Pakvietė į sakalininkystės šventę

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­trau­kos
Vir­gi­ni­jus Nar­kus ir jo au­gin­ti­nė Lė­ta
Plun­giš­kiai tik­riau­siai yra gir­dė­ję, kad mies­to par­ke su ko­var­niais ko­vo­ja­ma itin ori­gi­na­liu bū­du, pa­si­tel­kus į pa­gal­bą plėš­rų­jį paukš­tį – sa­ka­lę Lė­tą. O praė­ju­sį šeš­ta­die­nį atė­ju­sie­ji į par­ką ga­lė­jo pla­čiau su­ži­no­ti, kaip tai da­ro­ma. Mat Lė­tos šei­mi­nin­kas Vir­gi­ni­jus Nar­kus vi­sus pa­kvie­tė į sa­ka­li­nin­kys­tės šven­tę, ku­rios me­tu iš­sa­miai pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo au­gin­ti­nę bei jos dre­sū­rą.

Šven­tė­je ne­trū­ko ir ki­tų pra­mo­gų. Kas no­rė­jo, ga­lė­jo pa­jo­di­nė­ti že­mai­tu­ku, iš­ban­dy­ti ran­kos taik­lu­mą šau­dant iš lan­ko ar mė­tant pei­lius. Prie vie­nos iš rū­mų ofi­ci­nų Plun­gės skau­tai vi­sus vai­ši­no ar­ba­ta ir ki­tais ska­nės­tais, bu­vo ga­li­ma iš­si­kep­ti ant pa­ga­liu­ko už­vy­nio­tą mie­li­nį bly­ną, įsi­gy­ti na­tū­ra­lių smil­ka­lų ar da­ly­vau­ti kur­šiš­kuo­se žai­di­muo­se.

Drą­siau­sie­ji ry­žo­si nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti su Lė­ta, nu­tū­pu­sia ant ran­kos. Ir nors paukš­čio il­gi bei ašt­rūs na­gai bei ga­lin­gas sna­pas at­ro­do gąs­di­nan­čiai, pa­ti sa­ka­lė el­gė­si la­bai ra­miai ir abe­jin­ga ap­lin­ki­niam šur­mu­liai kuo ra­miau­siai ku­ti­nė­jo sa­vo plunks­nas.

Dar prieš tai ar ne to pa­čio šur­mu­lio vei­kia­ma ji at­si­sa­kė pa­de­monst­ruo­ti, ko yra iš­mo­ku­si, nors V. Nar­kus net ke­lis kar­tus kant­riai mė­gi­no ją su­do­min­ti va­di­na­muo­ju vi­lio­ku, nau­do­ja­mu to­kių paukš­čių dre­sū­rai. Ta­čiau sa­ka­lė iš­li­ko abe­jin­ga šei­mi­nin­ko ra­gi­ni­mams ir smal­siai dai­rė­si ap­lin­kui.

Plun­giš­kis kal­bė­jo, kad jo au­gin­ti­nė tik­riau­siai ne­jau­kiai jau­čia­si dėl ap­lin­kui am­sin­čių šu­nų, ir sa­kė no­rįs pa­ts įsi­gy­ti ke­tur­ko­jį au­gin­ti­nį. „Paukš­tis, šuo ir žir­gas – to­kia se­no­vė­je bu­vo neišs­ki­ria­ma tri­ju­lė me­džiok­lė­se“, – sa­kė V. Nar­kus.

Su­si­rin­ku­sie­ji iš­gir­do ir tai, kad Lė­ta jau ant­ra die­na lai­ko­si die­tos, mat sek­ma­die­nį jos lau­kia fa­za­nų me­džiok­lė. Tad dvi die­nos prieš tai jos me­niu bu­vo la­bai ap­ri­bo­tas. Šven­tės da­ly­viai tu­rė­jo V. Nar­kui dau­gy­bę klau­si­mų apie jo au­gin­ti­nę. Ir iš­gir­do, kad ši kar­tu su šei­mi­nin­kais gy­ve­na vie­na­me iš Plun­gės dau­gia­bu­čių na­mų. Plun­giš­kis pa­sa­ko­jo, kad to­kiems paukš­čiams daug vie­tos ne­rei­kia, svar­bu kiek­vie­ną die­ną iš­neš­ti juos į lau­ką pa­skrai­dy­ti, nes plunks­nos tu­ri gau­ti sau­lės, vė­jo ir lie­taus, be to, paukš­čiui rei­kia pa­ju­dė­ti.

