Fotografija vėl suteikė sparnus

Ni­jolės JAN­KU­VIENĖS nuo­trau­kos
Fo­tog­ra­fijų pa­ruo­ši­mas pa­ro­dai rei­ka­lau­ja ne­ma­žai lai­ko ir kruopš­tu­mo
Daugumai žmonių senatvė atrodo atgrasi, nes ji siejama su raukšlėmis, dantų protezais, ligomis, gyvenimo monotonija, mažomis galimybėmis ir kitomis negandomis. Iš tikrųjų senatvė nėra baubas – tai tik dar vienas žmogaus gyvenimo etapas, kai galima apmąstyti sukauptą patirtį ir džiaugtis užtarnautu poilsiu. Fotografas Antanas Jonaitis – puikus gražios senatvės pavyzdys. Gegužės 1-ąją jis pasitiks septyniasdešimt septintąjį gimtadienį, bet susikaupusi metų našta jo pečių visiškai neslegia. Tą lemia iš naujo atrastas pomėgis, kuris senjorą skatina judėti, stebėti, kurti ir dovanoti kitiems džiaugsmą.

Pokaris, kolektyvizacija ir priverstinė lygybė

Antanas gimė sunkiais pokario metais. Užaugo Varkalių kaime. Iš šeimoje augusių trijų vaikų jis buvo pats vyriausias. Tėvai buvo paprasti mokyklos suole nesėdėję kaimo žmonės. Šeima gyveno ūkiškai, turėjo žemės, laikė arklį, dvi karves, kiaulių, paukščių. Pradėjus kurtis kolūkiams, iš šeimos atėmė arklį ir nusavino žemę. Gyvulių jie laikė tik tiek, kiek leido anuometinė valdžia. Prasidėjo „prarastojo rojaus“ laikai, kai suklestėjo visuotinė lygybė.

Kad išmaitintų šeimą, Antano tėvas įsidarbino netoliese įsikūrusiame gyvulių supirkimo punkte. Mama melždavo laikinai ten laikomas karves, parsineštą pieną suraugindavo, todėl šeima nestokojo nei rūgpienio, nei grietinės. Jei pieno parsinešdavo daugiau, gamindavo varškės sūrius ir nešdavo į turgų. Kad mamai būtų lengviau, Antanas eidavo drauge. Žiemą sūrius per visą miestą tempdavo rogutėmis – taip šeima prasimanydavo papildomų pinigėlių.

Pasak Antano, jo tėviškės galėjo ir nelikti, nes sodybos pašonėje prasidėjo Plungės ligonės statybos. Jonaičių šeimai pasisekė – jų namą paliko, o netoli gyvenusių kaimynų nugriovė. Po didžiųjų statybų šeimai buvo leista pasirinkti, kur nori gyventi – mieste ar kaime. Keli tėvo parašai ir jų sodyba „peršoko“ į miesto ribas. Taip Antanas iš kaimo žmogaus tapo miestiečiu.

Pradėjusi veikti ligoninė turėjo arklį savo teritorijai prižiūrėti. Jį įkurdino Antano tėvų tvartelyje, o ligoninės teritorijoje sušienautą šieną laikė jų daržinėje. Ilgus metus jų kieme riogsojo ir ligoninei priklausantis vežimas. Kasdiene arklio priežiūra jiems rūpintis nereikėjo – tai buvo ligoninės kiemsargio darbas. Ilgametė sutartis dėl arklio laikymo nutraukta tik... 1995 metais.

Pirmas fotoaparatas – pirmi žingsniai meno link

Į mokslus tėvai Antano neskubėjo išleisti. Į žinių šalį jis išsiruošė sulaukęs aštuonerių metų. Gal todėl, kad iki mokyklos buvo nemažas galas kelio. Kaip pats prisipažįsta, mokslai jam sekėsi nekaip, todėl vos baigęs septynias klases pradėjo dirbti. Įsidarbino Plungės pramonės kombinate, kur gavo daug gabumų nereikalaujančią užduotį aptraukti kėdžių atlošus. Po darbo skubėdavo į vakarinę mokyklą.

Baigęs dešimt klasių, išėjo į karinę tarnybą, o grįžęs po trejų metų vėl įsidarbino toje pačioje įmonėje, tik jau pakeitusioje pavadinimą – Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. Užbaigė vidurinę mokyklą. Padirbęs metus, iš įmonės direktoriaus gavo pasiūlymą dirbti sudėtingesnį – drožėjo – darbą. Taip pamažu prasidėjo pažintis su medžio drožyba.

