia­me „Že­mai­čių prie­te­liu­je“, „per gaisrą Bo­ru­chui Iz­ra­lo­vi­čiui pra­žu­vo dvi­ra­tis... Pras­lin­kus po­rai sa­vai­čių jį ra­do pa­sta­tytą gatvė­je prie vie­no na­mo. Tuoj išė­jo nau­ja­sis dvi­ra­čio „sa­vi­nin­kas“ Bro­nius Ma­čiuls­kis ir norė­jo jau va­žiuo­ti, bet bu­vo nu­ves­tas po­li­ci­jon. Čia paaiškė­jo, kad B. Ma­čiuls­kis yra gavęs jį nuo sa­vo bro­lio Ju­liaus, ku­ris per gaisrą jį pa­ėmė „lai­ki­nai pa­lai­ky­ti“... B. Ma­čiuls­kis taip pat, ma­tyt, gais­ro me­tu ne­snaudė. Krau­tu­vi­nin­kas Ry­ma­nas pa­si­ge­do kai ku­rių smul­kių pre­kių. Kai B. Ma­čiuls­kio na­muo­se bu­vo da­ro­ma kra­ta, ras­ta dar įvai­rių smul­kių pre­kių apie 30 litų vertės, ku­rias Ry­ma­nas pri­pa­ži­no sa­vo­mis.“
Dvi­ra­tis tais lai­kais bran­giai kai­na­vo, ma­tyt, būtent dėl to apy­gar­dos teis­mas bu­vo griež­tas – už va­gi­lia­vimą gais­ro me­tu 31-erių metų am­žiaus Ju­lių Ma­čiulskį nu­baudė 1,5 metų sun­kiųjų darbų kalė­ji­mo, o jo brolį Bro­nių – še­šiems mėne­siams pa­pras­to­jo kalė­ji­mo. Ka­dan­gi už jį bu­vo su­mokė­tas užs­ta­tas, B. Ma­čiuls­kis bu­vo pa­leis­tas.
Rau­do­na­sis gai­dys Plungę ap­lankė po metų
Tuo tar­pu Plungės bur­mist­ras E. Mi­se­vi­čius ir mies­to val­dy­ba rūpi­no­si ne tik gy­ven­to­jais, bet ir mies­to tvar­ky­mu, jo at­sta­ty­mu – nu­de­gu­sio­se vie­to­se nau­jai bu­vo ma­tuo­ja­mos gatvės, kad šios būtų kiek ga­li­ma iš­tie­sin­tos, bu­vo žy­mi­mos ir vi­sai nau­jos gatvės ar skers­gat­viai, nu­ma­ty­ti nau­joms sta­ty­boms.
Kai ku­rie šal­ti­niai tvir­ti­na, kad Plungės mies­tas at­si­kūrė per vie­ne­rius me­tus. Iš­dy­go ne­ma­žai naujų ne tik me­di­nių, bet jau ir mūri­nių namų. Tarp kit­ko, vie­toj nu­de­gu­sio me­di­nio vieš­bu­čio Plungės cent­re iš­ki­lo di­de­lis, tais lai­kais gan mo­der­nus dviaukš­tis mūri­nis pa­sta­tas. Ja­me įsikūrė jau ne tik vieš­bu­tis, bet ir res­to­ra­nas. Mūsų die­no­mis ten ilgą laiką veikė Plungės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas.
At­sis­ta­čius Plun­gei, su­klestė­jo ir kitų žydų bei že­mai­čių vers­lai bei ama­tai, ypač po to, kai 1932 metų ru­denį per miestą bu­vo nu­ties­ta ge­le­žin­ke­lio li­ni­ja ir įreng­ta Plungės ge­le­žin­ke­lio sto­tis.
Bet ug­nis dar kurį laiką ne­lei­do Plun­gei ra­miai gy­ven­ti. Po metų, 1932-ųjų ko­vo 12-osios va­ka­re, ki­lo gais­ras linų fab­ri­ke. Ug­nis įsip­lieskė nuo­šukų ver­pi­mo sky­riu­je, ku­ria­me, kaip tvir­ti­na „Že­mai­čių prie­te­lius“, „už­si­degė ne­tep­ta ma­ši­nos ašis ir ki­birkš­tis pa­degė nuo­šu­kas. Dir­bu­sios ten mer­gaitės iš­si­gan­do ir bėgo lau­kan. Ug­nis ir dūmai pro ven­ti­lia­to­rių iš­si­veržė lau­kan. Iš­šauk­ta mies­to sa­va­no­rių ug­nia­ge­sių ko­man­da. Ug­nis, fab­ri­ko dar­bi­ninkų pa­stan­go­mis, ug­nia­ge­siams neat­vy­kus, su­stab­dy­ta.“
Kaip pra­ne­ša­ma, ta­da fab­ri­kas di­de­lių nuo­sto­lių ne­pa­tyrė. Už­tat po mėne­sio, ki­lus gais­rui to­je pa­čio­je mūsų mies­to įmonė­je, nuo­sto­liai bu­vo kur kas di­des­ni. Pa­ci­tuo­si­me ra­šinį „Vėl Plungė­je gais­ras“, išs­paus­dintą 1932 m. 
ba­land­žio 22-osios „Že­mai­čių prie­te­liaus“ nu­me­ry­je: „Šio mėne­sio 16 d. va­ka­re 10 val. pa­si­pylė Plungė­je gais­ri­ninkų ragų ir švil­pių gar­sai. Bu­vo už­si­degęs Ku­čins­kio ir Pa­be­dins­kio linų ap­dir­bi­mo fab­ri­kas. Už­si­degė me­di­nis bu­tas, ku­ria­me bu­vo did­žiu­lis ga­ro ka­ti­las. 
