„Medingos“ dainos skamba jau 20 metų

Me­dingė­niš­kiai – ge­ri mu­zi­kan­tai, dai­ni­nin­kai, bi­čiu­liai

Ta­čiau pir­miau­sia sceną me­dingė­niš­kiai už­lei­do svei­kin­to­jams. Žli­binų kultū­ros cent­ro liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la „Ri­vie­na“ me­dingė­niš­kiams linkė­jo iš­lik­ti to­kiems pat jau­niems, mat kai tik šie užt­rau­kia dainą, nie­kaip ne­pa­sa­ky­tum, kad pa­se jiems tiek metų įra­šy­ta.
Į sa­vo drau­gus ir kai­my­nus Daugėdų vo­ka­li­nis inst­ru­men­ti­nis an­samb­lis „Gai­ri­na“ kreipė­si eilė­mis ir dai­no­mis, Rie­ta­vo kultū­ros cent­ro vy­res­niųjų žmo­nių šo­kių ko­lek­ty­vas „Trep­sis“ su­trepsė­jo ke­letą sma­gių šo­kių, iš to­liau­siai – Že­mai­čių Kal­va­ri­jos – at­vy­ku­si ka­pe­la „So­sie­da“ ir ro­man­tiškų dainų su­dai­na­vo, ir me­dingė­niš­kius už nuo­šir­dumą gyrė.
O į sceną įžen­gus tve­riš­kiams, vi­si iš­syk su­klu­so. Folk­lo­ri­nis an­samb­lis „Ker­mu­šie“ tą po­pietę iš­sis­kyrė links­mo­mis že­mai­tiš­ko­mis dai­no­mis, ku­rioms pri­tar­ti kvietė ir su­si­rin­ku­siuo­sius. Žiū­ro­vai jungė­si ne­drąsiai, ta­čiau kva­to­jo­si bal­su, ypač iš­girdę dainą apie „Le­bedą“ – ne­ti­ku­sią mergą, ku­rios nėra kur dėt. Po šių tve­riš­kių dainų ko­lek­ty­vo narė pa­si­džiaugė, kad kur jau kur, o Me­dingė­nuo­se le­bedų nėra. Ir ap­skri­tai esą koks tas gy­ve­ni­mas be­būtų, svar­bu turė­ti ge­rus kai­my­nus, to­kius kaip nuo­tai­kin­gi, ren­gi­niuo­se lau­kia­mi, vi­sus iš­ju­di­nan­tys me­dingė­niš­kiai.
Ga­liau­siai žiū­ro­vams pa­si­rodė ir ener­gin­go­ji „Me­din­ga“, už­liū­lia­vu­si dai­ni­ninkų bal­sais, pa­kerė­ju­si me­lo­di­jo­mis, žavė­ju­si nuo­šir­du­mu ir pa­pras­tu­mu.


Dvi­de­šim­ties metų is­to­ri­ja

Du de­šimt­me­čius gy­vuo­jan­ti „Me­din­ga“ per tiek metų daug dainų iš­dai­na­vo, daug plo­jimų iš­gir­do, daug draugų su­si­ra­do, su sa­vo pro­gra­ma daug Že­mai­ti­jos kam­pe­lių iš­va­žinė­jo. Da­ly­va­vo ir da­ly­vau­ja įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, yra nuo­la­tinė tra­di­cinės liau­diš­kos mu­zi­kos šventės „Su­bat­va­ka­ris“ Rie­ta­ve da­lyvė.
Šventę ve­du­si Emi­li­ja pri­minė, kad per tą laiką pa­si­keitė ir trys ko­lek­ty­vo va­dovės: ilgą laiką „Me­dingą“ į prie­kį vedė Ire­na Bag­do­nienė, vėliau prie ko­lek­ty­vo vai­ro sto­jo Vir­gi­na Bud­rienė, o vi­sai ne­se­niai me­dingė­niš­kiai pri­kal­bi­no į jų ko­lek­tyvą įsi­lie­ti naują va­dovę, I. Bud­rienės žod­žiais, ener­gingą, gra­žią, dip­lo­ma­tišką ir daug kitų gerų sa­vy­bių tu­rin­čią Ilmą Ži­lienę.
I. Bag­do­nienė pri­si­minė, kad ne­bu­vo pa­pras­ta pra­dėti ra­šy­ti „Me­din­gos“ is­to­riją, bet po da­lelę, po ga­balėlį ko­lek­ty­vas su­si­lipdė. „Šian­dien taip leng­va ir sun­ku dai­nuo­ti jums. Nes sve­timų nėra. Nėra žmo­nių, kat­rie ne­būtų su­si­ję su „Me­din­ga“, – po me­dingė­niš­kių pa­si­ro­dy­mo kalbė­jo il­ga­metė jo va­dovė.
Ir pa­dėko­jo daug ko­lek­ty­vui nu­si­pel­niu­siai, gilų įspaudą jo is­to­ri­jo­je pa­li­ku­siai V. Bud­rie­nei. „Čia jos šei­mos fe­no­me­nas, ku­ri darė daug, ką ga­li ir ko ne­ga­li“, – skir­da­ma pa­dėką at­si­liepė I. Bag­do­nienė.
Ren­gi­nio me­tu ji pa­si­džiaugė ir tuo, kad pri­kvies­ti da­bar­tinę va­dovę I. Ži­lienę už­te­ko vos vie­no skam­bu­čio, kad įkal­binė­ti pa­pil­dy­ti „Me­din­gos“ vyrų gre­tas ne­reikė­jo ir To­mo Sra­gaus­ko, da­bar­ti­nio Me­dingėnų se­niū­no, ku­ris jau po pirmų re­pe­ti­cijų pa­si­tei­ra­vo, ar gaus ap­rangą. 
I. Bag­do­nienė dėko­jo jiems vi­siems trims Me­dingėnų bend­ruo­menės var­du.