Vi­siems rū­pė­jo iš­girs­ti, kaip Lė­tai pa­vy­ko iš Plun­gės par­ko iš­vy­ti ko­var­nius. Anks­čiau nuo jų juo­duo­da­vo vi­sų me­džių vir­šū­nės, o da­bar iš­vy­si vos vie­ną ki­tą. „Ko­var­niai yra la­bai su­ma­nūs, to­dėl ko­vo­ti su jais – su­dė­tin­ga. Ir par­ke ko tik ne­da­rė, bet nie­kas ne­pa­dė­jo. Tik kai pa­si­ro­dė Lė­ta, jų čia ne­be­li­ko“, – pa­sa­ko­jo V. Nar­kus.

Vy­ras pri­si­mi­nė iš pra­džių Lė­tos par­ke ne­pa­leis­da­vęs, ne­šio­da­vęs pri­riš­tą vir­ve­le. Vė­liau, kai paukš­tis pri­pra­to prie sa­vo šei­mi­nin­ko, jau ga­lė­jo skrai­dy­ti ne­pri­riš­tas. V. Nar­kus juok­da­ma­sis pri­si­mi­nė, kad sy­kį jos grįž­tant lau­kė net... tris die­nas. „Bet su­grį­žo. O tai daug reiš­kia. Va­di­na­si, jau yra ry­šys“, – šyp­so­jo­si.

Jis sa­kė, kad jei šei­mi­nin­ko nė­ra ša­lia, Lė­ta pa­skrai­džiu­si nu­si­lei­džia ant jo sū­naus ran­kos. Jei ir šio nė­ra, ga­liau­siai pri­pa­žįs­ta ir V. Nar­kaus žmo­ną. Taip paukš­tis su­pran­ta šei­mos hie­rar­chi­ją.

Tie­sa, da­bar kas­dien mar­ši­ruo­ti po par­ką ne­be­rei­kia, ta­čiau plun­giš­kis sa­kė vis dar už­su­kan­tis čia su sa­vo au­gin­ti­ne, mat ko­var­niai ret­kar­čiais pa­tik­ri­na, ar ši te­ri­to­ri­ja jau jiems sau­gi .

Vy­ras sa­kė da­bar su­lau­kian­tis ir vers­li­nin­kų už­sa­ky­mų. An­tai pro­ble­mų su ki­rų ko­lo­ni­jo­mis, įsi­kū­ru­sio­mis ant fab­ri­kų sto­gų, tu­rė­jo „Vi­čiū­nų“ įmo­nių gru­pė. Jiems į pa­gal­bą sku­bė­jo V. Nar­kus su Lė­ta. Kvie­čia ir ki­ti.

Plun­giš­kis mi­nė­jo, kad šis me­to­das pui­kiai pa­si­tar­nau­tų ir oro uos­tuo­se, kur paukš­čiai ke­lia grės­mę lėk­tu­vams. Bet pri­dū­rė ir tai, kad pri­reiks lai­ko, kol ka­dai­se mū­suo­se la­bai po­pu­lia­ri bu­vu­si sa­ka­li­nin­kys­tė at­gims. „Pas mus ma­din­ga kvies­tis vi­so­kio plau­ko už­sie­nio kon­sul­tan­tus, kai su­si­du­riam su ko­kiom pro­ble­mom, nors už­tek­tų at­si­gręž­ti į mū­sų pa­čių pa­vel­dą“, – sa­kė V. Nar­kus.

Šven­tės me­tu bu­vo ga­li­ma pa­jo­di­nė­ti že­mai­tu­ku ir pa­pūs­ti se­no­vi­nį ra­gą

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.