„Mes planuojame, o Dievas juokiasi“

– Jau be­veik me­tus iš­did­žiai va­di­natės mažą­ja kultū­ros sos­ti­ne. Ži­no­ma, šis sta­tu­sas – net tik įver­ti­ni­mas, bet ir did­žiulė at­sa­ko­mybė. Juk vi­suo­me­nei rei­kia įro­dy­ti, kad šis var­das su­teik­tas ne šiaip sau.
– Taip, tai – ne tik džiaugs­mas, bet ir did­žiulė at­sa­ko­mybė, įsi­pa­rei­go­ji­mas prie­š sa­ve ir ki­tus. Juo­lab kad Žli­bi­nai nuo se­no garsė­ja kaip ga­lin­gas kultū­ros ži­di­nys. Už tai žli­bi­niš­kiai dėkin­gi bu­vu­siems kultū­ros sėjėjams: Ste­fai Sto­nie­nei, Al­do­nai Ba­nai­tie­nei, Ni­jo­lei Pup­laus­kie­nei. Būtent jų „di­ri­guo­ja­mi“ ko­lek­ty­vai ne vie­nerius me­tus gar­si­no Žli­bi­nus ir visą Plungės ra­joną.
Kūry­binę dva­sią pa­laikė bei puo­selė­jo ir buvę Kultū­ros cent­ro va­do­vai, tarp ku­rių – ta pa­ti S. Sto­nienė, Dai­va Gar­ben­čiutė, Vi­da Lu­čins­kienė, Ni­jolė Nor­bu­tienė bei Žydrū­nas Pu­raus­kis. Jų indė­lis jau­čia­mas iki šiol. Be abe­jonės, did­žiuo­jamės ir tais dar­buo­to­jais, ku­rie dar te­be­dir­ba ir te­besė­ja šias dai­gias kultū­ros sėklas, nes jie vi­si yra nuo­stabūs kultū­ros puo­selė­to­jai ir mėgėjų me­no ko­lek­tyvų ved­liai, per­duo­dan­tys visą sa­vo kūry­binį po­ten­cialą sa­vo ko­lek­ty­vo na­riams.
– Pri­si­me­na­me iš­ties pui­kiai pa­vy­kusį pri­sta­ty­mo ren­ginį, ku­rio me­tu Žli­bi­nuo­se ir su­plevė­sa­vo Lie­tu­vos ma­žo­sios kultū­ros sos­tinės vėlia­va. Tąkart žadė­ta vi­sus me­tus ste­bin­ti įvai­raus po­būdžio ren­gi­niais.
– Šiems ypa­tin­giems me­tams bu­vo­me nu­matę 54 pui­kius ren­gi­nius. Esa­me tik­ri, jog kiek­vie­nas žiū­ro­vas būtų radęs sa­vo „sal­dai­niuką“, nes reng­da­mi pro­gramą mąstėme apie kiek­vie­no skonį bei po­mėgius. Pla­na­vo­me žiū­rovų ant­plūdį ir tam iš visų jėgų ruošėmės: at­nau­ji­no­me sceną, įsi­gi­jo­me did­žiulį mul­ti­me­di­jos ek­raną, kad žiū­ro­vai jaustų­si pa­to­giai, kad vi­sa sa­vo esy­be pa­jaustų tą už­bu­rian­čią ener­giją, per­duo­damą me­no kūrėjų.
De­ja, bet te­ko dar kartą įsi­ti­kin­ti gi­lia pro­tėvių iš­min­ti­mi, jog mes pla­nuo­ja­me, o Die­vas juo­kia­si. Ta­čiau žli­bi­niš­kiai ne­linkę verkš­len­ti. Džiau­giamės at­si­nau­jinę, o svar­biau­sia – esa­me svei­ki ir gy­vi. Viską įgy­ven­din­si­me, kai tik galė­si­me.
– Pus­šim­tis ren­gi­nių – skam­ba iš­ties so­lid­žiai, bet už­si­minė­te ir apie ne­įgy­ven­din­tus už­mo­jus. Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip pan­de­mi­ja pa­ko­re­ga­vo šių metų pla­nus.
– Ži­no­ma, ne viską, ką bu­vo­me su­pla­navę, pa­vy­ko įgy­ven­din­ti. Kai ką te­ko su­pap­ras­tin­ti. Pa­vyzd­žiui, 
„Žy­din­čio jaz­mi­no šventę“ gal­vo­ta reng­ti Gin­ta­ro ir Vir­gi­ni­jos Kon­čių so­dy­bo­je, su­kvie­čiant vi­sas Lie­tu­vos mažą­sias 2020 metų kultū­ros sos­ti­nes, bet dėl visų sau­gu­mo te­ko ap­si­ri­bo­ti mūsų Kultū­ros cent­ru.
