Pažintis su dviem Plungės vaikais

Gin­tarės KAR­MO­NIENĖS nuo­trau­kos
R. Žio­ba­kas pri­statė sa­vo ži­nias
Praė­jusį penk­ta­dienį Plungės My­ko­lo Ogins­kio rūmuo­se su­reng­tas ypa­tin­gas va­ka­ras. Į jį su­si­rinkę plun­giš­kiai bei mies­to sve­čiai turė­jo išs­kir­tinę pro­gą su­si­pa­žin­ti su dviem Plungės vai­kais – vie­nu ge­riau­sių, pro­gre­sy­viau­sių ir me­niš­kiau­sių aku­še­rių-gi­ne­ko­logų Lie­tu­vo­je Ro­lan­du Žio­ba­ku bei Juo­zu Mi­la­šiu­mi, ku­ris pel­ny­tai ti­tu­luo­ja­mas gi­ta­ros vir­tuo­zu.
J. Mi­la­šiaus (cent­re), D. Norkū­nas (de­šinė­je) ir A. Kea­nas

Ana­logų ne­tu­rin­tis pro­jek­tas

Dau­giau nei dvi va­lan­das trukęs ren­gi­nys „Duo – Ži­nia“ – ana­logų Lie­tu­vo­je ir, ko ge­ro, vi­sa­me pa­sau­ly­je ne­tu­rin­tis pro­jek­tas. Uni­ka­lus tuo, jog vie­na ran­ka ap­glėbė dvi iš pir­mo žvilgs­nio ne­su­de­ri­na­mas sri­tis – meną ir mokslą. Ren­gi­nio me­tu ži­nios ir tiks­lu­mas per­si­pynė su imp­ro­vi­za­ci­ja bei sun­kiai nu­spėja­mais gi­ta­ros gar­sais.

Už iš­ties neei­linį va­karą plun­giš­kiai dėkin­gi ne­se­niai veik­ti pra­dėju­siam Že­mai­ti­jos kultū­ros me­no ir vys­ty­mo cent­rui. Jo va­do­vui Va­len­ti­nui Cha­ri­to­no­vui, pa­gal­bon pa­si­tel­ku­siam Plun­giš­kių drau­giją bei Že­mai­čių dailės mu­ziejų, gimė idė­ja pa­įvai­rin­ti Plungės, o kar­tu ir vi­sos Že­mai­ti­jos kultū­rinį gy­ve­nimą, vie­nu me­tu pri­sta­tant skir­tingų sri­čių pro­fe­sio­na­lus bei tai, kuo jie gy­ve­na ir ko­kiais nuo­pel­nais gar­si­na gimtąjį miestą.

Plungė – tai žmonės

Gau­siai su­si­rin­ku­sius ren­gi­nio da­ly­vius pir­miau­sia pa­svei­ki­no Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­to­rius Al­vy­das Ba­ka­naus­kas. Jis sakė daž­nai su­si­mąstan­tis, kas yra Plungė?

„Tai – gra­ži mies­to is­to­ri­ja, vie­ta su dau­gy­be gra­žių ir ver­tingų pa­statų. Bet juk visą tai ga­li­ma su­kur­ti: pa­sta­tus – pa­sta­ty­ti ar at­sta­ty­ti, is­to­riją – už­ra­šy­ti. Svar­biau­si esa­me mes, žmonės. Tie, ku­rie kūrėme Plungę, ku­rie ją ku­ria­me bei tie, ku­rie dar kurs. Todėl did­žiau­sias dėme­sys ir turėtų būti ski­ria­mas žmonėms. Juos rei­kia sau­go­ti, gerb­ti, jais ga­li­ma did­žiuo­tis. Neat­si­tik­ti­nis ir šis va­ka­ras, ku­ris skir­tas tam, kad ar­ti­miau su­si­pa­žin­tu­me su mūsų miestą gar­si­nan­čiais plun­giš­kiais“, – kalbė­jo A. Ba­ka­naus­kas.

