„Labardžiai – mano žemė gimta“

Šo­ko, dai­na­vo ir vai­di­no

Jau ru­de­niš­kai iš­puoš­ta­me bend­ruo­menės namų kie­me šventė pra­si­dėjo me­ni­ne ins­ta­lia­ci­ja – be žod­žių, skam­bant kla­si­ki­nei mu­zi­kai, įtrau­kiant ma­žus ir jau ne vieną de­šimt­metį nu­gy­ve­nu­sius la­bar­diš­kius, pri­mi­nu­sia su­si­rin­ku­siems La­bard­žių kultū­ros is­to­riją.
Po gra­žios me­ninės įžan­gos šventės da­ly­vių šir­dis vir­pi­no bal­sin­go­ji Jo­cių tri­julė – ma­ma In­ga su duk­relė­mis Va­ne­sa ir Ro­ber­ta su­gie­do­jo La­bard­žių himną. „Čia aš gi­miau ir užau­gau, čia pra­bėgo vai­kystė links­ma, čia kiek­vie­nas kam­pe­lis man sa­vas, La­bard­žiai – ma­no žemė gim­ta...“ – lie­jo­si dai­nos žod­žiai. Mažą­sias so­lis­tes himną iš­mokė bu­vu­si il­ga­metė La­bardžų bend­ruo­menės pir­mi­ninkė Onutė Jo­cienė, mer­gai­čių mo­čiutė, ku­ri ir yra him­no ei­lu­čių au­torė.
Jo­cių mo­te­rys tądien vos spėjo sce­ni­nius rūbus keis­ti, mat Va­ne­sa ir Ro­ber­ta da­ly­va­vo ko­ne vi­suo­se tos die­nos pa­si­ro­dy­muo­se. Di­delį įspūdį su­si­rin­ku­sie­siems pa­li­ko ne tik jų su ma­ma at­lik­tas La­bard­žių him­nas, bet ir jaut­riai su­dai­nuo­ta „Ale­liu­ja“.
Neat­si­li­ko ir ki­ti ma­žie­ji la­bar­diš­kiai. La­bard­žių kultū­ros namų šo­kių grupė „La­bar­du­kai“, pa­ruoš­ta va­dovės Me­dos Jur­kutės, su­si­rin­ku­sie­siems de­monst­ra­vo iš­mok­tus šo­kių žings­ne­lius pa­gal dai­nelę „Laik­ro­du­kas“.
Iš pra­džių žiū­ro­vai tik pa­sy­viai stebė­jo pa­si­ro­dan­čiuo­sius, bet ga­liau­siai ir jie bu­vo pa­kvies­ti įsi­lie­ti į šo­kių sūkurį, su­šo­kant per visą pa­saulį su­dėtin­gu pan­de­mi­niu lai­ko­tar­piu nu­si­ri­tusį vil­ties šokį „Je­ru­sa­le­ma“. Gal dėl to, kad to­kių ju­de­sių per aki­mirką neiš­mok­si, žiū­ro­vai pri­si­jung­ti ne­skubė­jo, už­tat šokė­jams ne­gailė­jo plo­jimų.
Pas­vei­kin­ti la­bar­diš­kių kultū­ros ne­šėjų tądien į šventę at­vy­ko ir rie­ta­viškė poetė Ge­no­vaitė Čes­naus­kienė. Ji į su­si­rin­ku­siuo­sius pra­bi­lo eilė­mis, o vėliau su vy­ru Jo­nu su­vai­di­no ke­letą sma­gių že­mai­tiškų hu­mo­reskų.


