Geri darbai daromi tyliai

Audrės SRĖBALIENĖS/Lrytas.lt nuo­trau­ka
Metų to­le­ran­ci­jos žmo­gu­mi pri­pa­žin­tas Eu­ge­ni­jus Bun­ka: „Iki tolerancijos mums – kaip iki dangaus“
Eu­ge­ni­jus BUN­KA, pa­klaus­tas, kaip jau­čia­si pelnęs gar­bingą vardą – mėne­sio pra­džio­je Kau­ne, Vy­tau­to Did­žio­jo uni­ver­si­te­to Did­žio­jo­je au­lo­je, Su­gi­ha­ros fon­das „Dip­lo­ma­tai už gy­vybę“ jį pa­skelbė 2019 metų to­le­ran­ci­jos žmo­gu­mi – atsako: „Taip pat. Niekas nepasikeitė“. Po šio ren­gi­nio gar­sas apie pla­te­liš­kio veiklą pa­skli­do dar pla­čiau po Lie­tuvą ir pa­saulį. O plun­giš­kiams mūsų kraš­tie­čio kraš­to­ty­ri­nin­ko, žur­na­lis­to bei vi­suo­me­ni­nin­ko pri­sta­tinė­ti ne­rei­kia. Apie jo ku­riamą Lit­vakų at­min­imo sodą bei ki­tus dar­bus puo­selė­jant žy­diškąją at­mintį ži­no­ma ne vie­ne­rius me­tus.
Su E. Bun­ka su­si­ti­ko­me iš­kart po va­sa­rio 2-ąją vy­ku­sių iškilmių. Pla­te­liš­kis sakė šio ap­do­va­no­ji­mo ne­su­reikš­mi­nan­tis ir ti­kin­tis, kad jis, kaip ir 2020-ųjų pa­skel­bi­mas Žydų is­to­ri­jos me­tais, pri­si­dės prie šios tau­tos pa­li­ki­mo iš­sau­go­ji­mo mūsų kraš­te. Apie vi­sa tai ir dau­giau E. Bun­ka su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti „Že­mai­čio“ skai­ty­to­jams.

– Su ko­kiais įspūdžiais grįžo­te iš ap­do­va­no­jimų?

– Jau se­niai pra­si­dėju­si ko­va už to­le­ran­ciją, pa­ty­čių ma­ži­nimą. Vi­sam tam rei­kia pa­vyzd­žių. Ir štai kaž­kas at­ra­do Lit­vakų at­min­ties sodą Pla­te­liuo­se. Su­ži­no­jo apie Kaušė­nuo­se esantį Ho­lo­kaus­to aukų me­mo­rialą, ki­tas vie­tas. Čia ap­si­lan­kiu­siems žmonėms natū­ra­liai ky­la klau­si­mas: „O kas tai pa­darė?“ Aš ma­nau, kad būtent taip ir bu­vo – kaž­kas at­va­žia­vo, pa­si­domė­jo, dar pa­pil­do­mai kažką pa­knai­sio­jo ir taip su­ži­no­jo apie ma­ne.

O šiaip aš ne­jau­čiu, kad čia būtų kaž­kas ypa­tin­go. Juo­lab kad vi­sa ko pra­di­nin­kas – ma­no tėvu­kas. Aš tik tęsiu tai, ką jis pra­dėjo, ir nie­kam ne­si­gi­riu. „Jei­gu tu pa­da­rei gerą darbą ir ei­ni gat­ve šauk­da­mas „Duo­kit man me­dalį!“, va­di­na­si, dar­bas ne­bu­vo ge­ras“, – sa­ky­da­vo ma­no babūnė Do­mi­celė Vait­kienė. Aš pri­ta­riu jos žod­žiams.

Ne­su­reikš­mi­nu ir man skir­tos no­mi­na­ci­jos. Kodėl? Todėl, kad tiek daug vietų, ku­rio­se trūksta ele­men­ta­raus pa­do­ru­mo, tos pa­čios to­le­ran­ci­jos. Kal­ba­ma apie pa­ty­čių ma­ži­nimą, bet kas dėl šio tiks­lo da­ro­ma?

Ku­ria­mos vals­ty­binės pro­gra­mos to­le­ran­ci­jai di­din­ti, pa­ty­čioms ma­žin­ti. Tam me­ta­mi did­žiu­liai pi­ni­gai. Did­žiąją jų dalį gau­na ži­niask­lai­da. Ką ji da­ro? Ati­dir­ba už pi­ni­gus. Bet kaip...

