Kai atsibodo ręsti raganos namelius, pastatė... Oginskių rūmus

Gelbė­jo že­mai­tiš­kas už­sis­py­ri­mas

I. Lin­ke­vi­čienė pa­sa­ko­jo, kad to­kius lanks­ti­nius, ku­rie iš­ny­ra iš pus­la­pių at­ver­tus knygą, at­ra­do ir pamė­go be­si­ruoš­da­ma tre­čią­kart per­leis­ti duk­rai pa­ra­šytą knygą „Ma­no ge­ro­ji draugė ra­ga­na“.
2001 me­tais iš­leis­ta kny­gelė plun­giš­kei ne­tikė­tai pelnė ne tik Lie­tu­vos kai­mo ra­šy­tojų sąjun­gos lau­reatės vardą, bet ir ta­po ga­na po­pu­lia­ri, tad 2006 m. nu­tar­ta ją per­leis­ti. Praė­jus dar de­šimt­me­čiui I. Lin­ke­vi­čienė ėmė gal­vo­ti ir apie tre­čiąjį kny­gos lei­dimą, tik šįkart norė­jo, kad kny­gelė būtų vi­siš­kai ki­to­kia, nei anks­čiau pa­si­rod­žiu­sios – su­ve­ny­rinė, įriš­ta ran­ko­mis.
Tuo pa­čiu ki­lo min­tis ir apie įdomų in­tarpą į knygą tarp prie­šla­pių – ra­ga­nos na­melį.
„In­ter­ne­to pla­tybė­se bu­vau ma­čiu­si at­vi­rukų su vi­so­kių pa­statų ma­ke­tais – nuo ang­liš­ko­jo Big Be­no iki Pa­ry­žiaus ka­ted­ros. Nuos­ta­biau­sia, jog, su­len­kus pa­grindą, to­kia po­pie­rinė tri­matė skulptūrėlė virs­ta plokš­čia ir vi­siš­kai pa­si­sle­pia tarp pus­la­pių.
Ši tech­ni­ka dar net ne­tu­ri tin­ka­mo lie­tu­viš­ko pa­va­di­ni­mo. Ang­liš­kai va­di­na­ma pop-up cards pa­per sculp­tu­re, kas iš­ver­tus reikštų iš­šo­kan­ti po­pie­rinė skulptū­ra. Ar­ti­miau­sia būtų ki­ri­ga­mi tech­ni­kai.“
Tad pra­dėju­si mo­ky­tis knyg­ri­šy­bos, Ilo­na kar­tu ėmė domė­tis ir iš­šo­kan­čių po­pie­ri­nių skulptūrė­lių kūri­mu. Tik štai apie pirmąją tech­niką in­ter­ne­te mo­ky­mo­si med­žia­gos – kiek tik no­ri, o kaip ga­min­ti to­kias skulptūrė­les – nie­ko nėra.
„Bet aš – už­sis­py­ru­si že­maitė, pra­dėjau pa­ti ręsti tą tro­belę. Pir­miau­sia – gal­vo­je, o kai jau su­pra­tau, kaip maž­daug viską su­dėlio­ti, ėmiau­si dar­bo brai­žy­da­ma ir pjaus­ty­da­ma po­pie­rių“, – Ilo­na pri­si­minė pir­muo­sius ban­dy­mus.


Už­te­ko ap­si­dai­ry­ti ap­lin­kui

Il­gai­niui mo­te­ris taip pa­si­nėrė į šią veiklą, kad iš jos gimė ne­ma­žai lai­ko rei­ka­lau­jan­tis už­siė­mi­mas. Su sa­vo riš­to­mis ir de­ko­ruo­to­mis kny­go­mis bei pa­čios kur­tais at­vi­ru­kais da­ly­vau­da­ma įvai­rio­se mugė­se plun­giškė su­lauk­da­vo ne tik ma­lo­nių at­si­lie­pimų, bet ir įvai­rių pa­min­ti­jimų. Būtent pirkė­jai ir pa­si­ūlė ra­ga­nos na­melį iš kny­gelės per­kel­ti į at­vi­ru­kus.
Juk na­mo, kaip sim­bo­lio, reikšmė la­bai pla­ti, uni­ver­sa­li, tad to­kie rankų dar­bo kūri­niai tin­ka be­veik vi­soms pro­goms.
Taip na­me­lis po na­me­lio, ir jų Ilo­na pri­rentė tik­rai ne­ma­žai. Bet tai bu­vo tik vie­nas po­pie­rinės skulptūrėlės va­rian­tas. Pa­bo­dus sta­ty­ti tą pa­čią tro­belę, ėmė kirbė­ti min­tis – gal pa­ban­dy­ti at­kar­to­ti ir ki­tus pa­sta­tus?
„Nuo vai­kystės gy­ve­nu prie pat par­ko, o iki M. Ogins­kio rūmų – tik pen­kios mi­nutės ke­lio, tad man jie la­bai ar­ti­mi. Ir ne vien geog­ra­fi­ne pra­sme. Ke­lio­li­ka metų su per­trau­ko­mis dirb­da­ma ži­niask­lai­do­je ir įgy­ven­din­da­ma įvai­rius pro­jek­tus, su­si­pa­ži­nau su stul­bi­nan­čia kultū­ri­ne veik­la ir žy­miais kūrėjais. Mūsų mies­tas tu­ri kuo did­žiuo­tis! Ir būtent Ogins­kių rūmai yra aukš­to­sios kultū­ros Plungė­je sim­bo­lis. O ša­lia jų yra ir ki­tas išs­kir­tinės kultū­rinės veik­los ži­di­nys – bib­lio­te­ka, įsikū­ru­si nuo­sta­bio­je pi­laitė­je, pa­na­šio­je į rūmus Flo­ren­ci­jo­je. Tad ne­nuos­ta­bu, jog min­tys su­ko­si būtent apie šiuos sta­ti­nius“, – pa­sa­ko­jo I. Lin­ke­vi­čienė.
Tai­gi, kaip sa­ko­ma, te­reikė­jo ap­si­dai­ry­ti, ir idė­jos pa­čios ėmė pra­šy­tis būti įgy­ven­din­tos. Ži­no­ma, vie­na yra su­ma­ny­ti, o ki­ta – pa­da­ry­ti, tad ir šis pro­ce­sas ne­buvęs grei­tas bei pa­pras­tas. Pri­reikė trejų metų tech­ni­kai nu­glu­din­ti ir pirš­tams iš­mik­lin­ti. Ir tik vi­sai ne­se­niai Ilo­na pa­bai­gu­si kur­ti po­pie­ri­nius Ogins­kių rūmų ir laik­ro­dinės ma­ke­tus.


