„Malonu, kad esame čia reikalingi“

Su mu­zi­ka nuo vai­kystės
Ja­sins­kai nėra tik­ri rie­ta­viš­kiai, bet Rie­ta­vas per še­še­rius me­tus jiems ta­po sa­vu ir ar­ti­mu. Ne­ri­jaus šak­nys – Kre­tin­go­je. Ten jis lankė Jur­gio Pabrė­žos gim­na­ziją bei Me­no mo­kyklą, į ku­rią būsi­ma­sis klar­ne­ti­nin­kas pirmą­kart įžengė būda­mas vie­nuo­li­kos. Tie­sa, ga­bus jau­nuo­lis čia neuž­si­bu­vo – po trejų metų įsto­jo į Klaipė­dos Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­riją. Vėliau moks­lus tęsė Klaipė­dos uni­ver­si­te­to Menų fa­kul­te­te.
Rai­mon­da gimė ir au­go Ši­lutė­je. Šia­me mies­te pra­si­dėjo ir jos mu­zi­ki­nis ke­lias. Jau­na mo­te­ris pri­si­minė, jog ją tie­siog užbūrė lan­ky­to dar­že­lio mu­zi­kos va­dovės išs­kir­ti­nis gebė­ji­mas skam­bin­ti pia­ni­nu. Ma­ža mer­gaitė taip žavė­jo­si pe­da­gogės ta­len­tu, kad sa­vo tuo­met dar ma­žo­je gal­velė­je už­sibrėžė aiškų tikslą: „Būsiu to­kia kaip ji.“
Šios sva­jonės ve­da­ma Rai­mon­da at­vėrė Me­no mo­kyk­los du­ris, kur jos pirmą­ja for­te­pi­jo­no mo­ky­to­ja ta­po Liud­mi­la Tu­nai­tienė. Vėliau ši­lu­tiškė mu­zi­ki­nius moks­lus krim­to S. Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­jo­je. O ba­ka­lau­ro ir ma­gist­ro stu­di­jas baigė Klaipė­dos uni­ver­si­te­te, pas jau am­ži­na­tilsį, jos žod­žiais, la­bai mylėtą pe­da­gogą doc. Ge­na­dijų Osip­kovą. Būtent jis, anot mo­ters, pa­dėjo stip­rius pe­da­go­gi­nius pa­ma­tus, su­teikė ži­nių, da­lin­da­ma­sis sa­vo pe­da­go­gi­kos pra­kti­ka, mo­ky­mo sis­te­mo­mis.
Vi­sa tai pa­ti mo­ky­to­ja ta­pu­si Rai­mon­da sėkmin­gai pri­tai­ko dirb­da­ma su vai­kais. „Esu ir būsiu jam už tai la­bai dėkin­ga visą gy­ve­nimą“, – nu­klys­da­ma į pri­si­mi­ni­mus kalbė­jo rietaviškė.
Rie­tavą pa­si­rin­ko ir dėl vaikų
Rie­ta­vo me­no mo­kyk­lo­je dir­ban­ti R. Ja­sins­kienė įsi­ti­ki­nu­si, jog ypa­tingą ryšį su mu­zi­ka jai pa­dėjo išug­dy­ti ir mu­zi­ka­li jos gi­minė. Ma­mos ir tėčio tėvai daug metų gie­do­jo baž­ny­ti­niuo­se cho­ruo­se. Mu­zi­ki­nis ge­nas bu­vo už­ko­duo­tas ir švie­saus at­mi­ni­mo mo­ters tėve­lio, ku­ris bu­vo sa­va­moks­lis mu­zi­kan­tas, mėgdavęs ne tik gro­ti gi­ta­ra, bet ir dai­nuo­ti, pa­sąmonė­je.
Ne­ri­jus taip gi­liai ne­žvel­gia. Pa­sak jo, mu­zi­ki­niu ke­liu jį ve­da nuo­jau­ta bei su­si­klos­tan­čios ap­lin­kybės. Esą vis­kas vyks­ta la­bai natū­ra­liai. Taip nu­ti­ko ir su ap­si­spren­di­mu gy­ven­ti Rie­ta­ve.