Kad ir pa­sku­ti­nis man užst­rigęs at­ve­jis – „15 min.lt“ pri­pa­žin­tas etiš­kiau­siu ir to­le­ran­tiš­kiau­siu po­rta­lu Lie­tu­vo­je. Nors vos prie­š ke­lias die­nas ta­me pa­čia­me po­rta­le bu­vo skelb­tos pi­ke­to prie Kultū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to nuo­trau­kos, ku­rio­se – pi­ke­tuo­tojų pla­ka­tai su už­ra­šais, šlykš­čiai išk­rai­pan­čiais minė­to de­par­ta­men­to va­do­vo Vid­man­to Be­za­ro pa­vardę. Ty­čio­tis iš žmo­gaus dėl jo iš­vaiz­dos, fi­zi­nių trūkumų ar pa­vardės – nee­tiš­ka. Aš jau ne­kal­bu apie kaž­ko­kią to­le­ran­ciją.

O jei būtų pub­li­kavę tas pa­čias nuo­trau­kas, tik už­dengę tuos už­ra­šus ir vie­to­je jų už­rašę, jog čia– pa­si­ty­čio­ji­mas? Ta­da pi­ke­tuo­to­jai kitą­kart ne­būtų ėję su to­kiais pla­ka­tais, o skai­ty­to­jai būtų pa­matę, kad ne­pa­do­ru taip elg­tis. Čia – pa­ts ge­riau­sias pa­vyz­dys, kad mums iki to­le­ran­ci­jos – kaip iki dan­gaus.

– Vis dėlto turė­tumė­te jaus­tis pa­ma­lo­nin­tas. Juk pelnęs to­le­ran­ci­jos žmo­gaus vardą, už­nu­ga­ry­je pa­li­ko­te tokį grandą kaip re­ži­sie­rius Os­ka­ras Kor­šu­no­vas...

– Pri­si­pa­žin­siu, kad to ne­ži­no­jau iki pat ap­do­va­no­jimų ce­re­mo­ni­jos. Apsk­ri­tai nie­kam nie­ko ne­sa­kiau ir ne­si­domė­jau, ne­norė­jau, kad čia pra­si­dėtų... Net na­muo­se ne­pra­si­ta­riau. Tik ofi­cia­liai pa­skel­bus to­kią in­for­ma­ciją pra­si­dėjo skam­bu­čiai, svei­ki­ni­mai.

Ir kol neat­sidū­riau Kau­ne, kitų no­mi­nantų ne­ži­no­jau. Iš­gir­dau tik ta­da, kai pri­sta­tinė­jo vi­sus. Jo­kio to jaus­mo ap­len­kus ži­no­mus žmo­nes... Aš ma­nau, kad tie, ku­rie sprendė, kurį iš mūsų ap­do­va­no­ti, turė­jo sa­vo mo­tyvų. Kaip jau­čiuo­si tapęs to­le­ran­ci­jos žmo­gu­mi pa­skam­binęs klausė ir Vy­tau­tas Rum­šas. „Taip pat. Nie­kas ne­pa­si­keitė“, – te­pa­sa­kiau.

– Pas­tebė­tas ir įver­tin­tas bu­vo­te už dau­gybę reikš­mingų darbų gai­vi­nant Plungės, Že­mai­ti­jos ir vi­sos Lie­tu­vos žy­diškąją at­mintį. Vie­nas pra­smin­giau­sių – Lie­tu­vos kontū­re au­gi­na­mas Lit­vakų at­min­imo so­das. Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip gimė jo idė­ja.

– Pir­miau­sia Ja­ko­vo Bun­kos pa­ra­mos ir lab­da­ros fon­das įsi­gi­jo sklypą su griau­na­mu na­me­liu. Pirk­ta su min­ti­mi, kad to­je vie­to­je iš­dygs žy­diš­ka et­nog­ra­finė so­dy­ba-mu­zie­jus, į kurį už­sukęs galė­tum su­si­pa­žin­ti su bui­ti­mi, ama­tais. Juk ka­dais Plungė­je dir­bo stik­lio­rius, būta odos iš­dirbėjų, kirpėjų, pre­ky­bi­ninkų. Būtent tuos ama­tus ir norė­ta pa­ro­dy­ti žmonėms. Kol kas ne­si­se­ka šios idė­jos įgy­ven­din­ti. Tam rei­kia daug lėšų.