Užsidirbęs pinigų, Antanas nusipirko motociklą „Jawa“ ir pirmąjį fotoaparatą „Zorki“. „Minijoje“ jis susipažino su ten dirbusiu dabar jau žinomu menininku Leonardu Černiausku. Fotografas prisimena, kad bičiuliai vasaromis mėgdavo motociklu nulėkti į gamtą, prie Babrungo. Susiradę nuošalų kampelį vaikinai kurdavo – Antanas drožinėdavo ar fotografuodavo, o Leonardas piešdavo.

Medžio drožyba pomėgiu netapo

Prisimena senjoras ir apie pažintį su „Žemaičio“ (anuomet laikraštis dar vadinosi „Kibirkštimi“) fotokorespondentu Jonu Ramoška. Jam užsukus į įmonės cechą, vyrai išsikalbėjo apie Antano pomėgį fotografuoti. Tada jis gavo kvietimą prisijungti prie J. Ramoškos vadovaujamo fotografų klubo.

Iš naujojo bičiulio plungiškis gavo daug pamokymų, naudingų patarimų ir raginimų į fotografiją pažvelgti giliau. Kartais jie drauge išsiruošdavo fotografuoti į Plungės parką ar važiuodavo į Palangą. Atrinktas gražesnes nuotraukas publikuodavo laikraščiuose. Būdavo, kad kokia viena ir į parodą patekdavo.

29-erių Antanas sukūrė šeimą. Su žmona Severina susilaukė dviejų vaikų, tad padaugėjo ir darbo, ir pareigų. Dėl to fotoaparatą į rankas paimdavo vis rečiau, ir tik tada, kai reikėdavo įamžinti šeimos narius. Meninei fotografijai ir rimtesniems išėjimams į gamtą laiko vis nelikdavo. Nors laiko ir trūko, bet fotografų susibūrimus jis lankė, kol J. Ramoška išvyko dirbti į Vilniaus fotomenininkų draugiją. Kelis metus dar lankė ir fotografo Kosto Slivskio vadovaujamą klubą, o po to sekė ilga pauzė.

Antanas su šeima taip ir liko gyventi tėvų name. Kadangi įmonėje cechai buvo maži ir visiems vietos nepakako, vyras drožinėjo namuose. Tuo pačiu galėjo ir ūkininkauti. Plungiškis su medžio įrankiais „draugavo“ tol, kol gyvavo „Minija“. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prekyba su Rusija nutrūko, smulkiųjų suvenyrų niekam nebereikėjo. Dar kelis metus jis gamino staliukus. Pasibaigus ir jų poreikiui, nuo medžio darbų nutolo.

Vėliau baldų įmonėje „Augriva“ įsidarbino baldų surinkėju. Ten dirbdamas sulaukė ir pensinio amžiaus, bet ilsėtis neskubėjo. Tikru senjoru tapo tik sulaukęs 72-ejų. Nors dirbti su medžiu sekėsi, bet kodėl neatsidavė kūrybai, atsakymo Antanas neranda iki šiolei.

„Į drožinėjimą aš žiūrėjau tik kaip į darbą, už kurį gaudavau atlygį. Šis užsiėmimas man sekėsi ir patiko, bet abejojau savo meniniais sugebėjimais, o ir palaikymo iš šalies nebuvo. Gal man pritrūko tik paskatinimo?“ – svarstė fotografas.

Sugrįžti pakvietė sapnai

2011 metų vasarą mažais žingsneliais į Antano gyvenimą sugrįžo fotografija. O viskas prasidėjo nuo nusipirkto kompiuterio. Išmokęs juo naudotis, sužinojo apie Plungėje vėl įsikūrusį fotografų klubą. Sugrįžti į meno pasaulį paskatino ir kasnakt jį lankantys sapnai. Naktimis jie nedavė ramybės ir tol kvietė vėl paimti į rankas fotoaparatą, kol pagaliau jis pasidavė.

2012 m. Antanas nusipirko naują – jau ketvirtąjį fotoaparatą. Tais pačiais metais, dalyvaudamas Plungės miesto šventės renginiuose, jis aplankė lauko fotografijos parodą „Fotoalėja“. Po daugelio nesimatymo metų čia jis sutiko seną bičiulį J. Ramošką, kuris jį ir paskatino užsirašyti į klubą. Jau tą pačią dieną Antanas atsidūrė Plungės ir Rietavo krašto fotoklubo „Žybt“ narių sąraše.