Pri­si­min­da­mas, kas jį čia at­vi­lio­jo, M. K. Ogins­kio me­no mo­kyk­lai šian­dien va­do­vau­jan­tis vy­ras pasakojo, jog tuo­me­ti­nis Rie­ta­vo kultū­ros cent­ro di­rek­to­rius Vy­tau­tas Ka­žu­kaus­kas pa­kvietė jį į Rie­tavą kon­cer­tuo­ti. Šis ne­di­de­lis mies­tas iš­syk pa­li­ko la­bai gerą įspūdį.
Antrą­kart į Rie­tavą Ne­rijų vėl at­vedė mu­zi­ka. Tik šįkart jis at­vy­ko ne kon­cer­tuo­ti, o mo­ky­to­jau­ti M. K. Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je. „Čia at­si­dūriau re­ko­men­duo­tas šios mo­kyk­los mo­ky­to­jo Si­gi­to Sau­ka­lo. Oi ko­kios ge­ros emo­ci­jos užplūs­ta, pri­si­mi­nus tuos lai­kus! Vie­nas ma­lo­nu­mas bu­vo dirb­ti mo­kyk­lai va­do­vau­jant Ri­tai Ur­nie­žie­nei“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si vy­ras.
Pa­jutę, kaip stip­riai pul­suo­ja kultū­ri­nis gy­ve­ni­mas Rie­ta­ve, pa­matę, kaip puo­selė­ja­mas mies­tas ir ko­kie čia šil­ti ir ge­ra­no­riš­ki žmonės, Ja­sins­kai nu­sprendė šia­me kraš­te gi­liau įleis­ti sa­vo šak­nis.
„Ga­li­ma sa­ky­ti, kad mūsų pir­ma­gimė Bar­bo­ra bu­vo tas pa­grin­di­nis veiks­nys, ku­ris ga­lu­ti­nai nulėmė ap­si­spren­dimą per­si­kel­ti į Rie­tavą. Su žmo­na nu­sprendė­me, jog šis mies­tas – idea­li vie­ta au­gin­ti vai­kus ir gy­ven­ti. Taip jau be­veik šeš­ti me­tai mes Rie­ta­ve“, – kalbė­jo Ne­ri­jus.
Vy­rui pri­tarė ir Rai­mon­da. „Ma­lo­nu, kad esa­me čia rei­ka­lin­gi, kad ga­li­me kur­ti, to­bulė­ti ir dirb­ti. Čia su­da­ry­tos pui­kios sąly­gos šei­moms au­gin­ti vai­kus. Ne­si­gai­li­me pri­ėmę spren­dimą gy­ven­ti būtent Rie­ta­ve, o lai­kas pa­ro­dys, kur būsi­me ry­toj, nes Die­vo ke­liai – ne­ži­no­mi“, – sakė ji.
Su­tuok­ti­niai neat­me­ta ga­li­mybės vi­sam nu­leis­ti in­karą Rie­ta­ve, ta­čiau, kaip bus iš tikrųjų, ne­va nie­kas ne­ži­no. Šei­mos gal­vos žod­žiais, šiuo me­tu jie yra ten, kur rei­kia. „Ma­tyt, taip tu­ri būti. Sten­giuo­si da­ry­ti tai, ką, ma­no ma­ny­mu, rei­kia da­ry­ti, o ry­to­jus sa­vi­mi pa­si­rūpins“, – įsi­ti­kinęs jis.