Jis pir­miau­sia pri­statė R. Žio­baką – Plun­giš­kių drau­gi­jos vi­cep­re­zi­dentės, bu­vu­sios il­ga­metės M. Ogins­kio me­no mo­kyk­los di­rek­torės Ge­no­vaitės ir švie­saus at­mi­ni­mo Al­gir­do – ge­riau­sio Plungė­je ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo – sūnų.

R. Žio­ba­kas bu­vo pri­sta­ty­tas kaip vie­nas iš ge­riau­sių, pro­gre­sy­viau­sių bei me­niš­kiau­sių aku­še­rių-gi­ne­ko­logų Lie­tu­vo­je, ku­ris ži­nių sėmėsi ne tik mūsų ša­ly­je, bet ir Vo­kie­ti­jo­je, Suo­mi­jo­je. Iš Plungės kilęs me­di­kas yra ži­no­mas kaip lek­to­rius, skai­tan­tis pa­skai­tas įvai­rio­se pa­sau­lio ša­ly­se.

„Tai – Plungės sūnus, ku­ris su šei­ma, nie­kam ne­si­gir­da­mi, ty­liai glo­bo­ja ne­laimė­lius, pa­de­da jiems. Tarp to­kių – ne­įga­lie­ji, pa­degė­liai“, – pa­sa­ko­jo mu­zie­jaus di­rek­to­rius.

Net­ru­kus jis pa­kvietė ir ant­rąjį žymų plun­giškį. J. Mi­la­šius su­si­rin­ku­sie­siems pri­sta­ty­tas kaip vie­na iš pa­ra­dok­sa­liau­sių Lie­tu­vos mu­zi­kos pa­sau­lio as­me­ny­bių, pro­fe­sio­na­lus gi­ta­ros vir­tuo­zas, kom­po­zi­to­rius ir įvai­rių per­for­mansų au­to­rius, pa­si­žy­min­tis kon­cep­tua­liz­mu ir eks­pe­ri­men­tais. 2008-ai­siais jis bu­vo įver­tin­tas fes­ti­va­lio „Vil­nius Jazz“ ap­do­va­no­ji­mu už indėlį į Lie­tu­vos džia­zo kultūrą.

Išs­kir­ti­nio ta­len­to žmogų išau­gi­no pe­da­go­gai plun­giš­kiai Ali­na ir Juo­zas Mi­la­šiai. Švie­saus at­mi­ni­mo gi­ta­ris­to tėvą iki šiol mi­ni ge­ru žod­žiu už dau­gybę gra­žių darbų – „Saulės“ gim­na­zi­jos at­kūrimą, mu­zi­ki­nių tra­di­cijų puo­selė­jimą, ko­lek­tyvų, su­bran­di­nu­sių būrį šian­dien ži­nomų mu­zi­kantų ir at­likėjų, kūrimą bei kitą veiklą.

„Mu­zi­kai at­si­davęs ir Juo­zas jau­nes­ny­sis. Jis – gi­ta­ros ver­gas. Ki­taip jo nea­pibū­din­si“, – sakė A. Ba­ka­naus­kas. Jis pa­minė­jo ir tai, jog nuo 1983-ųjų tai – pir­masis ofi­cia­lus ren­gi­nys, ku­rio me­tu sklei­sis J. Mi­la­šiaus kūry­ba.

Moks­linės ži­nios tir­po mu­zi­kos gar­suo­se

Po gra­žių pri­sta­tymų ren­ginį į sa­vo ran­kas par­ėmė J. Mi­la­šius ir R. Žio­ba­kas. „Aš su Juo­zu jau­čiamės tar­si bend­ro­je šei­mo­je, todėl la­bai ti­kiuo­si, kad vi­si įdo­miai pra­lei­si­me šį penk­ta­die­nio va­karą“, – sakė ži­no­mas me­di­kas, vėliau kalbėjęs apie mūsų svei­katą, eko­lo­giją, taršą, darnų var­to­jimą, vai­sin­gumą bei kas jam ken­kia.

Įdo­miau­sia bu­vo tai, kad iš­ties svar­bi in­for­ma­ci­ja klau­sy­to­jus pa­siekė ypa­tin­gu būdu – skam­bant J. Mi­la­šiaus gi­ta­ros mu­zi­kai. Tie­sa, kaip sakė R. Žio­ba­kas, būtent Juo­zas yra jųdviejų due­to au­to­rius.

