Naujausios
– Kokie jausmai užplūdo sužinojus, jog tapote 2019 metų muziejininke? Ar tikėjotės šio apdovanojimo?
– Man asmeniškai buvo didelis netikėtumas. Daug žmonių Lietuvos muziejuose yra verti šio vardo. Tenka su nemažai iš jų dirbti, iš jų mokytis. Man tai – didžiulė garbė bei malonumas.
Esu dėkinga klubui „Oginskių dvaro bičiuliai“ ir plungiškiams, įžvelgusiems kažką vertingo mano veikloje ir pristačiusiems mano kandidatūrą.
Priimu tai kaip mano mokytojų ir bendraminčių įdirbį bei nuopelną. Kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų, su kai kurias nuolat bendrauju bei dirbu iki šiol ir dėl to labai džiaugiuosi.
– Žemaičių dailės muziejuje jūs – nuo 1996-ųjų. Ką jums reiškia darbas muziejuje?
– Man darbas muziejuje pirmiausia yra atradimai. Tiesa, kad juos patirtum, privalai turėti tam tikrą pasirengimą. Mokymasis turi būti nuolatinis procesas.
– Ko gero, dažnas iš mūsų galėtume įvardyti, koks šiandien turėtų būti geras policininkas, mokytojas ar gydytojas. O koks turėtų būti šiuolaikinis muziejininkas? Galiausiai, koks vaidmuo dabartiniame gyvenime tenka muziejui?
– Muziejininkas turėtų būti smalsus ir nepailstantis ieškoti, norintis ir gebantis dalintis su kitais. Pritariu neseniai vienos mūsų kaimyninės šalies kultūros ministro išsakytai minčiai, kad muziejus yra vienas iš svarbiausių visuomenės kultūros stulpų. Todėl dirbti jame yra didelė atsakomybė. Kokią savąją kultūrą mes gebėsime matyti, kokią ją perduosime žmonėms ir jaunajai kartai, tokia bus ir mūsų bendruomenės, tautos bei valstybės ateitis.
– Pastaraisiais metais muziejai skelbiasi keičiantys savo veidą. Kaip Žemaičių dailės muziejui sekasi tai daryti?
– Muziejai ne tik skelbiasi, jie realiai tą daro. Ar prisimenate, kaip atrodė Žemaičių dailės muziejaus, Žemaitijos nacionalinio parko, kaimyniniai Telšių, Kretingos muziejai prieš gerą dešimtmetį? Aš jau nekalbu apie didžiuosius muziejus. Keičiasi viskas – nuo pastatų iki ekspozicijų, lankytojų aptarnavimo.
Pamenu, kaip prieš keletą metų po nedidelės pertraukos atvykę kolegos iš Lenkijos, lankydami mūsų rajono ir krašto muziejus, sakė negalintys patikėti per kelerius metus įvykusiais pokyčiais. Keičiasi ir muziejininkų supratimas, kaip reikia rengti parodas, ekspozicijas, organizuoti renginius. Daugelis priemonių, kurios buvo efektyvios anksčiau, šiandien nebeveikia. Reikia nuolat ieškoti naujų formų ir jas surandant planuoti ateitį.
Oginskių dvaro ansamblis, kuriame įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, valstybės ir Savivaldybės lėšų bei muziejininkų pastangų dėka smarkiai keičiasi. Netrukus rūmai atvers sutvarkytas, muziejinėms veikloms pritaikytas erdves. Pagaliau muziejininkai galės realiai pradėti rengti ekspozicijas ir užsiėmimus visuomenei, apie kurias seniai svajojo ir jie patys, ir lankytojai.
– O su kokiais iššūkiais šiandien susiduria muziejai ir kaip juos bando spręsti?
– Iššūkių yra nemažai. Trumpai paminėsiu tik tuos, apie kuriuos plačioji visuomenė galbūt nelabai žino. Tai intelektinės nuosavybės kontrolė, atvirų duomenų dalijimosi procesai, skaitmenizavimas, komunikavimo kanalų gausėjimas ir besikeičiančios galimybės auditorijoms daryti poveikį, poreikis greitai keistis ir t.t. Apie tai muziejininkai diskutuoja savo rate, bando šias problemas spręsti.
Kalbant konkrečiai apie Lietuvos savivaldybių muziejus, tenka konstatuoti, kad pastaraisiais metais jie smarkiai nusileidžia bibliotekoms bei kultūros centrams tiek materialiniais, tiek žmogiškaisiais resursais. Muziejai galėtų padaryti daugiau, jeigu turėtų galimybę priimti daugiau specialistų, pasikeistų finansavimo sistema, pradėtų sparčiau keistis ir modernėtų muziejų administravimas.
– Kaip manote, kokia muziejų ateitis?
– Be abejonės, muziejų ateitį matau šviesią. Nuolat sutinku jaunų žmonių, kuriems darbas muziejuje yra įdomus. Kiekvienais metais dirbu su praktikantais ir man tai teikia džiaugsmo. Vis dažniau ateina jaunuolių, kuriems tai įdomu. Labai norėtųsi, kad jie turėtų daugiau galimybių muziejuose reikštis.