Svars­to­ma ir ga­li­mybė tą sklypą, išs­ky­rus vietą, ku­rio­je įkur­din­tas so­das, par­duo­ti. Už gau­tus pi­ni­gus būtų ga­li­ma im­tis kitų darbų. Tirkš­liuo­se, prie Ma­žei­kių, ža­da­ma res­tau­ruo­ti bu­vu­sią si­na­gogą, įren­giant to kraš­to žydų mu­ziejų. Aš siū­lau kitą va­riantą – įkur­ti vi­sos Že­mai­ti­jos. Jei su­tiktų, žy­diš­kos et­nog­ra­finės so­dy­bos min­ties vi­sam at­si­sa­ky­tu­me.

– O kaip at­si­ti­ko, kad sau­sio vi­du­ry Lit­vakų at­mi­ni­mo so­de ap­si­lankė net Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nausė­da?

– Pats ne­si­kvie­čiau. Ma­nau, vis­kas įvy­ko iš lūpų į lūpas prin­ci­pu. Aš ne­ma­nau, kad Pre­zi­den­tas pa­ts su­gal­vo­jo. Yra ko­man­da, ku­ri su­da­rinė­ja jo dar­bot­varkę. Tai – tar­si namų dar­bai, nes kaip tik tuo me­tu Pre­zi­den­tas ruošė­si vyk­ti į Iz­raelį.

At­va­žia­vo, pa­si­vaikš­čio­jo, ap­žiūrė­jo. Pak­lau­siau, ar jis ne­norėtų kaip ša­lies va­do­vas vals­tybės var­du pasodinti vieną obelį. Norė­jo. Kaip tik turė­jau vieną obelį at­sar­go­je, tai ir įkasėme. Ji skir­ta Darbėnų (Kre­tin­gos r.) bend­ruo­me­nei. Vie­to­vei, iš ku­rios ki­lu­si jo ma­ma.

Ma­no nuo­mo­ne, tai – svar­bus da­ly­kas. Juk Pre­zi­den­to pa­so­din­ta obe­lis – tar­si nuo vi­sos tau­tos. To­kiu būdu G. Nausė­da iš­reiškė dau­gu­mos lie­tu­vių po­žiūrį į žydų tautą. Ver­ti­nu tai kaip pa­gar­bos ženklą.

– Ke­lin­to­ji yra Pre­zi­den­to obe­lis? Kiek iš vi­so jų turėtų čia atsirasti?

– Pre­zi­den­to – 53-oji. Net­ru­kus bus pastatyta ir dar vie­na – Pa­lan­gos mies­to sa­vi­val­dybė su­manė įam­žin­ti ta­me mies­te gy­ve­nu­sius žy­dus. Pa­so­din­si­me, kai tik oras bus ge­res­nis.

Norė­čiau, kad Lie­tu­vos kontū­re kuriamas so­das išaugtų iki 234 kalvio nukaldintų obelų – tiek, kiek Lie­tu­vo­je iki ka­ro gy­va­vo žydų bend­ruo­me­nių. Ta­da ta te­ri­to­ri­ja taptų ne tik di­de­liu ir reikš­min­gu at­mi­ni­mo ženk­lu, bet ir išs­kir­ti­niu me­no kūri­niu.

La­bai svar­bu ir tai, kad jo kūrimo pro­ce­se da­ly­vautų kuo dau­giau žmo­nių, vie­naip ar ki­taip su­si­ju­sių su žydų tau­ta. Jau da­bar so­de pui­kuo­ja­si žmo­nių iš Aust­ra­li­jos, Pietų Af­ri­kos, Ame­ri­kos, Ang­li­jos, Iz­rae­lio obe­lys.

– Kiek­vie­nas iš mūsų neiš­ven­gia­mai pa­gal­vo­ja­me – o kas po mūsų? Sa­ky­ki­te, ar au­gi­na­te mintį, kam po savęs per­lei­si­te so­do prie­žiūrą?

– Čia ir yra pa­grin­di­nis klau­si­mas. Vie­nas iš va­riantų – per­kel­ti sodą į Še­duvą, kur ku­ria­mas di­de­lis vi­sos Lie­tu­vos žydų me­mo­ria­las bei mu­zie­jus. Ten bus ta vie­ta, ku­rią ap­lan­kys kiek­vie­nas į Lie­tuvą at­vykęs žy­das. Tai bus mo­der­niau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis pa­rem­tas lit­vakų mies­te­lių is­to­ri­jos, kultū­ros bei at­mi­ni­mo mu­zie­jus.