„Man jo min­tis pa­ti­ko. Juk nuo se­niau­sių laikų žmonės stengė­si per­duo­ti ži­nią žod­žiu, pie­ši­niu, gar­sais, mu­zi­ka, per knygą. Ma­no ir Juo­zo šio va­ka­ro tiks­las – per­duo­ti jums ži­nią, pa­si­tel­kiant balsą, mu­zi­kos gar­sus. O ži­nios iš­lais­vi­na, ži­nan­tis žmo­gus, būda­mas lais­vas, ga­li pa­dėti ap­lin­kui esan­tie­siems kur­ti ge­resnį pa­saulį, skleis­ti ra­mybę, har­mo­niją. Ži­no­ji­mas kei­čia pa­saulį, o kar­tu ir mūsų gy­ve­nimą“, – pra­dėda­mas pa­sa­ko­jimą šian­dien ak­tua­lio­mis te­mo­mis kalbė­jo R. Žio­ba­kas.

Vėliau pub­li­ka su­ži­no­jo ir tai, kuo gy­ve­na gi­ta­ros vir­tuo­zas J. Mi­la­šius. Kar­tu su gi­ta­ris­tais Do­mi­ny­ku Norkū­nu ir Aa­ro­nu Kea­nu – an­samb­liu „Žvėry­nas“ – jis pa­kvietė pub­liką pa­si­mėgau­ti jų mu­zi­ki­niu per­for­man­su. Su­si­rin­ku­sie­ji turė­jo pro­gą nau­jai at­ras­ti gi­tarą, iš­girs­ti ją ki­taip. Toks mu­zi­kos žan­ras Plungė­je nea­be­jo­ti­nai skambė­jo pirmą kartą is­to­ri­jo­je.

„Dar il­gai gal­vo­jo­me, kas ten vy­ko“

Po kon­cer­to ren­gi­niu pa­si­džiaugė ir jo su­ma­ny­to­jas V. Cha­ri­to­no­vas.

„Kai vy­ko de­ry­bos dėl šio ren­gi­nio, Juo­zas Mi­la­šius pra­si­tarė, kad kai jam no­ri­si pa­gro­ti iš šir­dies, jis tai da­ro ne Lie­tu­vo­je, o vyks­ta į Ber­lyną, Niu­jorką, kur jo kūry­ba su­pran­ta­ma ir itin ver­ti­na­ma. Jei­gu at­vi­rai, mes pa­tys su­laukė­me abe­jo­nių iš jų pa­si­ro­dy­me Vil­niu­je da­ly­va­vu­sių žmo­nių, ar tik­rai ant­ra pa­si­ro­dy­mo da­lis yra tai, ką ga­li­ma vež­ti į Plungę. Bet kuo Plungė blo­gesnė už Niu­jorką, Ber­lyną ar Vil­nių?“ – po kon­cer­to sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je rašė jo or­ga­ni­za­to­rius.

Pa­sak V. Cha­ri­to­no­vo, tai, ką plun­giš­kiai pa­matė pa­si­ro­dy­mo me­tu, ne­tel­pa į jo­kius mums įpras­tus rėmus: „Kaž­kam tai, ką ren­gi­nio me­tu iš­da­rinė­jo Juo­zas ir Ro­lan­das, galė­jo pa­si­ro­dy­ti vi­siš­kai ne­priim­ti­na, o kaž­kas pa­si­jautė la­bai įkvėptas. Bet to­kia ir yra tik­ro­jo pro­fe­sio­na­lio­jo me­no esmė – ne­pa­lik­ti abe­jingų. Mes, išėję po ren­gi­nio, dar il­gai gal­vo­jo­me, kas ten vy­ko. Jei­gu taip bu­vo ir Jums, va­di­na­si, re­zul­ta­tas pa­siek­tas.“

Penk­ta­die­nio va­karą plun­giš­kiai pa­skyrė išs­kir­ti­niam ren­gi­niui, kur ži­nios per­si­pynė su mu­zi­ka

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.