Dar­buo­ja­si su skal­pe­liu

„Vis­kas la­bai pa­pras­ta, te­rei­kia ašt­raus skal­pe­lio ir pjaus­ty­mo ki­limė­lio“, – šyp­so­si mo­te­ris, pa­klaus­ta, kaip at­ro­do pa­ts kūry­bi­nis pro­ce­sas. Ir pri­du­ria, kad ver­ta ne­skubė­ti – kuo la­biau viską ap­gal­vo­ja, tuo ma­žiau po­pie­riaus su­ga­di­na. Todėl dau­giau­siai vis­kas vyks­ta gal­vo­je: rei­kia sumąs­ty­ti, kaip su­de­rin­ti di­zainą, med­žia­gas, konst­ruk­ci­jas. Ir tik ta­da kūry­ba per­si­ke­lia į po­pie­rių: da­ran­ti brėžinį, pjaus­tan­ti, su­ren­kan­ti...
Tie­sa, pa­bai­gus vieną darbą ir pa­si­džiau­gus pa­vy­ku­sius re­zul­ta­tu, ne­tru­kus ap­nin­ka min­tys, kaip dar būtų ga­li­ma jį pa­to­bu­lin­ti. Štai ir da­bar niež­ti ran­kos pa­to­bu­lin­ti Ogins­kių rūmų ma­ketą, nors, žiū­rint iš šo­no, jis at­ro­do iš­baig­tas. Bet, rei­kia su­tik­ti, au­to­riaus akis ma­to vi­sai ki­tas de­ta­les nei ei­li­nio ver­tin­to­jo, tad ir Ilo­nos no­ras šį tą pa­tai­sy­ti, pa­ge­rin­ti – su­pran­ta­mas.
Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad kur­da­ma šį darbą Ogins­kių rūmams stengė­si pri­tai­ky­ti re­ne­san­so sti­liaus de­ta­les ir laikė­si  va­di­na­mo­sios auk­si­nio pjūvio tai­syklės, kas būdin­ga tam lai­ko­tar­piui. O go­tiš­ko­sios pi­laitės-laik­ro­dinės pa­grin­das pa­puoš­tas au­ga­li­niais mo­ty­vais, ku­rie pa­si­tar­nau­ja kaip užuo­mi­na apie ka­dai­se prie šios pi­laitės bu­vu­sią oran­že­riją, kur vešė­jo eg­zo­ti­nių kraštų au­ga­lai.
„Su­ve­ny­ras tu­ri tik­ti net ir ne­sup­ran­tan­tiems lie­tu­viš­kai, tad ven­giau bet ko­kių už­rašų, pa­lik­da­ma tik vi­zua­linę kalbą. Ži­no­ma, pri­sta­tant to­kius ob­jek­tus šio­kia to­kia in­for­ma­ci­ja vis dėlto yra rei­ka­lin­ga, dėl to ant dėžutės dang­te­lio pri­kli­ja­vau QR kodą: Ogins­kio rūmų – su nuo­ro­da į Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus tink­lapį, o laik­ro­dinės – į Plungės vie­šo­sios bib­lio­te­kos. Nus­ke­na­vus te­le­fo­nu ga­li­ma leng­vai pa­siek­ti visą rei­ka­lingą in­for­ma­ciją“, – džiaugė­si išeitį ra­du­si Ilo­na.
Pa­sak jos (o ir mes ne­ga­li­me su tuo ne­su­tik­ti), to­kie po­pie­ri­niai lanks­ti­niai galėtų pa­si­tar­nau­ti kaip su­ve­ny­rinės mūsų miestą, jo is­to­riją ir kultūrą rep­re­zen­tuo­jan­čios do­va­nos. Ir sa­ko ne­si­lai­kan­ti įsi­ki­bu­si au­to­rystės: esa da­bar, kaip pa­vyzd­žiai jau baig­ti, juos at­kar­to­ti pa­gal Ilo­nos brėži­nius galėtų  bet ku­ri di­zai­no stu­di­ja.
„Tai būtų ir nau­din­ga, ir leng­va. Jei kas nors im­sis to dar­bo, bus ga­li­ma ne tik gy­vai pa­ma­ty­ti, bet ir įsi­gy­ti, ki­tiems pa­do­va­no­ti“, – sa­ko pa­šne­kovė. Na, o no­rin­tie­ji įsi­gy­ti I. Lin­ke­vi­čienės kurtų at­vi­rukų, ga­li ap­si­lan­ky­ti plun­giškės elekt­ro­ninė­je par­duo­tuvė­je hand­ma­de-po­stcard.lt. Tie­sa, tik tų su iš­šo­kan­čiais Ogins­kių rūmais ir Zu­bovų laik­ro­di­ne kol kas dar ne­nu­si­pirk­si­te, bet kas ži­no, gal vieną dieną...