Ži­no­ma, būtų ga­li­ma sodą per­leis­ti Že­mai­čių dailės mu­zie­jui, jei šis ap­siimtų, ar­ba Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­jai. Bet bėda ta, kad jis – dar ne­baig­tas.

Kol kas ma­no did­žiau­si pa­gal­bi­nin­kai – anū­kai Vi­lius ir Lu­kas. Kaip bus to­liau, neaiš­ku. Ne­ma­nau, kad kas norės už­sik­rau­ti tokį kla­patą.

– Šian­dien jau sun­ku su­skai­čiuo­ti, kiek jūsų tėve­lis ir jūs nu­veikė­te, kad kuo dau­giau būtų „įrašų“ žydų tau­tai skir­ta­me is­to­ri­jos pus­la­py­je. Bet pri­si­min­ki­me pa­čią pra­džią. Nuo ko vi­sa tai pra­si­dėjo?

– Reikėtų pra­dėti nuo skaud­žios mūsų gi­minės is­to­ri­jos, nuo iš Ši­lalės ki­lu­sio ma­no bo­čiaus Lei­bos Bun­kos, ku­ris bu­vo sa­va­no­ris 1918-ai­siais. Tie­sa, sa­va­no­riu jis bu­vo du­kart. Pas­tarąjį kartą sa­va­no­riau­ti pa­si­ry­žo bi­jo­da­mas į ka­riuo­menę iš­leis­ti pil­na­me­tystės su­lau­kusį ma­no tėvą. Bo­čius pa­sakė, kad to pie­mens vie­no neiš­leis, nes jis ten pra­žus. Taip jis ant­rąkart ta­po sa­va­no­riu.

Vis dėlto tėvui tar­ny­bos iš­veng­ti ne­pa­vy­ko. Per 16-osios di­vi­zi­jos kau­ty­nes su vo­kie­čiais ties Alek­se­jev­ka (Ru­si­ja) jis bu­vo sun­kiai su­žeis­tas. Jį leis­gyvį gu­lintį snie­ge ra­do bo­čius ir ve­ži­mu iš­ga­be­no į li­go­ninę. Tėvas iš­si­kapstė, o bo­čius po dviejų sa­vai­čių pa­ts žu­vo. Kaip ir vėliau į ka­riuo­menę paim­tas šei­mos jaunė­lis.

Taip tėvas li­ko vie­nas iš sūnų. Tie­sa, po ka­ro jis dar bu­vo pa­lik­tas Vo­kie­ti­jo­je tar­nau­ti, mat ge­rai mokė­jo vo­kie­čių kalbą. Tad į Lie­tuvą be­sugrį­žo tik 1947-ai­siais.

Grįžęs į gimtąją Plungę pa­matė, jog čia nie­ko ne­bėra. Su­vokęs skaudų tau­tie­čių li­kimą jis davė sau pa­žadą vi­sais įma­no­mais būdais steng­tis įam­žin­ti jų at­mi­nimą, kad liktų nors kaž­ko­kie ženk­lai atei­ties kar­toms apie mūsuo­se gy­ve­nu­sius žy­dus. Tą visą gy­ve­nimą ir darė, pa­si­telk­da­mas sa­vo kūrybą. O aš tik tęsiu tai, ką jis pra­dėjo.

– Kaip at­rodė jūsų vai­kystė? Ji bu­vo per­smelk­ta žy­diš­ka dva­sia ar vis dėlto au­go­te su­pa­mas že­mai­tiškų tra­di­ci­jų, pa­pro­čių? Juk jūsų ma­ma bu­vo že­maitė.

– Gy­ve­no­me kaip ti­piš­ka že­mai­čių šei­ma. Kultū­ra, pa­pro­čiai – že­mai­tiš­ki. Apie žy­diš­kas tra­di­ci­jas pri­minė tik babūnės ga­mi­na­mi žy­diš­ki pa­tie­ka­lai. Jų skonį iki šiol jau­čiu. Jų ruo­ši­mo pa­slap­čių bu­vo iš­mo­ku­si ir ma­no ma­ma. Tad ret­kar­čiais pa­le­pin­da­vo tėvą.

Nors žy­dai – la­bai re­li­gin­ga tau­ta, mūsų šei­mo­je to ne­bu­vo. Po ka­ro, ma­si­nių žydų žu­dy­nių babūnė pa­sakė: „Jei­gu Die­vas lei­do at­si­tik­ti to­kiems da­ly­kams, va­di­na­si, jo nėra“. Čia ir baigė­si vi­sas mūsų re­li­gin­gu­mas.

