Įspūdžiai apie ne gimtą, bet labai artimą žemę

Die­na Plun­gė­je

Die­ną du iš jų – vil­niš­kis Egi­di­jus Šus­taus­kas ir plun­giš­kis Pau­lius Ga­dei­kis – lan­kė­si Plun­gės Se­na­mies­čio mo­kyk­lo­je, kur mo­ki­niams bei mo­ky­to­jams pa­pa­sa­ko­jo apie neap­sa­ko­mai di­de­lį pi­lie­tiš­ku­mo jaus­mą ir gra­žius dar­bus, at­lik­tus Ka­ra­gan­dos apy­lin­kė­se, pa­ger­biant Ka­zachs­ta­no la­ge­riuo­se ka­lė­ju­sius ir ten am­ži­no poil­sio at­gu­lu­sius lie­tu­vius.

Vė­liau prie jų pri­si­jun­gė dar ke­tu­ri eks­pe­di­ci­jo­je da­ly­va­vę jau­ni vy­rai – Au­gus­tas Ki­šo­nas, Man­vy­das Bo­ru­sas, Ma­ri­jus Šti­li­nis ir To­mas Vait­kū­nas. Su­si­ti­ki­mas su šiuo še­še­tu vy­ko Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je.

Iš vi­so šiais me­tais į Ka­zachs­ta­ną vy­ko še­šio­li­ka eks­pe­di­ci­jos da­ly­vių, nors at­ran­ko­je da­ly­va­vo apie 1 080 jau­nų žmo­nių.

At­rink­tie­ji de­šimt die­nų – tiek tru­ko ko­man­dos mi­si­ja Ka­ra­gan­dos apy­lin­kė­se: Do­lin­ko­je, Ka­ra­ba­se, Spas­ke, Pros­tor­no­je, Eki­bas­tū­ze – plu­šė­jo dėl Lie­tu­vos is­to­ri­jos iš­sau­go­ji­mo šia­me kraš­te. Juk ja­me esan­čios vie­to­vės mums, lie­tu­viams, be­veik tiek pat svar­bios kiek ir vie­ti­niams žmo­nėms, nes, skir­tin­gais duo­me­ni­mis, Ka­zachs­ta­no la­ge­riuo­se ka­lė­jo nuo 20 iki 80 tūkst. lie­tu­vių.

„Ten pa­bu­vo­ję su­pra­to­me, kad Ka­zachs­ta­nas mums – ne gim­ta, bet la­bai ar­ti­ma že­mė, ku­rio­je nu­vei­kė­me tik­rai ne­ma­žai dar­bų“, – kal­bė­jo mi­si­jo­je da­ly­va­vęs še­še­tas. Vai­ki­nai ti­ki­no, jog tiek prieš iš­vyks­tant, tiek eks­pe­di­ci­jos me­tu ir po jos jau­tė di­džiu­lį vi­sos Lie­tu­vos pa­lai­ky­mą. Tik jis net ir sun­kiau­siu me­tu ne­lei­do pa­lūž­ti bei su­tei­kė jė­gų šu­kuo­jant ka­pi­nes (jų ap­lan­ky­ta net dvi­de­šimt), tvar­kant at­ras­tus 130 lie­tu­vių ka­pus, sta­tant at­mi­ni­mo sim­bo­lius – kry­žių bei kop­lyts­tul­pius.

Ne­to­li Ka­ra­ba­so la­ge­rio – lie­tu­vio trem­ti­nio kry­žius

Pir­mą­jį kop­lyts­tul­pį lie­tu­viai pa­sta­tė Pros­tor­no­je, ki­tu pa­puo­šė Do­lin­kos ka­pi­nes, ku­rio­se nė­ra iš­li­kę po­li­ti­nių ka­li­nių at­mi­ni­mo ženk­lų. Kry­žius iš­ki­lo ša­lia Ka­ra­ba­so la­ge­rio. Įdo­miau­sia, kad jį prieš lie­tu­vai­čiams iš­vyks­tant į mi­si­ją Lie­tu­vo­je su­meist­ra­vo trem­ti­nys Bro­nis­lo­vas.

Plun­gė­je vie­šė­ję mi­si­jos da­ly­viai pri­si­mi­nė, kaip svars­tė, ko at­si­sa­ky­ti, kad į kup­ri­nes ga­lė­tų su­tal­pin­ti kry­žiaus konst­ruk­ci­jas ir nu­vež­ti jas į Ka­zachs­ta­ną. Vie­nin­te­lis lie­tu­vio trem­ti­nio pra­šy­mas bu­vo iš­kel­ti jo su­meist­rau­tą kry­žių tin­ka­miau­sio­je jam vie­to­je ir pa­skir­ti jį vi­sų trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių at­mi­ni­mui įam­žin­ti.

Eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai gau­tą mi­si­ją įgy­ven­di­no su kau­pu. Mat kry­žius iš­ki­lo iš­ties sim­bo­li­nė­je vie­to­je – Ka­ra­ba­so la­ge­rio pa­šo­nė­je. Juk bū­tent Ka­ra­ba­so ge­le­žin­ke­lio sto­tis bu­vo vie­ta, ku­rio­je pa­bu­vo­jo vi­si iš­trem­tie­ji. Iš čia po­li­ti­niai ka­li­niai bū­da­vo pa­skirs­to­mi po vi­są Kar­la­gą. Iš Lie­tu­vos at­ga­ben­tas kry­žius, anot mi­si­jos da­ly­vių, siun­čia liūd­ną ži­nia, kad da­lis ka­li­nių li­ko am­žiams šio­se apy­lin­kė­se.

Džiau­gė­si ra­dę po­li­ti­nio ka­li­nio duk­ros ka­pą

„„Mi­si­ja Si­bi­ras“ nė­ra še­šio­li­kos žmo­nių mi­si­ja. Tai – vi­sos Lie­tu­vos pro­jek­tas. Spau­dė šir­dį, ma­tant žmo­nių iš­gy­ve­ni­mus mus iš­ly­dint. Jie kro­vė mums duo­ną, me­dų, sū­rį, taip ro­dy­da­mi, kiek jiems ši mi­si­ja reikš­min­ga. Di­džiu­lį įspū­dį pa­li­ko ir prieš ke­lio­nę į Ka­zachs­ta­ną vy­kę su­si­ti­ki­mai su po­li­ti­niais ka­li­niais bei trem­ti­niais. Mes jiems – tar­si anū­kai. Jie mū­sų lauk­da­vo su vai­šių nu­krau­tais sta­lais. Pa­si­jaus­da­vo­me tar­si per gi­mi­nių su­si­ti­ki­mą. To­kiais mo­men­tais su­pran­ti, ko­kią at­sa­ko­my­bę ne­ši, dėl ko vis­ką da­rai“, – kal­bė­jo M. Šti­li­nis.

Vai­ki­nai sa­kė, kad po su­si­ti­ki­mų su skau­džią lem­tį iš­gy­ve­nu­siais žmo­nė­mis mi­si­jos da­ly­viai su­pra­to, kad iš­va­žiuo­ja su ba­ga­žu ne tik kup­ri­nė­je, bet ir šir­dy­se.

Bend­rau­da­mi su plun­giš­kiais be­veik dvi sa­vai­tes Ka­zachs­ta­ne pra­lei­dę mi­si­jos da­ly­viai itin jaut­riai pa­sa­ko­jo apie ki­tą sa­vo įgy­ven­din­tą už­duo­tį, ku­rią jiems bu­vo pa­sky­ręs bu­vęs po­li­ti­nis ka­li­nys, šiuo me­tu 93-ejų Jur­gis Dir­vons­kis. Su juo eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai su­si­ti­ko ruo­šian­tis di­džia­jai iš­vy­kai. Jur­gis ko­man­dos pra­šė su­ras­ti jo duk­ros Ni­jo­lės, mi­ru­sios, kai jai bu­vo vos aš­tuo­ni mė­ne­siai, ka­pą.

93-ejų bu­vęs po­li­ti­nis ka­li­nys per „Goog­le Maps“ pa­ro­dė vie­tą, kur daug­maž tu­rė­tų bū­ti pa­lai­do­ta kū­di­kys­tė­je mi­ru­si jo duk­re­lė. Jur­gis pra­šė ten už­deg­ti žva­ke­lę.

Pri­si­min­da­mas mer­gy­tės am­ži­no­jo poil­sio vie­tos paieš­kas, E. Šus­taus­kas pa­sa­ko­jo, kaip su­dė­tin­ga bu­vo ją at­ras­ti. Paieš­kos bu­vo il­gos ir, at­ro­dė, be­vai­sės. Ko­man­da jau bu­vo pra­ra­du­si net ma­žiau­sią vil­tį su­ras­ti kap­vie­tę. „Ka­pi­nes ski­ria ge­le­žin­ke­lis – vie­ną pu­sę bu­vo jau apieš­ko­ju­si anks­tes­nė eks­pe­di­ci­ja, to­dėl ieš­ko­jo­me ki­to­je pu­sė­je. Čia ra­do­me pa­lai­do­tų daug lie­tu­vių, bet Jur­gio duk­ros ka­po ne­bu­vo. Sa­kau – ei­na­me, gal į aną pu­sę pa­žiū­rė­ki­me“, – pa­sa­ko­jo E. Šus­taus­kas.