La­bar­diš­kiai – bend­ruo­me­niš­ki nuo senų laikų

Daž­nas kultū­ros sri­ty­je dir­ban­tis žmo­gus nei sa­vo lai­ko, nei triū­so skai­čiuo­ja, ir už tai nu­si­pel­no bent jau pa­dėkų. Nu­si­pelnė jų ir La­bard­žių kultū­ros ne­šėjos. Sei­mo na­rio Jo­no Var­ka­lio, į šventę at­vy­ku­sio su pa­dėjėju Al­gir­du Pe­čiu­liu, bei Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės vi­ce­me­ro Jo­no Eu­ge­ni­jaus Ba­čins­ko pa­dėkos žod­žiai ir raš­tai, do­va­nos bei gėlės tądien skir­ti La­bard­žių bend­ruo­menės pir­mi­nin­kei Lo­re­tai Jur­kie­nei bei Kultū­ros namų vedė­jai Tat­ja­nai Stan­ce­lie­nei ir vi­siems, ku­rie sten­gia­si, jog kultū­ros ži­di­nys La­bard­žiuo­se būtų kurs­to­mas.
„Bi­jau ką nors šnekėt, ga­liu su­ga­din­ti tą grožį, kur pa­čioj pra­džioj matėm“, – pa­si­ro­dy­mais džiaugė­si J. Var­ka­lys, ne­galėjęs at­si­stebė­ti pa­si­rod­žiu­sių mažųjų la­bar­diš­kių drąsa ir su­gebė­ji­mais.
Jis sakė šio kai­mo apy­lin­kes ge­rai pa­žįstan­tis, mat daug ap­ke­liavęs tuo­met, kai dir­bo su me­lio­ra­ci­jos pro­jek­tais. Jau ta­da įstrigęs La­bard­žių kai­mo gy­ven­tojų išs­kir­ti­nis bend­ruo­me­niš­ku­mas, pa­pras­tu­mas, nuo­šir­du­mas, ku­ris „iš­likęs po šiai die­nai“.
Prie mik­ro­fo­no sto­jo ir pa­ti bend­ruo­menės pir­mi­ninkė L. Jur­kienė. Kaip sakė šventę ve­du­si Sand­ra Ado­mai­tienė, įkalbė­ta šio ne­leng­vo sa­va­no­riš­ko dar­bo im­tis prie­š tre­jus me­tus ir per tą laiką nu­vei­ku­si daug darbų, įdėju­si daug šir­dies. Sug­rau­din­ta gra­žių žod­žių ir gau­sių plo­jimų, 
L. Jur­kienė ne apie sa­ve kalbė­jo, o taip pat dėko­jo prie La­bard­žių kultū­ros gy­va­vi­mo pri­si­dėju­siems žmonėms. Padė­kos skir­tos Lai­mai Za­vec­kie­nei, Joa­nai Grikpė­die­nei, Jo­vi­tai Vit­kie­nei, Ilo­nai Do­vy­da­vi­čie­nei, Ja­ni­nai Ci­pa­rie­nei. Ne­se­niai iš­ke­lia­vu­siai Jad­vy­gai Pu­žaus­kie­nei už­deg­ta at­mi­ni­mo žva­kelė.


Vai­ši­no­si ir kon­kur­so nu­galė­to­jus rin­ko

O kai dai­nos, šo­kiai, pa­dėkos ir svei­ki­ni­mo kal­bos iš­se­ko, ža­vio­ji šventės vedė­ja vi­sus pa­kvietė prie vai­šių sta­lo. „Ne­pa­si­dy­vi­kit, vaišės ska­nios“, – ra­gi­no ji.
Vai­šin­da­mie­si la­bar­diš­kiai ir sve­čiai klausė­si bal­sin­go­sios at­likė­jos iš Rie­ta­vo Il­mos Ži­lienės kon­cer­to, o slap­to­ji ko­mi­si­ja rin­ko kultū­rin­giau­sią, la­biau­siai ap­si­skai­čiusį šventės da­lyvį bei „Že­mai­tiškų skai­tymų“ nu­galė­toją. Tai­gi kultū­rin­giau­sia bu­vo iš­rink­ta vieš­nia poetė G. Čes­naus­kienė, la­biau­siai ap­si­skai­čiu­sia pri­pa­žin­ta Sil­vi­ja Ja­nuš­ke­vi­čienė. Pa­rodęs pui­kią že­mai­tišką imp­ro­vi­za­ciją, „Že­mai­tiškų skai­tymų“ kon­kur­se laimė­jo sve­čias iš Klaipė­dos Da­rius Pau­laus­kas.
Bu­vo pa­skelb­tas ir gra­žiau­sio skėčio kon­kur­sas. Ta­čiau, ma­tyt, la­bar­diš­kiai dar no­ri pa­gy­ven­ti va­sa­ra ir ne­gal­vo­ti apie lie­tingą metą, ka­da to skėčio pri­reiks, tad da­ly­vių daug ne­su­lauk­ta. O tarp da­ly­va­vu­siųjų gra­žiau­siu pri­pa­žin­tas L. Jur­kienės de­ko­ruo­tas skėtis.
Kol suau­gu­sie­ji varžė­si kon­kur­suo­se ar rim­to­mis kal­bo­mis už­siėmė, pri­si­minė La­bard­žių kultū­ros is­to­riją, apie ku­rią, ją kūru­sius ir ku­rian­čius dar­buo­to­jus galė­jo pa­si­skai­ty­ti lan­guo­se iš­ka­bin­tuo­se pla­ka­tuo­se, ma­žie­ji dūko ant ba­tu­to. Kol dar va­sa­ra, kol dar ko­jos ba­sos, kol ne rugsė­jis...