Pirmoji kregždė

Jur­gi­tos NAG­LIENĖS nuo­trau­ka
V. Si­mu­tis šįkart pri­si­sta­to kaip rai­žy­to­jas
Tie, kas per karantiną išsiilgo kultūrinio gyvenimo, turėtų nepraeiti pro Plungės kultūros centrą. Praėjusią savaitę jis jau atvėrė duris bendruomenei ir kviečia aplankyti net dvi parodas. Parodų salėje eksponuojami plungiškio dailininko Kęstučio Rapalavičiaus tapybos darbai, o fojė – grafiko ir dailininko, taip pat plungiškio Valdo Simučio raižiniai. Beje, pastarąjį sutikę prie savo darbų, teiravomės, ką karantinas atnešė meno žmogui, kūrėjui?

V. Simutis prisipažino, kad bene trys dešimtys jo raižinių Kultūros centro fojė buvo iškabinti dar prieš paskelbiant karantiną. Planuotas ir parodos pristatymas visuomenei, tačiau pandemija sugriovė planus ir visus kone dviem mėnesiams uždarė namie.

„Nepasakyčiau, kad labai jau džiaugiausi atsiradusiu laisvu laiku. Kaip bebūtų, žmogus yra sociali būtybė ir jam reikia žmonių, bendravimo. Laisvės reikia. Tas sėdėjimas namie toks slegiantis buvo“, – prisipažino menininkas, kurio darbų paroda – lyg ta pirmoji kregždė, skelbianti, kad gyvenimas pamažu stoja į savo vėžes.

Bene trys dešimtys jo raižinių anksčiau eksponuoti Vilniaus dailės akademijoje, kur pats plungiškis studijavo grafiką. O dabar iškabinti Kultūros centre plungiškių dėmesiui.

Nors pati technika šiuolaikinio parodų lankytojo akiai gana neįprasta, menininko žodžiais – senoviška, darbuose užfiksuoti įprasti gyvenimiški vaizdeliai. Būtent tokie, kokių per karantiną išsiilgome bene labiausiai: kas žvejoja ar šokinėja nuo lieptelio į ežerą, kas leidžia aitvarus ar brazdina gitara, o kas šiaip meiliai sėdi susiglaudę ir kažin apie ką svajoja.

Autorius atskleidė idėjų savo darbams specialiai neieškantis. Turintis įprotį keliais brūkštelėjimais pasibraižyti kasdienybėje pamatytas situacijas. Šie eskizai labai praverčia sėdus prie naujo grafikos ar tapybos darbo.

Pravertė jie ir kuriant raižinius. Eskizus menininkas perkėlė ant medžio ir kartono, o kai kuriuos – ant linoleumo. „Man nėra didelio skirtumo, tapyti ar raižyti. Skiriasi tik medžiaga, su kuria dirbi, bei įrankiai. Be to, kuriant raižinius svarbu neprarasti įgūdžių. Jei ranka pamirš, kaip tai daroma, bus sunku vėl prie to sugrįžti. Čia tas pats, kaip muzikantams. Turi nuolat dirbti. O kai darai gerai žinodamas, ką ir kaip, kai ranka nedreba, linijos drąsios, tiesios būna. Tada ir pats darbas tokią energiją spinduliuoja.“

Raižinių technika išskirtinė dar ir tuo, kad, sukūręs vieną klišę (kelios jos taip pat eksponuojamos Kultūros centre), nuo jos gali padaryti daugybę atspaudų. Pasak V. Simučio, galerijose pardavinėjami tokie atspaudai kai kuriems jų autoriams leidžia neblogai uždirbti. O jis pats, sako, nei į galerijas per daug besiveržiantis, nei projektine veikla, kaip dabar populiaru, užsiimantis. Duoną jau kelis dešimtmečius pelnosi iš pedagogo darbo – Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje dėsto skulptūrą ir grafiką.

Tenka V. Simučio mokiniams ir raižinių techniką išmėginti, tačiau retą jaunuolį ji sužavinti, nes darbo ir kruopštumo reikia įdėti daugiau. „Dabar niekas nebenori tiek vargti. Juk kompiuteriu keliais klavišų paspaudimais gali bet kokį piešinį sukurti. Arba nufotografavai gražų vaizdelį, įkėlei nuotrauką į specialią programą – ir jau turi tapytą peizažą...“

Vis dėlto plungiškis sakė įžvelgiantis ir teigiamą šiuolaikinių technologijų pusę. Jei tik turi noro kažko išmokti, daugybę tapybos, grafikos, skulptūros, kitų technikų pamokų gali rasti internete. Per karantiną gelbėjo ir virtualios mokinių bei pedagogų konsultacijos. Namuose piešė, braižė, lipdė, o vėliau su mokytojais savo darbus aptarinėjo ir M. Oginskio meno mokyklos mokiniai.

Tad turbūt dar kartą pasitvirtino sena tiesa, kad jei yra noro, atsiras ir galimybių. Svarbu neužgniaužti savojo talento bei nepamiršti pasidžiaugti kitų kūrybos vaisiais.

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.