Anot jo, ry­to­jaus va­ka­rą, jau be­si­bai­giant paieš­koms, ko­man­da dar kar­tą nu­vy­ko į šią vie­tą ir E. Šus­taus­kui pa­sku­ti­nę aki­mir­ką pa­vy­ko ap­tik­ti mi­nė­tą­jį ka­pe­lį. Jis bu­vo be už­ra­šo. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties šios kap­vie­tės ne­pas­te­bė­jo anks­tes­nės eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai. Egi­di­jus sa­kė, jog at­pa­žin­ti ka­pą pa­vy­ko tik pa­gal kry­žių, ku­ris ma­tė­si Jur­gio mi­si­jos da­ly­viams įduo­to­je nuo­trau­ko­je.

„Fo­tog­ra­fi­jo­je ma­tė­si kry­žius, an­ge­las, su­pil­tas ant­ka­pis su gė­lė­mis, bet per daug me­tų ant­ka­pio ne­be­li­ko, li­ko tik kry­žius, bu­vo ma­ty­ti tik an­ge­lo spar­ne­liai“, – pri­si­mi­nė mi­si­jos da­ly­vis. Pa­sak jo, bū­tent to­kios aki­mir­kos ir įpras­mi­na šią mi­si­ją.

Apie tai, kad pa­ga­liau pa­vy­ko su­ras­ti il­gai ieš­ko­tą ka­pą, ko­man­da iš­kart pra­ne­šė ir Jur­giui. „Jis nu­ste­bo. Ap­si­džiau­gė, o vė­liau ir pra­vir­ko. Ši pa­tir­tis su­tei­kė be ga­lo daug mo­ty­va­ci­jos, no­ro to­liau tęs­ti ge­rus dar­bus“, – at­vi­ra­vo Egi­di­jus.

Grį­žo ki­to­kie

„Mi­si­jos Si­bi­ras“ da­ly­viai per eks­pe­di­ci­ją pa­bend­ra­vo su tri­mis Ka­zachs­ta­ne gy­ve­nan­čiais lie­tu­viais – po­li­ti­nių ka­li­nių vai­kais, anū­kais, ku­rie sa­vo gy­ve­ni­mus su­kū­rė to­je ša­ly­je, ta­čiau pui­kiai ži­no, kad jų tė­vy­nė – Lie­tu­va.

Vie­nas iš jų – Di­mit­ri­jus Ru­gys, kal­bė­jęs, kad sa­vo šak­ni­mis yra lie­tu­vis, bet cha­rak­te­riu – ka­za­chas. Bū­tent dėl pa­sta­ro­jo ir ne­grį­žo į Lie­tu­vą. Ne­ži­no­jo, ar ten yra lau­kia­mas. Lie­tu­viai ka­za­chams vi­sa­da at­ro­dė va­ka­rie­čiai, to­dėl jie tar­si jau­tė­si pra­stes­ni. Di­mit­ri­jui mi­si­jos da­ly­viai įtei­kė Lie­tu­vos tris­pal­vę. Ši aki­mir­ka su­grau­di­no mū­sų krau­jo tu­rin­tį ka­za­chą.

Vė­liau lie­tu­viai ap­žiū­rė­jo jo na­mą, ku­ris – ki­toks nei ki­tų čia gy­ve­nan­čių žmo­nių, mat tu­ri rū­sį. Šią idė­ją Di­mit­ri­jus pa­sa­ko­jo pa­si­sko­li­nęs bū­tent iš lie­tu­vių.

Mi­si­jos da­ly­viai pa­pa­sa­ko­jo ir dau­giau įdo­mių da­ly­kų, bet svar­biau­sia, ką jie pa­mi­nė­jo, kad ši eks­pe­di­ci­ja, jos me­tu nu­veik­ti dar­bai, su­tik­ti žmo­nės išug­dė juo­se dar di­des­nį pa­trio­tiš­ku­mo jaus­mą. „Mes grį­žo­me ki­to­kie. La­biau su­bren­dę. Ki­taip su­pras­da­mi dau­ge­lį da­ly­kų, trem­tį, ją iš­gy­ve­nu­sių žmo­nių bei po­li­ti­nių ka­li­nių li­ki­mus. Ši mi­si­ja pa­kei­tė mū­sų mąs­ty­mą“, – pri­si­pa­ži­no Au­gus­tas. Jam pri­ta­rė ir jo bi­čiu­liais ta­pę ki­ti eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai.FOTO AUTORIUS