Žmonės su­bėgo, bet gais­ri­ninkų nė ne­ma­ty­ti. Bai­gian­tis 
11 val. at­si­kraustė ir gais­ri­nin­kai, nors jau pa­vo­jaus ne­be­bu­vo, nes pa­ts na­mas bu­vo su­degęs; be­degė tik lie­ka­nos. Ki­tus fab­ri­ko tro­be­sius pa­si­sekė dar­bi­nin­kams ap­sau­go­ti. La­bai pa­vo­jin­ga bu­vo au­di­mo sky­riuj, ug­nis galė­jo leng­vai per­si­mes­ti į vidų. Lan­gai buvę per du – tris met­rus nuo de­gan­čio na­mo, vi­siš­kai su­tir­po ir jei iš vi­daus ne­būtų sau­goję, lieję, būtų už­si­degęs ir au­di­mo sky­rius.
Apie 12 val. nak­ties gais­ras bu­vo už­ge­sy­tas. Fab­ri­kas bu­vo ap­draus­tas. Did­žiu­lis ga­ro ka­ti­las li­ko ne­su­ga­din­tas, nes bu­vo ap­mūry­tas sto­ru mūru, todėl la­bai di­de­lių nuo­sto­lių ne­pa­darė. Ma­no­ma po sa­vaitės pra­dėti dirb­ti. Laik­raš­čiai ra­šo, kad gais­ras pa­daręs 10.000 litų nuo­sto­lio.“
Ugnį įplieskė ne­lai­min­ga meilė
Ir vis dėlto tais me­tais gais­rai ne­si­liovė. Rim­tas pa­vo­jus vėl su­pleškėt vi­sai Plun­gei ki­lo 1932-ųjų rugsė­jo 18-ąją. Ta­da degė me­di­nis tvar­tas Van­dens gatvė­je. Kad ir kaip būtų keis­ta, ugnį įplieskė ne­lai­min­ga meilė! Pa­si­ro­do, jau­nas plun­giš­kis But­kus, ker­šy­da­mas sa­vo bu­vu­siai pa­ne­lei Si­ma­naus­kai­tei už tai, jog ši at­si­sa­kiu­si už jo tekė­ti, brau­nin­gu per­šovė ją tie­siog gatvė­je. Po­li­ci­ja nu­si­kaltėlį tuoj pat pra­dėjo per­se­kio­ti. O tas vai­ki­nas, ne­be­turė­da­mas, kur ding­ti, už­šo­ko ant tvar­to sto­go ir ėmė at­si­šau­dy­ti. Ma­ty­da­mas, kad vis tiek ne­beiš­si­gelbės, pa­degė tvartą ir pa­ts nu­si­šovė. Be­je, mer­gi­na bu­vo iš­ga­ben­ta Klaipė­don ir pa­gul­dy­ta mies­to li­go­ninėn.
„Tamsų sek­ma­die­nio va­karą, ka­da Plungės links­mie­ji links­mi­no­si, pa­si­gir­do gais­ri­nin­ko sig­na­lai, – 39-ame tų metų nu­me­ry­je rašė „Že­mai­čių prie­te­lius“. – Po va­landėlės vi­sas mies­tas at­si­dūrė gais­ro pa­švaistėj. Van­dens gatvė de­ga! De­ga Si­ma­naus­kai­čių šiau­dais deng­ta dar­žinė. Žmo­nių būrys ap­stojęs, du par­griuvę. At­va­žiuo­ja au­to­mo­bi­lis ir juos pai­ma. Gais­ras per va­landą (iki 8 val.) už­ge­sin­tas, pri­baigė gais­ri­nin­kai ge­sin­ti de­gantį pa­šarą. Bet žmo­nių judė­ji­mas ne­mažė­ja...
Ir koks bai­sus vaiz­das! Vi­sas krau­jais ap­tekęs gu­li (S. But­kus – aut. pa­sta­ba) gais­rinės ga­ra­že. Gy­dy­to­jas pa­žiūrė­jo krau­jo tekė­jimą ir pa­sakė: jau ne­be­gy­vas. Taip jis gulė­jo per naktį po­li­ci­jos sau­go­mas, kol „drau­gai“ nu­pir­ko grabą ir pa­lai­do­jo už ka­pi­nių...“
O da­bar­tinė Plungės Se­na­mies­čio aikštė degė dar kartą, tiks­liau – už­si­lieps­no­jo ku­ni­gaikš­čio M. Ogins­kio kaž­ka­da spe­cia­liai žydų krau­tu­vi­nin­kams pa­sta­ty­tas rau­donų plytų pa­sta­tas – „kro­mai“. Bet tai at­si­ti­ko jau so­viet­me­čiu, ro­dos, 1951-ai­siais (ki­tuo­se šal­ti­niuo­se ra­šo­ma, jog 1952-ai­siais). Jo nie­kas nie­ka­da taip ir ne­beats­tatė. Bu­vu­sio­je Tur­gaus aikštė­je 1953 m. so­vie­tai įrengė po­sta­mentą, o ant jo užkėlė Sta­li­no sta­tulą. Neil­gai tas bal­vo­nas ten styp­so­jo – kai 1956-ai­siais bu­vo pa­smerk­tas dik­ta­to­riaus as­me­nybės kul­tas, Sta­liną nu­ri­ti­no žemėn.