Nors pir­minės idė­jos te­ko at­si­sa­ky­ti, turė­jo­me ne ką pra­stesnį ren­ginį, per kurį su­si­rin­ku­sie­siems pri­sta­ty­ti fan­tas­tiš­ki spek­tak­liai ir jų kūrėjai. Žmonės li­ko la­bai pa­ten­kin­ti. Ypač vi­sus su­žavė­jo Li­no Zubės lėlių teat­ro lie­tu­viš­kos pa­sa­kos mo­ty­vais pa­reng­tas spek­tak­lis „Trys se­se­rys“. Ne ma­žiau įsi­minė ir Tau­ragės liau­dies teat­ro spek­tak­lis „Bo­butės su­si­py­ko“. O kur dar mūsiš­kių – Ša­tei­kių mėgėjų teat­ro grupės – spek­tak­lis „Mi­ru­siųjų rei­ka­lai“.
Ži­no­ma, „Žy­din­čio jaz­mi­no šventė“ turė­jo būti ne to­kio mas­to ir ne to­kio for­ma­to, bet tai ne­su­men­ki­no šio ren­gi­nio esmės, nes žiū­ro­vai li­ko pa­ten­kin­ti. O mums nėra nie­ko svar­biau už grįžtamąjį ryšį.
– Ma­žo­sios kultū­ros sos­tinės sten­gia­si di­delį dėmesį skir­ti veik­loms, ska­ti­nan­čioms ir stip­ri­nan­čioms bend­rystę, at­skleid­žian­čioms jų ta­pa­tybę ir for­muo­jan­čioms įvaizdį, ku­ria nau­jas kultū­ros tra­di­ci­jas bei gai­vi­na se­nas, puo­selė­ja jas. Į ką orien­ta­vo­si  žli­bi­niš­kiai?
– Žli­bi­niš­kiai nie­ka­da ne­bu­vo orien­tuo­ti tik į sa­ve. Tai – ne mūsų, že­mai­čių, būdui. Mes drau­giš­ki ir mėgstan­tys bend­rau­ti žmonės. Aš ma­nau, kad Žli­bi­nai se­niai yra at­si­skleidę gra­žiau­sio­mis spal­vo­mis, vi­sos čia esan­čios įstai­gos gra­žiai bend­rau­ja ir bend­ra­dar­biau­ja. Spėjo­me su­kur­ti naują veiklą – pra­mo­gi­nius po­ri­nius šo­kius, ku­rių pa­slap­čių mo­ko mūsų cho­reog­rafė Lo­re­ta Vait­kutė.
Se­nie­ji Žli­binų gy­ven­to­jai norė­jo at­gai­vin­ti teat­ro grupę, ku­ri kaž­ka­da už spek­taklį „Do­bilė­lis pen­kia­la­pis“ pelnė aukš­čiau­sią įver­ti­nimą. Jei ne tas ka­ran­ti­nas, jau ir ji veiktų. Juk tu­ri­me su­radę ir re­ži­sierę. Ta­čiau kol kas ten­ka kant­riai lauk­ti pan­de­mi­jos pa­bai­gos. O jau ta­da duo­sim ga­ro – sce­no­je iš­vy­si­te ne tik se­nuo­sius me­no ko­lek­ty­vus, bet ir nau­jus.
Mes tie­siog sten­giamės, kad vi­si rastų sau mėgstamą lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo būdą, sa­vo nišą. Žli­bi­niš­kiai orien­tuo­ti į tu­ri­ningą užim­tumą, kūry­biš­kas veik­las, pa­trio­tišką vals­ty­bi­nių šven­čių šven­timą. Žli­binų gy­ven­to­jai gy­ve­na čia ir da­bar, džiaug­da­mie­si tuo, ką tu­ri, ir sau­go­da­mi viską, kuo did­žiuo­jamės, ką my­li­me ir puo­selė­ja­me.
– Ko­ro­na­vi­ru­sas kultū­rinį gy­ve­nimą tie­siog įšaldė. Pa­va­sarį švie­ti­mo bei kultū­ros įstai­gos bu­vo vie­nos pirmųjų, ku­rioms te­ko už­si­da­ry­ti. Da­bar si­tua­ci­ja vėl kar­to­ja­si. Kaip pan­de­mi­ja at­si­liepė Žli­bi­nams?
– Tie­sa, Co­vid-19 pan­de­mi­ja ge­ro­kai pa­ko­re­ga­vo ir mūsų pla­nus, bet kultū­ros su­nai­kin­ti ne­įma­no­ma, nes ji yra pa­čiuo­se žmonė­se ir at­si­skleid­žia gra­žiau­sio­mis spal­vo­mis, kai žmo­gus dai­nuo­ja, šo­ka, vai­di­na ar da­ly­vau­ja ki­to­se kūry­binė­se veik­lo­se. O šis lai­ko­tar­pis mums su­tei­kia ga­li­mybę ne­sku­bant viską ge­rai ap­gal­vo­ti, pla­nuo­ti mūsų dar lau­kian­čių ren­gi­nių sce­na­ri­jus, ieš­ko­ti naujų dainų, šo­kių cho­reog­ra­fijų, kur­ti mu­ziką ir ruoš­tis vi­sa tai pa­teik­ti sa­vo my­li­miems žiū­ro­vams.