– O kuo jūs sa­ve lai­ko­te – žy­du ar lie­tu­viu?

– Že­mai­čiu. Ga­li­ma vi­saip su­kti, bet rea­lybė to­kia. Jei būtu­me iš­va­žiavę į Iz­raelį, kai aš bu­vau ma­žas, ta­da būtų buvę ki­taip. Dėl te­nykš­čių tra­di­cijų, pa­pro­čių, kultū­ros, kal­bos ir ap­lin­kos, ko ge­ro, bu­čiau pa­virtęs žydu. Bet taip ne­nu­ti­ko. Todėl tai, ką aš tu­riu pri­si­siurbęs, vis­kas yra že­mai­tiš­ka.

Pri­si­me­nu, kai su­lau­kus še­šio­li­kos reikė­jo iš­siim­ti pa­są. Pasų sta­lo vir­ši­nin­kas pa­prašė už­ra­šy­ti tau­tybę. Ned­ve­jo­da­mas įpie­šiau – že­mai­tis. Ir tik išaiš­ki­nus, kad to­kios nėra, pa­tai­siau į lie­tu­vis. Nė min­ties ne­bu­vo ki­tos. O da­bar – pa­gal si­tua­ciją: jei­gu rei­kia, esu že­mai­tis, jei rei­kia – žy­das, ru­sas ar uk­rai­nie­tis. Net ir tėvas, nors žydų tau­tybės, cha­rak­te­riu bu­vo gry­nas že­mai­tis.

– Nie­kam nėra pa­slap­tis, kad vi­suo­menė dėl žydų – su­si­skald­žiu­si. Kas, jūsų nuo­mo­ne, le­mia nei­giamą po­žiūrį į šią tautą?

– Nuo vi­du­ram­žių laikų vis dar gy­vuo­jan­tys ste­reo­ti­pai. Dar ta­da žy­dus bu­vo ban­do­ma pa­vers­ti pik­ta­da­riais, nes jiems ge­riau sekė­si, mokė­jo vers­tis, pra­si­ma­ny­ti pi­nigų, ku­rių iš žydų sko­lin­tis atei­da­vo tur­tin­gie­ji ir dva­si­nin­ki­ja. O sko­las juk rei­kia grąžin­ti. Tai, ži­no­ma, nie­kam ne­pa­ti­ko. Juk pa­si­sko­li­ni sve­ti­mus, o ati­duo­ti rei­kia sa­vo...

Taip gimė ne­būtos is­to­ri­jos, juo­di­nu­sios žydų tautą. Pra­sidė­jo kal­ti­ni­mai nu­žud­žius Kristų, gro­biant vai­kus, siur­biant kraują. Pa­lei­do to­kius gan­dus ir žmonės ėmė tuo tikė­ti.

Ir Plungė­je yra buvęs at­ve­jis, kai tur­gaus dieną pra­puolė vai­kas ir dėl to bu­vo ap­kal­tin­ti žy­dai. Įsiaud­ri­nu­sią mi­nią ra­mi­no Klaipė­dos ir vie­ti­niai mi­li­ci­nin­kai. O ga­liau­siai paaiškė­jo, kad pra­dingė­lis ki­ta­me kie­me žaid­žia su sa­vo bend­raam­žiais. Vie­nas su­klykė, kad žy­dai pa­ga­vo, ir vi­si iš pa­skos uo­de­gas pa­kėlė.

Bai­siau­sia, kad vi­du­ram­žiais gimę ste­reo­ti­pai gy­vi iki šiol. Juk vi­sa­da rei­kia turė­ti prie­šą, kad galė­tum kažką ap­kal­tin­ti, jei tau ne­ge­rai.

Anek­dotą net ta te­ma pri­si­mi­niau: „Ta­ry­bi­niais lai­kais at­vežė grie­tinės į par­duo­tuvę. Nu­sid­riekė did­žiau­sia eilė. Išė­ju­si par­duo­tuvės vedė­ja pa­reiškė: „Žy­dai, ne­stovė­ki­te – jums neuž­teks!“ Dar po ku­rio lai­ko šau­kia: „Kas ne pro­fsąjun­gos na­rai, ne­stovė­ki­te – ne­gau­si­te!“ Dar po va­lan­dos: „Kas ne par­ti­jos na­riai, ne­gau­sit, skirs­ty­kitės!“ Galų ga­le išei­na ir pa­sa­ko: „Ne­be­li­ko!“ Ir vi­si eilė­je stovėję žmonės ėmė bur­bu­liuo­ti: „Oi tie žy­dai! Rupūžės! Vėl jiems pa­si­sekė.“

– Vi­suo­menė jus pa­žįsta ir kaip kraš­to­ty­ri­ninką, sa­vitą ra­šy­mo sti­lių tu­rintį žur­na­listą. Ko­kių pro­fe­sijų per gy­ve­nimą dar te­ko ma­tuo­tis? Ir ku­ri ti­ko la­biau­siai?

