Parke karaliauti kovarniams trukdo plėšrieji paukščiai

Gin­tarės KAR­MO­NIENĖS nuo­trau­kos
Nau­jo­ji plun­giš­kio au­gin­tinė va­nagė Koršė
Karantino laikotarpiu vienintelė pramoga – gamta. Tad gatvės šiuo metu vis dar pustuštės, o miške ar parke visada sutiksi žmonių. Ne išimtis ir Plungės Mykolo Oginskio rūmų parkas, lankomas visais metų laikais. Tik bėda, kad ramybe čia ne visada pasidžiaugsi. Ją drumsčia būriais virš medžių skraidantys kovarniai. Tik žiūrėk, kad kuris dvokiančios „bombos“ ant galvos nepaleistų.
Pernai į kovą su šiais paukščiais buvo pasitelkta Kalifornijos vanagė. Ši kaip mat išvaikė triukšmadarius iš parko teritorijos. Bet šiemet jie vėl sugrįžo. „Nejaugi tik vieną vasarą truko ramybė?“ – nerimauja parką pamėgę plungiškiai bei svečiai.

Dabar paukščiai peri

Šį klausimą „Žemaitis“ uždavė Žemaičių dailės muziejaus direktoriui Alvidui Bakanauskui. Jis nuramino, jog dabar parke nemaloniai triukšmaujantys ir jį savo išmatomis teršiantys kovarniai – laikinas dalykas. „Atsigirstame ir mes apie nepasitenkinimą parko triukšmadariais, bet šiuo metu esame surištomis rankomis. Imtis kažkokių priemonių prieš kovarnius negalima dėl paprasčiausios priežasties – paukščiai šiuo metu peri. Perėjimo laikotarpiu jiems netrukdoma.“

O ko ketinama imtis pasibaigus perėjimui? Direktorius patikino, jog su kovarniais, kaip ir pernai, turėtų kariauti plėšrieji paukščiai.

„Su plungiškiu sakalininku Virginijum Narkum esame sutarę, kad jis ir šiemet mums talkins. Iš jo vadovaujamos „Lietuvos sakalininkų“ viešosios įstaigos pirksime paukščių baidymo paslaugą. Praėjusį sezoną šis kovos su kovarnių populiacijos plitimu būdas parke labai pasitvirtino. Vos tik išvydę skraidančią vanagę kovarniai sprukdavo iš parko teritorijos. Dalis jų ir nebesugrįždavo“, – A. Bakanauskas džiaugėsi pagaliau atrastu efektyviu būdu kovoti su parko teršėjais.

Pagalbon – vanagė Lėta

Pasak muziejaus vadovo, ilgą laiką ieškota būdų, kaip suvaldyti kovų kolonijos plitimą bei apsaugoti parką. Direktorius prisiminė, kad to siekiant paukščiai net buvo vaikomi garsine patranka. Žinoma, žmonės tuo nebuvo patenkinti. Be to, toks minėtų paukščių suvaldymo būdas – draudžiamas.

Daug ką išbandžius, imta domėtis, kaip dar galima atsikratyti mažai kam simpatiją keliančiais kovarniais. Kalbėtasi su Zuoknių oro uosto erdvės reguliuotojais, semtasi patirties iš kitų šalių. Galiausiai nutarta pasekti lenkų pavyzdžiu. Jie su šia problema kovoja kompleksiškai: ardo lizdus bei į darbą paleidžia plėšriųjų paukščių – sakalų ir pelėdų.

Plungiškiai varninių paukščių populiacijos mažinimą nutarė pradėti nuo plėšriųjų paukščių. Taip pernai Plungės parke atsirado Kalifornijos vanagė, vardu Lėta. Ji – tikras kovarnių siaubas.

Vienintelis sakalininkas Lietuvoje

Su Lėtos šeimininku sakalininku V. Narkum susitikome ketvirtadienį parke, prie sakalynės, kurią plungiškis vienoje iš M. Oginskio rūmų oficinų įkūrė maždaug prieš metus.

Šalia V. Narkaus ir jam talkinančio sūnaus trypčiojo ir didžiausia kovarnių priešė Lėta. Netoliese įtariai į pasirodžiusius svetimus žmones skvarbiu žvilgsniu žvelgė ir kita vanagė, kuri „pakrikštyta“ Koršės vardu. Ji V. Narkaus namuose – tik nuo praėjusių metų spalio.

Vyras tikisi, kad netrukus ir ši vanagė pakils į kovą su parke šiuo metu karaliaujančiais varniniais paukščius. Joms į pagalbą ketinama pasitelkti ir paukščių karaliumi tituluojamą kilnųjį erelį.

„Tai – ypatingas ir rimtas paukštis. Jis jau turėjo būti Plungėje, bet koją pakišo koronavirusas, dėl kurio plitimo buvo užkirsta galimybė išvykti. Už šį paukštį sumokėtas avansas, tad belieka laukti, kada galėsiu parsivežti jį iš Čekijos. Dirbti su tokiu paukščiu bus vienas malonumas. Nors ir Lėta – ypatinga. Ji tikra profė. Ši vanagė – labai protinga, nuo pat pradžių stebino savo gebėjimas įvaryti baimės kovarniams. Šie vien ją pamatę išsiblaško į skirtingas puses, nors Lėta net neišleidžia jokio garso“, – savo augintinę gyrė sakalininkystės tradicijas Lietuvoje atgaivinti užsimojęs plungiškis.