Jun­gia bend­ra pro­fe­sinė veik­la
O gal Rie­ta­vas yra ir jųd­viejų meilės mies­tas, į kurį at­vedė abiejų gy­ve­ni­muo­se itin svar­bią vietą uži­man­ti mu­zi­ka? Juk Rai­mon­da ir Ne­ri­jus – ne tik vy­ras ir žmo­na, bet ir ko­le­gos. Ta­čiau po­ra tai pa­neigė. Ne­ri­jus pa­sa­ko­jo, kad jų pa­žin­ties pra­džią sau­go S. Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­jos sie­nos. Pa­sak jo, už­si­mez­gu­si drau­gystė ir sim­pa­ti­ja pa­ma­žu pe­rau­go į meilę, o jos re­zul­ta­tas – tvir­ta šei­ma, ku­rio­je šian­dien au­ga še­šia­metė Bar­bo­ra ir pu­santrų me­tukų Leo­nas.
Kalbė­da­mas apie šeimą vy­ras ne­gailė­jo gra­žių žod­žių sa­vo ant­rai pu­sei. Spin­din­čio­mis aki­mis Ne­ri­jus pa­sa­ko­jo, jog nuo pat drau­gystės pra­džios matė, kad jo my­li­mo­ji bus pui­ki žmo­na bei ma­ma. Ir gy­ve­ni­mas pa­rodė, kad jis ne­kly­do.
Ne­ri­jus su­tuok­tinę gyrė ir kaip pe­da­gogę. „Ji pui­ki pia­nistė, ku­ri vai­kus mo­ko ati­duo­da­ma visą sa­vo širdį“, – sakė jis ir pa­ti­ki­no, kad, skir­tin­gai nei dau­gu­ma ma­no, bend­ra pro­fe­sinė veik­la juos jun­gia.
Vy­rui pri­tarė ir Rai­mon­da. Pa­sak jos, dar­bas to­je pa­čio­je sri­ty­je jiems pa­de­da vie­nas kitą leng­viau ir grei­čiau su­pras­ti. Ir nors min­tys apie mo­kyk­los rei­ka­lus ke­liau­ja kar­tu su su­tuok­ti­niais į na­mus, jie džiau­gia­si, kad juos sie­ja ne tik na­mai, vai­kai, bui­tis, bet ir dar­bas.
O koks jaus­mas, kai ant­ro­ji pusė – ne šiaip ko­le­ga, bet dar ir va­do­vas? Rai­mon­da į tai žiū­ri la­bai pa­pras­tai. Mo­te­ris ti­ki­no ne­su­reikš­mi­nan­ti uži­mamų po­stų. Ži­no­ma, tai ne­truk­do pa­stebė­ti, kaip Ne­ri­jui se­ka­si „di­ri­guo­ti“ mo­kyk­lai.
„Neslėp­siu, jog sa­vo vy­ru aš did­žiuo­juos. Per ganė­ti­nai trumpą va­do­va­vi­mo laiką te­ko daug ko iš­mok­ti, spręsti daug iš­ki­lu­sių pro­blemų, bet jam pui­kiai tai pa­vyks­ta. Ma­nau, taip yra dėl jo gebė­ji­mo į viską žvelg­ti ra­miai ir san­tūriai. Šios jo sa­vybės ža­vi ma­ne kiek­vieną dieną“, – pri­si­pa­ži­no mo­te­ris.
Ji pa­ti šiuo me­tu yra vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­go­se, ta­čiau nuo mo­kyk­los gy­ve­ni­mo vy­ro dėka nea­titrū­ko.
Ne­ri­jus taip pat ne­linkęs ak­cen­tuo­ti sa­vo pa­reigų. Sa­ko tie­siog esan­tis tam, kad Me­no mo­kyk­lo­je būtų su­da­ry­tos kuo ge­resnės sąly­gos mo­ky­ti ir mo­ky­tis. Jau­no­jo va­do­vo tei­gi­mu, M. K. Ogins­kio me­no mo­kyk­los vi­zi­ja – pa­to­gi ir mo­der­ni vie­ta aug­ti jau­nie­siems me­ni­nin­kams. Tam būti­na į ug­dy­mo pro­gra­mas įtrauk­ti pa­pil­domų mo­der­nių veiklų, ku­rios mo­ki­niams su­teiks tech­no­lo­gi­nio-me­ni­nio išp­ru­si­mo, pa­si­tar­nau­sian­čio jiems atei­ty­je.