– Il­gus me­tus dir­bau ži­niask­lai­dos sri­ty­je. Be vietinės spaudos, te­ko pa­dirbė­ti dien­raš­ty­je „Res­pub­li­ka“, laik­raš­ty­je „Gim­ta­sis kraš­tas“, „Die­no­je“. Pas­ta­ra­jai nu­si­bai­gus, įsi­dar­bi­nau re­dak­to­riaus pa­va­duo­to­ju „Klaipė­dos“ re­dak­ci­jo­je.

Bet il­gai­niui man ap­kar­to ten. Pa­si­darė ne­ska­nu. Ta­da grįžau į Plungę. Tie­sa, yra tekę dėsty­to­jau­ti Klaipė­dos uni­ver­si­te­te, kur mo­kiau būsi­muo­sius žur­na­lis­tus. Ga­liau­siai su­lau­kiau pa­si­ūly­mo dirb­ti spe­cia­lis­tu ry­šiams su vi­suo­me­ne Rie­ta­vo miškų urė­di­jo­je. Čia ir pen­si­jos su­lau­kiau. O ma­niau atei­siu, me­tus ant­rus pa­būsiu ir kil­siu.

Tie vie­nuo­li­ka metų, pra­leistų urė­di­jo­je, bu­vo pa­tys ge­riau­si ma­no gy­ve­ni­me. Išs­ky­rus gal tuos, kai dir­bau gin­ta­ro meist­ru ir drožė­ju liau­dies kūry­bos ga­mi­nių įmonė­je „Mi­ni­ja“.

Urė­di­jo­je da­riau tai, kas man pa­tin­ka ir priim­ti­na. Ir man sekė­si. Per tiek metų dir­bant ži­niask­lai­do­je turė­jau pa­žin­čių ir ry­šių vi­so­je Lie­tu­vo­je. Tai pa­leng­vi­no darbą. Nu­veik­ta iš­ties daug. Ir svar­biau­sia, kad dirb­ti bu­vo vie­nas ma­lo­nu­mas.

Gar­saus ki­no ak­to­riaus Ju­ri­jaus Ni­ku­li­no yra klausę, kas yra laimė. Jis pa­sakė la­bai pa­pras­tai: „Laimė – ka­da iš ry­to tu no­ri ei­ti į darbą, o po dar­bo no­ri grįžti na­mo“. Man taip ir bu­vo.

Da­bar, kaip sa­kiau, esu pen­si­nin­kas, nors veik­los tik­rai ne­trūksta, nes va­do­vau­ju J. Bun­kos pa­ra­mos ir lab­da­ros fon­dui. Prieš tai juo rūpi­no­si švie­saus at­mi­ni­mo ma­no bro­lis. Taip po tru­putį ir su­kuo­si. Kažką da­ro­me.

Vie­nas iš did­žiau­sių fon­do darbų – uni­ka­lus me­mo­ria­las Kaušė­nuo­se, kur pirmą­kart Lie­tu­vo­je su­ra­šy­tos holokausto aukų pa­vardės. Iš vi­so jų – be­veik 1 300. Uni­ka­lus ob­jek­tas – ir žydų gelbė­to­jams skir­ta alė­ja.

Da­bar Lie­tu­vo­je iš vi­so yra sep­ty­nios vie­tos, ku­rio­se skel­bia­mos žu­vu­sių žydų tau­tos at­stovų pa­vardės. Pen­kios įkur­tos Že­mai­ti­jo­je, li­ku­sios dvi – mūsų pa­vyzd­žiu pa­se­ku­siuo­se Kėdai­niuo­se ir Bir­žuo­se.

Darė­me ir nėjo­me šauk­da­mi „Duo­ki­te mums už tai me­dalį!“

– Ar­ti­miau­si pla­nai?

– Kažką dar dirb­ti, kol tik yra svei­ka­tos.

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.