Išmokti fotografuoti skaitmeniniu fotoaparatu nebuvo paprasta, bet žingsnis po žingsnio ir 2013-aisiais jis surengė pirmąją personalinę parodą, skirtą Portugalijai. „Ši paroda šiandien mane verčia šypsotis. Manau, ji išėjo daugiau reportažinė ir meno joje nei su žiburiu nerastumėte. Gal kokios dvi nuotraukos ir yra vertesnės dėmesio, bet ne daugiau“, – šypsojosi prisiminęs pirmuosius žingsnius klube.

Sugrįžus prie fotografijos buvo daug bandymų ir klaidų, bet jis nenuleido rankų, daug skaitė, domėjosi, ieškojo informacijos ir bendravo su kitais fotografais. 2016 m. surengė antrąją personalinę parodą „Žemaitijos grožis“. Paroda po parodos, ir fotografija į jo gyvenimą grįžo su trenksmu.

Nuobodulys – retas svečias

Jau geri penkeri metai, kaip Antanas tapo tikru senjoru. O su tuo reikėjo apsiprasti. Tai, kad nebereikia kasdien eiti į darbą, buvo didelė permaina. Prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas – atsirado laiko naujiems planams, savo pomėgiams ir interesams.

Kai kalbėjomės su menininku, dar nebuvo prasidėjusi koronaviruso pandemija, tad vyras pasakojo, kad jo diena prasideda labai anksti, kai daugelis plungiškių dar saldžiai miega. Jei oras tinkamas fotografuoti, jis sėda į automobilį arba mina dviračiu pasitikti aušros. Fiksuoja dar snūduriuojantį Plungės miestą ar jo apylinkes, o parvykęs sėda prie kompiuterio, kelias valandas analizuoja ir koreguoja fotografijas. Jo užfiksuotą grožį galima pamatyti socialiniuose tinkluose, o pačias gražiausias fotografijas palieka parodoms.

Iki karantino kone kasdien senjoras dviračiu įveikdavo apie dešimtį kilometrų. Sako, kad gryname ore pamynęs pedalus, jaučiasi žvalesnis ir sveikesnis. Jei oras subjuręs, jis lieka namie ir ką nors meistrauja savo dirbtuvėse. Jo namuose apstu baldų ir daiktų daiktelių, kurie pagaminti paties Antano: nuo raktinės iki spintų ir spintelių, nuo langų rėmų iki durų. O ir visi namų remonto ir gražinimo darbai visada gula ant jo pečių.

Darbščių fotografo rankų kūriniu gali pasidžiaugti ir visi, užsukę į skaitymo erdvę, esančią Plungės didžiosios „Maximos“ pašonėje, prie Plungės viešosios bibliotekos miesto filialo. Senjoro sumeistrautas knygų namelis ir skaitančiųjų suolelis dažną vilioja prisėsti medžių paunksnėje, paskaityti ar tiesiog pailsėti.

Kovo 2 d. Žlibinų kultūros centre plungiškis atidarė personalinę fotografijos parodą, kurioje visuomenei pristatė gražiausius Plungės, Pakutuvėnų, Žemaičių Kalvarijos, Šventosios vaizdus.

Da­bar An­ta­nas pai­so re­ko­men­da­cijų, fo­tog­ra­fuo­ti jau ne­be­va­žiuo­ja, veik­los su­ran­da ir na­muo­se. Jau iš­genė­jo se­nas obelų ša­kas, sa­vo eilės lau­kia ir so­do me­de­lių ba­li­ni­mas. Darbų sen­jo­ras tu­ri tiek, kad gailė­tis ir skųstis se­nat­ve tik­rai ne­tu­ri lai­ko. O pra­kal­bus apie ateitį, nu­si­šyp­sojęs pra­si­tarė, kad norėtų, jog svei­ka­ta dar leistų min­ti dvi­ratį, vai­ruo­ti au­to­mo­bilį, ke­liau­ti su bend­ra­min­čiais į fo­to­žy­gius, reng­ti pa­ro­das. Te­rei­kia su­lauk­ti, ka­da baig­sis vi­sus na­mie įka­linęs ka­ran­ti­nas, o ta­da tik – pir­myn!

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.