Pagerbti žuvusieji už laisvę

„Žemaičio“ nuotr.
Prie vie­no iš pa­šven­tintų kry­žių
Besidžiaugiant dabartimi, visada verta prisiminti ir parodyti reikiamą pagarbą tiems, kurie kažkada gyveno, aukojosi ar net žuvo dėl ateinančių kartų geresnio gyvenimo. Toks ryžtas vertas visų mūsų pagarbos ir atminimo. Todėl saulėtą rugsėjo 26-osios šeštadienį Kulių seniūnijos Mižuikų ir Šiemulių kaimuose pašventinti trys kryžiai, įamžinantys žuvusiųjų už laisvę atminimą.

Tądien Plungės rajono Kulių šv. vyskupo Stanislovo bažnyčioje už Lietuvos patriotus šv. Mišias aukojo šios bažnyčios klebonas Arvydas Mačiulis ir Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kunigas Alvydas Vaitkevičius. Pamaldose dalyvavo ne tik tos parapijos tikintieji, bet ir svečiai, suvažiavę iš aplinkinių rajonų bei Plungės.

Po Mišių Plungės rajono meras Audrius Klišonis sveikino visus susirinkusiuosius ir dėkojo Stanislovui Jundului bei jam talkinusiems Plungės šauliams už žuvusiųjų atminimo įamžinimą.

Kulių seniūnijos Mižuikų ir Šiemulių kaimuose pašventinti trys kryžiai Lietuvos partizanams, jų ryšininkams ir rėmėjams, politiniams kaliniams bei tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems sovietmečio okupacijos laikotarpiu, atminti.

Paminklus pašventino klebonas A. Mačiulis, giedojo Plungės kultūros centro tremtinių ir politinių kalinių mišrus choras „Tėvynės ilgesys“, vadovaujamas Rūtos Černeckienės.

Kunigas A. Vaitkevičius kartu su Plungės šauliais visada dalyvauja žuvusiųjų atminimo įamžinime. Jis minėjo, kad šiose apylinkėse gerokai anksčiau jau buvo pašventintas kryžius, o šiandien šventinami dar trys. Prisiminė, kaip buvo įvykdytas chuliganiškas išpuolis prieš dar vasaros viduryje pastatytą kryžių prie Čiuželių ir Šiemulių kelio sankryžos.

Ši žinia nuvilnijo per visą Lietuvą. Įdomu tai, kad kitą dieną po to, kai šauliai paskelbė atsisakysiantys visų turtinių pretenzijų, jei tik pavogtasis kryžius bus grąžintas, kitą dieną po to jis buvo rastas senojoje vietoje. Kas taip nevykusiai „pajuokavo“, taip ir liko neaišku, tačiau, kaip sakė S. Jundulas, šauliai ketina ištęsėti duotą pažadą ir prie akmenis, ant kurio įtaisytas kryžius, pritvirtinti du stovus vėliavoms – Lietuvos ir Žemaitijos (mat kryžiaus vietoje išpuolį įvykdę asmenys pritvirtino Žemaitijos vėliavą, tačiau po kelių dienų kryžių grąžinę ją pasiėmė).

Savo jautriu prisiminimu renginio metu dalijosi iš Kulių kilusi buvusio tremtinio Uktverio Prano žmona Stanislava Uktverienė. Ji, būdama dešimties metų, išgirdo suaugusių žmonių pokalbį, kaip Kulių miestelio aikštėje guli išniekintas partizano kūnas, o šalia jo pamatė klūpančią moterį. Tai buvo 1948 metų ruduo.

Kai jau būdama suaugusi, baigusi medicinos mokslus, dirbdama Kulių ligoninėje medicinos seserimi, ji vėl sutiko šią moterį, buvo 1963 metai. Moteris kentėjo didelius skausmus. Stanislava, norėdama sumažinti skausmą, ketino suleisti vaistų, bet ją nustebino moters atsakymas: „Kai skauda kūną, šį skausmą galima iškęsti, bet kai skauda širdį, tokia kančia išlieka visą gyvenimą.“

Tada sužinojo, jog šios moters gyvenimas paženklintas labai skaudžių patirčių. Jos du sūnūs Boleslovas ir Petras Kavoliai nukankinti Rainiuose už šapirografu spausdinto laikraštėlio „Laisvės varpas“ ir antisovietinių atsišaukimų platinimą. O vyriausiasis, kuris buvo ūkininkas, turėjo žmoną ir dukrytę, buvo nukankintas Kuliuose, jo žmona išniekinta ir nušauta. Pati Kavolienė buvo ištremta ir daug metų išbuvo lageryje. Šis jautrus pasisakymas sujaudino visus dalyvius net iki ašarų.

Renginio metu kalbėjo ir svečiai iš Kauno Algirdas Petrusevičius, Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos pirmininkas, LKKS Kauno valdybos pirmininkas Bronislovas Juozaitis ir kiti. Kulių seniūnė Daivutė Petrauskienė pasidžiaugė miestelio pasikeitimais, bendruomenės gyvenimu, Sofijos festivaliais, muziejumi. Už tai turime būti dėkingi tiems, kas iškovojo laisvę. Vėliau visi pakviesti prie Nepriklausomybės paminklo ir apžiūrėti muziejų, parką, paskui buvo vaišinami koše, arbata, bendruomenės moterų keptais pyragais ir sūriais.

Ren­gi­nio aki­mir­ka