La­bai džiau­giuo­si, kad mūsų dar­buo­to­jai yra kūry­biš­ki ir net, kaip jūs sa­ko­te, „įšal­dy­mo“ lai­ko­tar­piu ne­sa­me at­si­ri­boję nuo žmo­nių. Veik­los vyks­ta nuo­to­li­niu būdu, vir­tua­lio­je erdvė­je ren­gia­mos įvai­riau­sios ak­ci­jos, žai­di­mai, kon­kur­sai.
– Ar la­bai žli­bi­niš­kiai nu­si­minė, kai jiems bu­vo už­kirs­tas ke­lias įro­dy­ti, jog ma­žo­sios kultū­ros sos­tinės ti­tu­lu pa­si­puošė neat­si­tik­ti­nai?
– Tik­rai tru­putį ne­sma­gu, bet juk ne­ga­li žmo­gus da­bar savęs grauž­ti dėl iš­de­rintų planų. Juk vi­sa tai – ne dėl mūsų kaltės. Vi­sa­me pa­sau­ly­je tas pa­ts chao­sas, mes – ne išim­tis.
Ga­liu pa­sa­ky­ti tik vie­na – Žli­bi­nai se­nai bu­vo ver­ti va­din­tis mažą­ja kultū­ros sos­ti­ne, nes Žli­binų kultū­ros cent­ro mėgėjų me­no ko­lek­ty­vus lan­ko 99 žmonės, o tai apie šių žmo­nių kūry­bin­gumą, meilę me­nui, norą iš­sau­go­ti pa­pro­čius, seną­sias tra­di­ci­jas bei jas puo­selė­ti pa­sa­ko la­bai daug.
Čia ir kultū­ri­niai ob­jek­tai, ku­rie net ir viską ma­čiu­siems LRT žur­na­lis­tams gniaužė kvapą. Ap­žiūrėję Žli­binų ir Kan­tau­čių baž­ny­čias, nu­vykę prie Die­vo sta­lo ak­mens, ap­lankę tik­rus me­no puo­selė­to­jus, Pur­vai­čiuo­se gy­ve­nan­čius Gin­tarą ir Vir­gi­niją Kon­čius ir išk­lausę senųjų Ke­tu­ra­kių kai­mo gy­ven­tojų Ja­ni­nos Darg­vi­lienės ir Li­nos Pet­rei­kienės gy­ve­ni­mo pri­si­mi­nimų Ma­ri­jos Peč­kaus­kaitės – Šat­ri­jos Ra­ga­nos –  bu­vu­sio­je dvar­vietė­je, mūsų kraš­tui jie ne­gailė­jo gerų žod­žių.
– Ko la­biau­siai gai­la, at­si­gręžus į pa­sku­ti­nius mėne­sius skai­čiuo­jan­čius 2020-uo­sius?
– La­biau­siai gai­la, kad nėra to tie­sio­gi­nio ry­šio su me­no mylė­to­jais ir žiū­ro­vais. Gai­la tiek daug įdėto dar­bo pla­nuo­jant, ta­rian­tis, de­ri­nant vi­sas de­ta­les su par­tne­riais. Gai­la, kad Kultū­ros cent­ro dar­buo­to­jai, bib­lio­te­ki­ninkė ir bend­ruo­menės na­riai, tiek daug savęs ati­davę, ne­galė­jo pa­si­džiaug­ti to dar­bo re­zul­ta­tu su vi­suo­me­ne.
– Galbūt žli­bi­niš­kiai ga­li tikė­tis, kad su­pla­nuo­ti, ta­čiau ne­įvykę ren­gi­niai dai­liai įsi­ra­šys į kitų metų Žli­binų kultū­ri­nio gy­ve­ni­mo pus­lapį?
– Ži­no­ma. Steng­simės vi­sus ne­įvyk­dy­tus pla­nus per­kel­ti į ki­tus me­tus, tad ne tik žli­bi­niš­kiai, bet ir ki­ti Plungės ra­jo­no gy­ven­to­jai te­gu ne­pra­ran­da tikė­ji­mo ir vil­ties, jog vis­kas bus ge­rai. Svar­biau­sia – būki­me svei­ki, o že­mai­čiai šven­tes tik­rai mo­ka švęsti. Tad iki ma­lo­nių su­si­ti­kimų  Žli­bi­nuo­se.