Paskiepyti gimtosios kalbos skiepu

Auš­ros DIR­VONS­KIENĖS nuo­trau­kos
Ren­gi­nio da­ly­viai. Pir­mo­je eilė­je iš kairės: R. Mie­že­tienė, E. Bun­ka ir A. Dau­kan­taitė
Kovo 6 dieną, kai renginiai ir susibūrimai dar nebuvo draudžiami, Platelių seniūnijos salėje buvo pristatyta žemaičių kalba išleista knyga „So meilė Žemaitėje“. Tai pirmoji Plungės ir Rietavo krašto rašytojų ir poetų kūrybos antologija. Joje – 38–ių žemaičių kūrėjų darbai.

Renginį organizavusi Platelių bibliotekininkė Aušra Vilienė kiekvieną atėjusįjį pasitiko itin šiltai ir pristatė to vakaro pagrindinius „herojus“ – knygos sudarytoją ir rašytoją, poetę Adelę Daukantaitę, gitara nešiną poetę Reginą Miežetienę bei plateliškį visuomenininką, žurnalistą Eugenijų Bunką, neseniai pelniusį metų tolerancijos žmogaus vardą.

A. Daukantaitė pasidžiaugė, kad į knygos pristatymą susirinko tikri žemaičiai, kuriems ir skirta ši knyga. Papasakojo, kad mintis leisti tokią knygą kilo išgirdus, jog 2019–ieji metais bus dedikuoti Žemaitijai. Todėl ji ėmėsi rengti projektą, leidusį šiai knygai išvysti dienos šviesą.

Sugalvoti lengva, o idėją paversti kūnu kainavo nemažai. Gerai, kad atsirado bendraminčių, kurie sutiko geranoriškai padėti. Geru žodžiu ji minėjo maketuotoją Žydrūną Pilitauską, „klaidų taisytoją nuo Platelių“ Genovaitę Matevičiūtę, Šiaulių universiteto docentą Juozą Pabrėžą. Pastarojo knyga „Žemaičių kalba ir rašyba“ dabar ypač populiari tarp rašančiųjų žemaitiškai. Prie jos išleidimo, pasirodo, prisidėjo ir renginio svečias E. Bunka.

Juk daugelis mūsų, nors ir esam žemaičiai, dažnai dejuojame, kad sunku skaityti žemaitišką tekstą. A. Daukantaitė įsitikino: „Yra lengva ir gera skaityti sava kalba, kai skaitai daug ir tikslingai.“

„Kol knyga atsirado, visko buvo – ašarų, nemigos. Kritika dėl kokios klaidos skaudino, nes žmogus – ne kelmas. Įdedi savo energiją, laiką. Bet visada atsiras tokių, kurie juoksis, laikys tavo darbą nereikšmingu“, – emocingai apie savo išgyvenimus pasakojo knygos sudarytoja.

Jos darbo vaisius – knyga „So meilė Žemaitėje“ – jau padovanotas Prezidentui Gitanui Nausėdai, o knygų mugėje ją nusipirko, nors ir ne žemaitis, buvęs premjeras Algirdas Butkevičius.

„Sako, grubi žemaičių kalba: kramė, veizuola. Nė velnio, mes mokam savo kūryba džiaugtis gyvenimu ir taip gražiai žemaitiškai pasakyti, kad net pagaugai kūnu eina...“ – teigė moteris.

O koks gi knygos pristatymas be skaitymų? Artistiškumu trykštanti kūrėja perskaitė Plungės sakalininko Virginijaus Narkaus eiles, alsėdiškės Zitos Dargienės humoristinę poemą. Taip šviesu ir gera klausantis. Meistriškai sudėti žodžiai.

A. Daukantaitė trumpai pristatė ir savo kūrybos knygą, kuri taip ir vadinasi – „Žemaitėška kninga vakams“. Juk poetė – pradinių klasių mokytoja, todėl žino, ko reikia mažiesiems. Knygutėje yra visko – skaičiuočių, mįslių, eilėraštukų, net dainelių su gaidom. Anot jos, ši knyga skirta ateities skaitytojams, o juos ugdyti reikia nuo pat mažens. Jei vaikučiai nekalbės žemaitiškai, nežais, kalba mirs.

Vakaro dalyviams buvo smagu klausytis žemaitiškai dainuojančios ir gitara grojančios lituanistės, jau išleidusios ne vieną poezijos knygutę, Reginos Miežetienės. Ypač visiems patiko dainelė apie Užgavėnes Žemaitijoj. Taip ir suplėvesavo „čigoniukių“ sijonai, pakvipo blynais...

Gera, kai žmonės kalba, dainuoja sava kalba. Tiesa, dabar žemaičių kalba vadinama tarme, bet E. Bunka pažėrė daug argumentų, įrodančių, jog žemaičiai turi savo kalbą.

Daug iš jo išgirdome apie Žemaičių vyskupystės istoriją, Telšių kunigų seminarijos statybą. „Jei nebūtų seminarijos, būtų išnykusi žemaičių kalba, įvykusi žaibiška asimiliacija“, – kategoriškas Eugenijus.

Liūdina, teigė jis, kad lankantis mokykloje Žemaitijos vidury vaikai, kaip ir mokytojai, jau nebemoka „rokoutėis žemaitėška“. O turėtume didžiuotis būdami žemaičiai ir jokiu būdu nesigėdyti savo kalbos.

Kaip žemaičių kalbos istorijos įrodymą, savotišką paminklą jai, E. Bunka pristatė paties iniciatyva išleistą fotografuotą Edmundo Fekenšteto knygą „Mythai, pasakos ir legendos Žiamaicziu“, kurią lietuviškai „išguldė“ aušrininkas Jonas Šliūpas. Pirmąkart šis veikalas buvo išleista dar 1883 metais Vokietijoje. Lietuvoje jis dar mažai žinomas, todėl įdomus, keliantis daug klausimų.

O Adelė papasakojo, kad su savo kūryba aplankė daugybę Žemaitijos miestelių. Vyksta ir į mokyklas, kur tik kviečia, bendrauja su vaikais žemaitiškai.

Rašytojos patriotiškas nusiteikimas dėl žemaičių kalbos išlikimo buvo suprantamas susirinkusiesiems. „Juk net Dievas mus išklausys, kai kalbėsim su juo nuo širdies, kaip namie...“ – sakė ji.

Baigiamuoju renginio akordu tapo poetės viltingas pareiškimas, kad po penkerių metų reikės leisti dar didesnę žemaitiškų raštų knygą, nes tikrai bus ką į ją dėti. Ji tiki, kad ims kurti ir mokiniai, kurie išgirdo jos nešamą žinią ir yra savo kalbos patriotai.

„Palaimints, kas vierėj,“ – pajuokavo E. Bunka. Atsakydama Adelė perskaitė iš savo knygutės vaikams, kad jos tikslas yra „vakus paskiepyt kap medžius gimtuosės kalbuos skiepu“. Ir tai ji darys, kiek jėgos leis.

Po renginio visi buvo pakviesti pratęsti pokalbį prie arbatos bibliotekoje. Bet apie ten vykusias diskusijas reiktų kito straipsnio...