Pagaliau sūpynės rado savo vietą?

Sūpy­nes išk­el­ti nu­rodė pa­vel­do­sau­gi­nin­kai

Pri­me­na­me, kad in­te­rak­ty­vios sūpynės – Plungės vie­šo­sios bib­lio­te­kos įgy­ven­din­to pro­jek­to „At­min­ties žemė­la­py­je tam­siųjų laikų ty­lie­ji hu­ma­nis­tai“ da­lis, pri­sta­ty­ta kaip ino­va­ty­vus būdas pri­si­lies­ti prie mūsų kraš­to žy­diš­ko­sios praei­ties. Mat pra­dėjus jo­mis su­ptis, ima gro­ti klez­me­rių mu­zi­ka bei pa­si­girs­ta pa­sa­ko­ji­mai apie mūsų kraš­to žydų gelbė­to­jus. Plungės ra­jo­no žydų gelbė­to­jai, įgy­ven­di­nant minėtąjį pro­jektą, įam­žin­ti ir ki­tu būdu – at­min­ties len­telė­je iš­ka­lant jų pa­var­des bei įkur­di­nant vi­sai ša­lia in­te­rak­ty­viųjų sūpy­nių, bib­lio­te­kos pa­šonė­je.
Ta­čiau kas nu­ti­ko, kad vieną dieną žmo­nes taip su­do­mi­nu­sių sūpy­nių ir at­mi­ni­mo len­tos par­ke ne­li­ko? To „Že­mai­tis“ tei­ra­vo­si bib­lio­te­kos di­rek­torės Vio­le­tos Skie­rienės.
„Idė­ja to­kiu būdu pri­si­lies­ti prie žy­diš­ko­sios Plungės is­to­ri­jos – iš­ties gra­ži ir tik­rai vi­si džiaugė­si tiek sūpynė­mis, tiek ak­me­niu su len­te­le. Bet nu­ti­ko taip, kad kaž­kam vi­sa tai užk­liu­vo, ir ša­lia bib­lio­te­kos esan­čiais ob­jek­tais pa­ra­gin­tas pa­si­domė­ti Kultū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Tel­šių sky­rius“, – tąkart kalbė­jo bib­lio­te­kos va­dovė. Ir pri­dūrė, kad pa­vel­do­sau­gi­ninkų iš­va­da vie­tos in­terp­re­ta­ci­joms ne­pa­li­ko – sūpy­nes liep­ta iš­mon­tuo­ti. Esą to­kie ob­jek­tai ga­di­na par­ko vaizdą.
Paaiškė­jo, kad nei sūpy­nių, nei at­mi­ni­mo len­telės įkur­di­ni­mo bib­lio­te­ka ne­bu­vo de­ri­nu­si su pa­vel­do­sau­gi­nin­kais – tie­siog ne­matė tam rei­ka­lo. Di­rek­torė pik­ti­no­si, kad kaž­kam užk­liu­vo bib­lio­te­ki­ninkų įreng­tos sūpynės, nors ne­to­lie­se pui­kuo­ja­si vi­sa vaikų žai­dimų aikš­telė su sūpynė­mis ir ki­tais ma­žie­siems skir­tais įren­gi­mais.