„Skai­čiuo­ki­te me­tus ne skai­čiais, o dai­nom“

Toks bu­vo Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės me­ro An­ta­no Čer­nec­kio pa­linkė­ji­mas. Vi­sa­da svei­ki­ni­mo kal­bas lyg iš natų sa­kan­tis me­ras ir pa­ts stebė­jo­si, kad svei­ki­nant me­dingė­niš­kius žod­žiai strin­ga gerklė­je.
„Re­tai taip būna, kad taip gi­liai su­rea­guo­tum į ju­bi­liejų“, – nuo­šird­žiai stebė­jo­si A. Čer­nec­kis.
Ta­čiau ne­tru­kus su­si­turė­jo ir svei­ki­ni­mo kalbą tęsė. „Jūs esa­te ne tik ka­pe­la, bet ir bend­ruo­menės ak­ty­vo bran­duo­lys“, – sakė me­ras, linkė­da­mas  gy­vuo­ti vie­nybė­je, iš­lik­ti jau­nat­viš­kais, su­bu­rian­čiais, su­kvie­čian­čiais ir pa­kylė­jan­čiais. Anot me­ro, mies­te­lis, kai­mas ga­li turė­ti gra­žiau­sias gat­ves, na­mus, pui­kiau­sius pa­sta­tus, bet to neuž­ten­ka. Rei­kia, kad ja­me gy­ventų puikūs žmonės, o me­dingė­niš­kiai to­kie ir yra.
Brandų ju­bi­liejų šven­čian­čią ka­pelą svei­ki­no ir Rie­ta­vo kultū­ros cent­ro di­rek­torė Bi­rutė Ged­mi­naitė, taip pat ko­lek­ty­vo su­si­kūrimą ir visą ke­lionę ma­čiu­si il­ga­metė Me­dingėnų se­niūnė Sa­lomė­ja Čies­nienė, ką tik iš jos se­niū­no pa­rei­gas per­ėmęs ir dar­niai į ko­lek­tyvą įsi­liejęs nau­ja­sis se­niū­nas T. Sra­gaus­kas, Švie­ti­mo, kultū­ros ir spor­to sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­listė Jo­lan­ta Ber­taus­kienė.
Ats­kirų me­ro pa­dėkos raštų su­laukė kiek­vie­nas „Me­din­gos“ mu­zi­kan­tas ir dai­ni­nin­kas. Už et­no­kultū­ri­nių vie­tos tra­di­cijų puo­selė­jimą, kultū­rinį bend­ra­dar­bia­vimą, kūry­binę ener­giją ir il­ga­metį darbą va­do­vau­jant Rie­ta­vo kultū­ros cent­ro Me­dingėnų fi­lia­lui dėko­ta V. Bud­rie­nei, pa­dėka skir­ta ir I. Bag­do­nie­nei, 
I. Ži­lie­nei, Ni­jo­lei Ka­taus­kie­nei, Ing­ri­dai Bag­do­na­vi­čie­nei, Da­nu­tei Son­gai­lai­tei, Ado­mui Son­gai­lai, Al­giui Bud­riui, Artū­rui Šer­lins­kui, T. Sra­gaus­kui, Al­bi­nui Vai­šiui, Vir­gi­nai Ža­dei­kie­nei.
Me­dingė­niš­kiams įsi­mins ne tik iš­sa­ky­ti svei­ki­ni­mai, bet ir gau­tos do­va­nos. Dar il­gai „Me­din­ga“ po kon­certų ar prie­š juos galės ska­nau­ti su­vež­tus ga­lybę ša­ko­čių ir kitų ska­nu­mynų, ant sie­nos ka­bins daugė­diš­kių įrėmintą kon­cer­to me­tu su­stab­dytą aki­mirką, o kai pa­norės iš Me­dingėnų išlėk­ti, galės pa­si­rink­ti ko­kią tik no­ri kryptį – me­ras ko­lek­ty­vui do­va­no­jo eks­kur­siją kur tik akys ve­da ir šir­dis no­ri, tik su sąlygą – grįžti reikės per par­ą.