Kad pa­vyktų to pa­siek­ti, rei­kia did­žiu­lio no­ro, daug dar­bo ir lai­ko. O jo Ne­ri­jus ne­skai­čiuo­ja. Vy­ras juo­ka­vo, kad jis  il­si­si, kai dir­ba, ir dir­ba, kai il­si­si.
Pan­de­mi­ja at­nešė naujų ga­li­my­bių
M. K. Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je mu­zi­kinės tra­di­ci­jos – itin gi­lios. Pa­matą joms su­for­ma­vo gar­sio­ji Ogins­kių gi­minė, įstei­gu­si pirmąją Lie­tu­vo­je še­šia­metę mu­zi­kos mo­kyklą, per sa­vo gy­va­vimą išugd­žiu­sią daug ta­len­tingų mu­zi­kantų. Smal­sa­vo­me, kaip šian­dien mo­kyk­lai se­ka­si puo­selė­ti tas tra­di­ci­jas?
N. Ja­sins­kas pa­ti­ki­no, jog mo­kyk­los is­to­ri­ja, pa­ma­tinės ver­tybės, tra­di­ci­jos svar­bios ir šian­dien. Esą vi­sas Rie­ta­vas Ogins­kių kultū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­riaus Vy­to Rut­kaus­ko dėka yra ap­sup­tas is­to­rinės ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių at­min­ties.
Ne išim­tis ir Me­no mo­kyk­los bend­ruo­menė, pui­kiai ži­nan­ti mo­kyk­los šak­nis. Ta­čiau praei­ty­je, anot įstai­gos di­rek­to­riaus, ji nėra įstri­gu­si ir sėkmin­gai žings­niuo­ja šių dienų me­ni­nio ug­dy­mo ak­tua­lijų tem­pu.
Tai pa­da­ry­ti nėra su­dėtin­ga, nes mo­kyk­los bend­ruo­menė, Ne­ri­jaus tei­gi­mu, – vie­nin­ga ir tvir­ta. Čia dir­ban­čiųjų pastan­go­mis Me­no mo­kyk­la yra ta vie­ta, į ku­rią ge­ra atei­ti ir iš jos ne­si­no­ri išei­ti. Ži­no­ma, kaip ir ki­tur, vis­ko būna. Bet, kaip sakė Ne­ri­jus, tai – tik smulk­me­nos, gy­ve­ni­mo prie­sko­niai. Svar­biau­sia, kad pa­grįstai yra kuo did­žiuo­tis – ypač mo­ki­nių nuo­šir­du­mu, jų pa­sie­ki­mais bei pe­da­gogų už­si­de­gi­mu, vi­di­ne ra­my­be, per­si­duo­dan­čia ir mo­ki­niams.
„Did­žiuo­jamės aukš­čiau­sios kva­li­fi­ka­ci­jos pe­da­go­gais, ku­rie ve­da Rie­ta­vo kraš­to mo­ki­nius me­no pa­ži­ni­mo ir įval­dy­mo ke­liu. Čia stip­ri vie­tos dva­sia, ku­ri trau­kia ir pa­de­da pa­si­jus­ti ypa­tin­gai. Rie­ta­ve Ogins­kių tra­di­cijų tęsti­nu­mas tar­si už­ko­duo­ja vaikų elg­seną. Jei ir nu­tin­ka koks ne­tra­di­ci­nis nu­ti­ki­mas, jį trak­tuo­jam kaip kūry­bos iš­raišką“, – kalbė­jo N. Ja­sins­kas, neap­lenk­da­mas ir pan­de­mi­jos te­mos. Pa­sak jo, pa­sta­ro­ji tik at­nešė naujų ga­li­my­bių, ku­rias bus ga­li­ma pri­tai­ky­ti ir atei­ty­je.