Ras­ta nau­ja vie­ta

Net­ru­kus po to, kai sūpy­nes liep­ta iš­mon­tuo­ti ir kar­tu su at­mi­ni­mo len­ta iš bib­lio­te­kos pa­šonės išk­raus­ty­ti, šiems ob­jek­tams, tal­ki­nant Sa­vi­val­dybės ar­chi­tektū­ros ir te­ri­to­rijų pla­na­vi­mo sky­riaus spe­cia­lis­tams, ras­ta nau­ja vie­ta – Se­na­mies­čio mo­kyk­los te­ri­to­ri­ja. Ta­da 
V. Skie­rienė pa­žadė­jo, kad ne­tru­kus plun­giš­kiai ir vi­si no­rin­tie­ji vėl galės su­ptis iš­ma­nio­sio­mis sūpynė­mis, bet taip ne­nu­ti­ko – jos ten net ne­bu­vo su­rink­tos.
Pa­si­rinktą naująją vietą su­kri­ti­ka­vo me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, kalbėjęs, kad gro­jan­čioms sūpynėms ša­lia mo­kyk­los esančių senųjų žydų ka­pi­nių – ne vie­ta.
Ne­su­rink­tos sūpynės kurį laiką dar gulė­jo Se­na­mies­čio mo­kyk­los te­ri­to­ri­jo­je, bet vėliau jų ir ten ne­li­ko. O štai bai­gian­tis pa­va­sa­riui it gry­bas po lie­taus jos „iš­dy­go“ ta­me pa­čia­me Plungės par­ke, tik jau ne prie bib­lio­te­kos, o vaikų žai­dimų aikš­telės pa­nosė­je.
Tie­sa, su­ptis jos dar nėra pa­ruoš­tos. Kodėl sūpynės vėl pa­keitė vietą ir ka­da jo­mis bus ga­li­ma su­ptis, vėl klausė­me tos pa­čios bib­lio­te­kos di­rek­torės.
Ji pir­miau­sia pa­žymė­jo, kad naująją vietą sūpynėms iš­rink­o mies­to ar­chi­tek­tai drau­ge su pa­vel­do­sau­gi­nin­kais. Pas­ta­rie­ji šįkart ne­prieš­ta­ra­vo, kad ob­jek­tas įsi­kurtų par­ko te­ri­to­ri­jo­je, ta­čiau nu­rodė jo pa­sta­ty­mo būdą – įkas­ti į žemę. Esą jo­kiu būdų sūpynės ne­ga­li būti įbe­to­nuo­tos, kaip pa­sielg­ta pirmąjį kartą.
„Viską pa­darė­me taip, kaip nu­rodė pa­vel­do­sau­gi­nin­kai. Tu­ri­me vi­sus lei­di­mus. Be­lie­ka su­lauk­ti spe­cia­listų, pa­tik­rin­sian­čių sūpy­nių įrangą. Jie turtėtų at­vyk­ti šio mėne­sio 24 dieną. O ta­da jau bus ga­li­ma nau­do­tis sūpynė­mis. Elekt­ros tie­ki­mas bus pa­jung­tas nuo ne­to­lie­se esan­čio elekt­ros stul­po, tad sūpynės ir gros, ir švies“, – pa­sa­ko­jo V. Skie­rienė.
Di­rek­torė iš­reikšė viltį, jog pa­ga­liau in­te­rak­ty­vio­sios sūpynės su­ra­do sa­vo vietą. O ji – iš­ties ge­ra. Juk ša­lia – vaikų žai­dimų aikš­telė, tad no­rin­čiųjų pa­si­sup­ti tik­rai ne­trūks. Vi­sai čia pat – ir bib­lio­te­ka, šios dar­buo­to­jai pa­ma­tys kiek­vieną su­si­domė­jusįjį šiuo ob­jek­tu, todėl galės priei­ti ir dau­giau pa­pa­sa­ko­ti ne tik apie jo at­si­ra­dimą, bet ir apie mūsų kraš­to žydų is­to­riją.
Tie­sa, at­mi­ni­mo len­telės, ku­ri ke­liau­ja kar­tu su sūpynė­mis, ša­lia jų dar nėra. Pa­sak di­rek­torės, pa­stebė­ta šio­kių to­kių nea­ti­ti­kimų su pa­vardė­mis, tad būti­na viską su­žiūrė­ti ir, jei pri­reiks, pa­tai­sy­ti, o ta­da jau ir ją bus ga­li­ma įkur­din­ti. Kol kas len­ta sau­go­ma bib­lio­te­ko­je.
Bib­lio­te­kos dar­buo­to­jai esą rūpi­no­si ir sūpynė­mis, kai jos bu­vo iš­mon­tuo­tos. V. Skie­rienė sakė, kad sūpynės tik­rai ne­žie­mo­jo lau­ke pa­mes­tos, o bu­vo pa­tal­pin­tos vie­no Plungės vers­li­nin­ko pa­tal­po­se, tad pa­va­sarį pa­si­ti­ko tik­rai pui­kios būklės. Ar tai tie­sa, tik­riau­siai ne­tru­kus galė­si­me įver­tin­ti kiek­vie­nas, ta­čiau di­rek­torės žod­žiais sua­be­jo­ti ver­čia gruod­žio pa­bai­go­je žur­na­listų da­ry­tos nuo­trau­kos, įam­ži­nu­sios sūpy­nes Se­na­mies­čio mo­kyk­los kie­me po snie­go pa­klo­te.