Kol kas jis – vienintelis sakalininkas visoje šalyje, tačiau tikisi, kad šio amato pavyks išmokyti ir sūnus. „Jie ir dabar man talkina, mat kartu dirba įstaigoje „Lietuvos sakalininkai“. Jiems net atlyginimas mokamas. Žinoma, ne už ačiū. Mes septynias dienas per savaitę su savo paukščiais keliaujame į parką, kuriame praleidžiama po keturias valandas. Per tą laiką treniruojame paukščius, ruošiame juos medžioklės sezonui. Ir visai nesvarbu, žiema ar vasara. Mes – visada čia.“

Dažnai Narkus parke aplanko ir vaikų grupės, mat VšĮ „Lietuvos sakalininkai“ veda edukacinius užsiėmimus. Vaikams labai smalsu susipažinti su plėšriaisiais paukščiais, paliesti ar net palaikyti juos. Ne ką mažiau jiems įdomu išgirsti ir apie sakalininkystę, kurios istorija – senesnė nei rašto.

Sakalininku tapo netikėtai

V. Narkus sakalininkyste susidomėjo visai netikėtai. Vyras prisiminė, kaip užpernai vaikštinėjant po parką buvo derinama vieta, kurioje per Plungės miesto šventę galėtų įsikurti improvizuotas kuršių kaimas. Anot pašnekovo, per varnų keliamą triukšmą nebuvo galima susikalbėti. Tada A. Bakanauskas ėmė pasakoti, kokiais būdais bandė tvarkytis su parko triukšmadariais, ir visi esą nedavė jokių rezultatų.

„Nežinau, kas tuo metu mane patraukė už liežuvio, bet pasiūliau pasitelkti sakalus. Direktorius pažiūrėjo į mane susidomėjęs ir paklausė, ar galiu tai suorganizuoti. Aš, senas medžiotojas, pamaniau – kokia problema? Internete susirasiu, kas Lietuvoje tuo užsiima, ir pakviesiu. Bet naršydamas internete nieko neradau, nes paprasčiausiai niekas to neužsiėmė.

Tada per pažintis susibendravau su lenkų sakalininku. Maniau, kad kovoti su varnomis gali padėti sakalai, bet išsiaiškinau, kad šiems paukščiams reikia atvirų vietų, jie medžioja skraidydami, tad medžių pilnas parkas jiems – netinkamas. Nusivylęs sakalų galimybėmis susidomėjau vanagais. Taip mano gyvenime atsirado Lėta. Ją atvežė sakalininkas ir Lenkijos.“

Plungiškis prisipažįsta, kad „augo“ kartu su savo augintine. Ir šiandien abu jau gali daug kuo pasigirti. V. Narkus viliasi, kad šiandien skiepijamų sakalininkystės tradicijų neužmirš ir du jo sūnūs. Esą sakalininkystė Lietuvoje gali gyvuoti, tačiau tam būtinas tradicijų tęstinumas.

„Todėl aš visas viltis dedu į savo vaikus, kurie šiuo metu noriai dirba su manimi. Iš pradžių to entuziazmo maža buvo. Bet dabar, kai jau gali tiesiogiai bendrauti su paukščiais, juos paimti, dresuoti, jiems ši veikla labai patinka. Anksčiau pats bijojau prileisti vaikus prie vanagų. Lėta – jauna, smarki, vikri. Ją reikia prižiūrėti. Be to, būtina ir pasisaugoti. Ji net nenorėdama gal sužeisti. Kartą norėjau nuvynioti susipainiojusią virvelę, pririštą prie paukščio kojos, ir Lėta kad kirto man nagais. Ranka buvo perrėžta it skalpeliu“, – prisiminė sakalininkas.

Pasak jo, geriausias būdas prisijaukinti paukštį – kartu su juo gyventi. Narkai taip ir daro. „Mes visada kartu, bendraujame, žiūrime televizorių. Taip atsirado stiprus ryšys. Mano augintiniai – labai protingi. Pamatytumėte, kaip jie tarpusavyje konkuruoja, kuris bus pirmas paglostytas, pamaitintas“, – gyvenimo su plėšriaisiais paukščiais ypatumais dalijosi plungiškis.

Paukščių baidymo paslauga populiarėja

Virginijus svajoja, kad sakalininkystė Lietuvoje taptų populiaresnė. Tam reikia kuo plačiau skleisti žinią apie ją. V. Narkus pernai surengė sakalininkų šventę, kurios metu susirinkusiesiems plungiškis išsamiai papasakojo apie savo augintinę bei jos dresūrą. Su vanage Lėta net buvo galima nusifotografuoti, bet tam ryžosi toli gražu ne visi.

Plungiškis pasakoja, kad po truputį pagreitį įgauna ir „Lietuvos sakalininkų“ teikiama paukščių baidymo iš pramoninių objektų, sandėlių ir kitų patalpų ar teritorijų paslauga. Plėšriųjų paukščių dresuotojas jau kurį laiką su savo vanagėmis Lėta ir Korše dirba „Vičiūnų grupės“ gamybos komplekse Plungėje.

Vanagės saugo įmonės teritoriją nuo kirų, kurie čia ieško lesalo. Iki Lėtos ir Koršės pasirodymo šioje teritorijoje netrūko ir varnų. Šiems nekviestiems svečiams išprašyti prireikė keturių intensyvaus darbo mėnesių. Dabar plungiškiui ir jo augintinėms pakanka tik pasirodyti įmonės teritorijoje ir kitų paukščių čia – kaip nebūta.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.